Paskelbta

Aviečių actas ir ką su juo veikti

Apie actą esu rašiusi nemažai, dalyvavau keliose diskusijose su medikais, mokslininkais ir sveikos mitybos specialistais, ir visi vienbalsiai gyrėme naminius fermentuotus actus. Bet šiandien noriu pristatyti vieną naujesnių gyventojų mano lentynose.

Avietinio acto idėją aptikau viename forume prieš Kalėdas, kai potencialių dovanų sąraše forumietė pasidalino šia idėja. Kadangi prieš žiemos šventes apie šviežias uogas galima tik pasvajoti, nusprendžiau palaukti kitos vasaros. Ir kai jau turgaus prekystaliai nuraudo uogomis, prigriebiau kilogramą aviečių, o prekybos centre užsukau į bakalėją. Pirkau 4 rūšių acto, mat labai knietėjo padaryti eksperimentą. Ir štai, kilogramą uogų padalinau į keturias lygias dalis, jas subėriau į litrinius stiklainius ir kiekvieną užpyliau  Toliau skaityti „Aviečių actas ir ką su juo veikti”

Paskelbta

Sūriai aliejuje

Prieš darydama tvarką kurioje nors namų kertėje, visada prisimenu garsiąją frazę apie atvažiuojantį revizorių 🙂 Esu akyla revizorė, dėl suprantamų priežasčių šaldytuve labiausiai. Mėgstu suktis virtuvėje ir gaminti šviežią maistą, tačiau dėl šviežumo ar galiojimo laiko keliantį įtarimą maistą šaldytuve be skrupulų atiduotu komposto globon. Ir kėkštai tuomet iš šuns maisto nevagia, ir po metų-kitų turiu puikaus juodžemio gėlėms vazonuose, puikus tas gamtos mainų ratas.

Spaudžiu gardžius sūrius, kai tik gaunu didesnį kiekį kaimiško pieno, imuosi gamybos. Recepto nesu aprašiusi, gaminu su fermentu, kurio pavadinimas kelia nemalonias emocijas (jei nebijote, paskaitykite lietuvių kalbos specialistų šedevrą čia). Tačiau šiandien norėčiau pasidalinti idėja kaip šaldytuve liūdinčio sūrio, kad ir pirktinio, gyvenimą pailginti, o ir pasilepinti naujais, kiekvieną kartą kitokiais, skoniais.

Taigi, jei revizijos metus randu liūdno sūrio. Arba randu nusipirkti nebrangaus ožkos pieno sūrio ar pasigaminu didesnį kiekį naminio, sūrį supjaustau nedideliais kvadratėliais.  Toliau skaityti „Sūriai aliejuje”

Paskelbta

Ruošinys silkės ar keptos žuvies gardinimui

Beprotiškai pasiilgau vieno žmogaus, o imant domėn, kad jis yra žvejas, prisiminus jį, prisimenu ir ežeru, ryto ūkanom ir ajerais kvepiančią lydeką… Nekalbant apie tai, kad ir pati neseniai ištraukiau (man) rekordinio dydžio karšį, kurį mūsų miško rūkykloje obeliniu dūmu dūmijom ir išdūmijom fantastišką skonį. Rūkytą žuvį mes įpratę valgyti, palaistę ją citrinos sultimis, be jokių pagardų ir duonos. Tačiau galybei kitų, tame tarpe ir jūrinių, žuvų ruošti rudeniop gaminu ypatingai patogų reikalą. Trys daržovės ir trys priedai, greitas paruošimas, ir šaltuoju sezonu, netikėtai užgriuvus svečiams, turiu galimybę paruošti ypatingai skanios silkutės/žuvies. Žinoma, šaltuoju sezonu netrūksta nei morkų nei svogūnų, bet taip faina turėt paruošto pagardo… Beje, jis labai dera ir su mėsiškais patiekalais. Anksčiau pagardą gamindavau su pirktiniu pomidorų padažu, bet ieškant natūralesnių skonių, jau kelis metus naudoju įnokusius, saulės nubučiuotus pomidorus. Toliau skaityti „Ruošinys silkės ar keptos žuvies gardinimui”

Paskelbta

Obuolių pagardas „Obgardas”

Aš ir pati dažnai sakau, kad daiktai turi būti vadinami savo vardais, tačiau kulinarijoje man patinka sudarinėti pavadinimų naujadarus ir maistą vadinti kiek lietuviškiau. Ir niekuo neįžeidžiant originalių receptūrų, nes aš jas visada koreguoju. Na, argi ne šauniai skamba moliejus (moliūgų aliejus), pomdžemas (pomidorų džemas), šergardas (šermukšnių pagardas), kiaušrūkiai (rūkyti kiaušiniai), maragurkai (marinuoti agurkai),  burjuostės (burokų juostos)? Ir tai tik keli mano kolekcijos nariai.

Panašiai atsitiko su čatniu, kelis metus gaminu šį tamsų obuolinį gardėsį, tačiau niekaip neįpratau, kad tai „čatnis”, juolab maniškis labai toli nuo indiškojo originalo – visų pirma viską smulkinu iki obuolienės konsistencijos, nededu anyžių, imbiero ar kitų rytais dvelkiančių prieskonių. Maniškis yra su mūsų džiovintom slyvom, mėlynaisiais svogūnais ir obuolių actu bei mano švelniai vadinamas obgardu 🙂

Kaip ir klasikinis čatnis, obuolių pagardas puikiai tinka su mėsiškais ar paukštienos patiekalais, sūriais, jūrine žuvimi. Skonis tinka ne kiekvienam, todėl naujai ragaujantiems šį skonį, obgardą tiekiu mažame indelyje šalia lėkštės. Toliau skaityti „Obuolių pagardas „Obgardas””

Paskelbta

Džiovintos voveraitės

Vasaros baigtuvių aktualija – derliaus paruošimas žiemai. Tai jau galima sakyti mano gyvenimo būdas ir viena mėgstamiausių temų, turiu laimę gyventi name su dideliu rūsiu ir erdviomis lentynomis konservams ir dviem šaldikliais, kuriuose galiu saugoti šviežius krapų ar kalendrų lapelius ir uogas. Bet kaip jau ne kartą minėjau, labiausiai mėgstu džiovinimą. Tiek vaisių – obuolių, kriaušių ar slyvų, tiek daržovių – pomidorų, paprikų ar baklažanų. O kelis pastaruosius metus susižavėjau džiovintų voveraičių skoniu ir vartojimo spektru, ypač tuomet, kai kilo mintis jas sumalti. Dauguma tikrai esate girdėję apie voveraičių vaistines savybes, smarkiai nesiplėsiu, bet voveraičių milteliai virtuvėje yra absoliutus gėris. Dėl to, kad jie kompaktiškai gali būti laikomi indeliuose ar popieriniuose maišeliuose, kad gali būti vartojami kaip intensyvus prieskonis sriuboje, padaže, troškinyje ir kad taip gražiai nudažo gaminamą maistą.    Toliau skaityti „Džiovintos voveraitės”

Paskelbta

Naujoviškas agurkų konservavimas II

Neįtikėtino populiarumo sulaukęs receptas prašosi naujo aprašymo, prasidėjus konservavimo sezonui tiesiog fiziškai nebespėju atsakyti į jūsų klausimus, komplimentus, pabambėjimus ar euforiją 🙂

Žinote, kad mėgstu supaprastinti matavimo vienetus ir gamybą, todėl per kelerius metus ištobulinau šį receptą iki man priimtiniausio ir labiausiai taupančio laiką.

Agurkų nė nesveriu, pasiruošiu tiek kiek turiu, užpilu juos giliame inde, puode ar maistiniame kibire šaltu vandeniu ir nupildama pamatuoju to vandens tūrį.

Toliau skaičiuoju sekančiai: Toliau skaityti „Naujoviškas agurkų konservavimas II”

Paskelbta

Obuolių acto marinatas

Kuo ilgiau rašau apie konservavimą, tuo daugiau kyla diskusijų ir klausimų. Tai labai džiugina, nes jei per sezoną pavyksta įtikinti nors vieną šeimininkę, kad gaminti „iš akies” yra produktų, laiko ir rudenį dažnai ne itin geros nuotaikos gadinimas – laikau tai puikiu rezultatu.

„Iš akies” galima berti druskos ant kepto kiaušinio, tepti duoną sviestu, tačiau konservavime galioja konservantų ir vandens (jei jis naudojamas) proporcijos. Pavyzdžiui, cukraus į marinatus dedama arba tiek pat kiek druskos, arba žymiai daugiau. Jei 1 litrui vandens pakanka 1 šaukšto druskos, tai cukraus gali būti ir 1, ir 3, ir 5. Vienoje FB grupėje moteris rašė pilanti 1,5 stiklinės cukraus, bet tik 100 ml acto. Ir vėlgi, tai proporcijų reikalas – acto rūgštis gesina cukraus saldumą, tad jei nesinori valgyti agurkų kompoto, reikėtų prisiminti ir tai, kad kuo daugiau cukraus, tuo daugiau ir acto.

Šiandien norėčiau pristatyti dar neaprašytą agurkų marinavimo su obuolių actu receptą ir mažą gudrybę, sutaupančią galybes laiko konservuojant.  Toliau skaityti „Obuolių acto marinatas”

Paskelbta

Granatiniai burokėliai

Anądien turguje stabtelėjau prie apvalių burokų, ir, matyt, suraukiau nosį, nes pardavėja labai jau įsižeidė ir paklausė: „kas nepatinka?” Smagiai nusijuokėm ir paaiškinau jai, kad nemėgstu apvalių, nes jau eilę metų naudoju tik ilguosius burokus, tai žymiai praktiškiau ir talpiau puode, jei juos verdu, o paskutiniu metu man labai patinka (turbūt jau pastebėjote) viską pjaustyti juostomis. Ir dar pradėjo labai patikti žalio burokėlio skonis, todėl virtuosius, kur įmanoma, išstūmė šviežias skonis.

Šį receptą žinau nuo pat vaikystės, pamenu ir tai, kad medikai labai gyrė tokį derinį, anot jų burokėliai duete su granatais valo kraują.

Gaila, bet dabar prekyboje nebėra granatų sulčių koncentrato, uch koks rūgštus jis būdavo. Ir tikrai labai derėdavo su virto burokėlio saldumu. Dabar išeitis – spausti granatų sultis (sunkiai pagaminamos namų sąlygomis, o pirktinės panašios į granatus tik spalva) arba naudoti tirštąjį granatų padažą Naršarab – šis tikrai tinka. Toliau skaityti „Granatiniai burokėliai”

Paskelbta

Jomajo agurkėliai

Būna, kad susipažįsti su žmogum ir visą likusį pažinties laiką kreipiesi į jį ‘jūs’, o būna, kad nuo pirmo susirašymo jautiesi sutikęs artimą dūšią. Taip ir susipažinome su Jo, lyg tarp kitko, pasidalinant patirtimi apie pavėžėjimo paslaugas Vilniuje (abi buvom nėrę į šią smagią avantiūrą), po to ilgai bekalbant apie jos Suaugusios moters mintis, apie Vilnių, knygas, kulinariją, žmonių elgesio ypatumus… Ir didžiai mano nuostabai, vieną dieną Jo parašė begaminanti ypatingus marinuotus agurkus, kuriuos su dukra šlamšdavusios be sustojimo – tokie skanūs jie būdavo. Žinoma, kad užsimaniau sužinoti receptą, bet vietoj jo pirmiausiai gavau dovanų Jomajo indelį, pusę kurio beplepant karščiu alsuojančiame biure, sulapnojau su dideliu malonumu. Ir aštrūs, ir gaivūs, ir macni. Ne žieminis variantas, bet ne viskas juk turi gyventi po pusę metų rūsy. O vėliau gavau ir receptą, mielai dalinuosi juo su jumis. Toliau skaityti „Jomajo agurkėliai”

Paskelbta

Jonažolių midus

Apie naminį midų ir jo gamybą jau esu rašiusi, bet šis, jonažolių, midus tapo tikru vaistu. Šią vasarą sergu nemiga, ir netikėtai atradau, kad jonažolių midaus taurelė prieš miegą man stipriai padeda nukeliauti į sapnų karalystę. Naminis midus, priešingai nei mes esame įpratę matyti ant gamyklinio midaus etikečių, alkoholio turi tiek pat, kiek naminė gira, todėl baimintis priklausomybių tikrai nėra ko. O medaus, vaistažolių ir fermentacijos stebuklingomis galiomis tikėti verta, tikrai.  Ir kaip reta, šis vaistas yra ypatingai gardus, truputį gazuotas, saikingai saldus ir labai kvapnus. Toliau skaityti „Jonažolių midus”