Tobulas morkų pyragas

Daržovės pyragų sudėtyje tikrai nebestebina, sparčiai populiarėja konditeriniai pastarnokų ar burokėlių gaminiai. Bet turbūt labiausiai garsūs morkų pyragai.

Ir nors daugelyje receptų morkos tiesiog įtarkuojamos į pyrago tešlą, man visgi labiausiai patinka naudoti tarkius, likusius nuo sulčių spaudimo. Ir te neišgąsdina ilgas produktų sąrašas, pyragui reikia labai daug prieskonių, riešutų, džiovintų vaisių. Tik to dėka jis gaunasi toks sodrus, drėgnas ir  kvepiantis šventėmis. O dar ta apelsininė glazūra…

Produktai pyragui:

Toliau skaityti „Tobulas morkų pyragas”

Karamelizuotų bananų pyragas iš 4 produktų

Apversto babanų pyrago receptūrų galima rasti tikrai daug, principas tas pats – kepimo forma patepama sviestu, pabarstoma cukrumi, išklojama bananų gabaliukais ir užpilama pagaminta tešla, iškepęs pyragas apverčiamas ir tiek žinių.

Tačiau vieną pavasarišką penktadienį, kai su draugėmis sutarėme, kad šeštadienį lėksime laukais, sumaniau pasaldinti joms gyvenimą, mat kavą su jomis geriame vi-sa-da, o gurkšnojant ją vis girdžiu „kaip norėčiau ko nors prie kavos„.

Turėjau rudojo kokosų cukraus, vaisių krepšy geltonavo bananai, o atsidarant šaldiklį paimti ledukų, akis užkliuvo už šaldytos tešlos pakuotės. Ir viskas tapo aišku 🙂 Pyragas formoje buvo suręstas per kelias minutes ir pašautas į orkaitę. Šeštadienio rytą prie kavos valgėme saldų, karamelėje paskendusį pyragą su traškiu pagrindu ir kalbėjome apie tai, kad lėkštėje nepamaišytų ir šaukštas – kitas vanilinių ledų.

Taip ir patapau šio pigaus ir greito pyrago kepėja. Jo pigumą ir tausumą galite įvertinti ir jūs: Toliau skaityti „Karamelizuotų bananų pyragas iš 4 produktų”

Islandiškas rabarbarų trupiniuotis (Hjónabandssæla)

Aš įsimylėjau, nes atradau tą šalį, kurioje man (kaip turistei) patinka absoliučiai viskas. Tai – Islandija. Ir nors buvau joje jau tris kart, ir vieną tų kartų beveik ką tik, šių metų pradžioje, jau mintyse dėlioju planą grįžti rudenį, kai tenykštė gamta apsipils spalvomis.

Man Islandijoje tinka viskas – klimatas, tykūs ir širdingi žmonės, mažaaukštės statybos, galybė vandens ir kalnų bei ta karščiu alsuojanti žemė prie pat amžino įšalo. O labiausiai Islandijoje man patinka pasijausti visišku mikrobu, paskęsti toje Gamtos didybėje, pabūti civilizacijos beveik nepaliestuose užkampiuose ir patabaluoti kojomis ant pasaulio krašto…

Paskutinė kelionė vėl pabėrė naujų pažinčių ir skonių. Šįkart parsivežiau pyrago receptą ir laukiau kada gi užderės rabarbarai. Ir štai čia prasidėjo įdomioji dalis – skaitiniai apie Islandijos tradicinius pyragus, jų atsiradimo istoriją. Parašiau ir draugei islandei Elsai, kuri paieškojo recepto savo močiutės užrašinėje. Ir kiek abi krykštavom, kai toje pačioje knygutėje Elsa aptiko įrašą „Lietuviški sausainiai”. Kaip, iš kur prieš gerą šimtmetį iki šios salos atplaukė mūsiškis receptas?

O grįžtant prie rabarbarų trupiniuočio Hjónabandssæla (angl. Happy Marriage cake), paragavau jo, dar šilto, pusryčiaujant su svečių namų šeimininke Inga. Labai ilgai kalbėjomės, jai patiko pasakoti šeimos istoriją, o aš tokias visad klausau be amo. Ir nė nepajaučiau, kaip suvalgiau net du gabalus šio pyrago. Kai jau kamantinėjau receptūrą, Inga detaliai paaiškino kokie slaptieji ingredientai padaro jį tokiu neįprastu, kitokiu. Išties, dar pusdienį jaučiau kardamono ir migdolu poskonį, labai malonų ir naują.

Ir nors šiam pyragui islandai naudoja rabarbarų džemą, aš tokių gaminių parduotuvėse niekada neperku, tad laukiau rūgščiojo derliaus ir viriau pati. Ir vien rabarbarų, ir su braškėmis.

Tad apie viską iš eilės.

Toliau skaityti „Islandiškas rabarbarų trupiniuotis (Hjónabandssæla)”

Trapūs senoviniai sausainiai

Dar viena puiki proga po švenčių iš maisto likučių pasigaminti ką nors gardaus.

Šiandien apie majonezą.

Daugelis turbūt dabar prisiminsite šiuos sausainius, kuriuos babos ir mamos gamindavo iš anuomet populiaraus margarino, majonezo, cukraus ir miltų. Bet kažkam tai bus naujiena, tad skubu nuraminti, kad majonezo skonio sausainiuose absoliučiai nėra, jo paskirtis tešloje – padaryti ją trapią. Žinoma, saldžiam kepiniui bus tinkamas tik klasikinis, be jokių priedų, majonezas.

Šie sausainiai skaniausi, kai kepami labai plonai iškočioti ir supjaustyti figūriniais peiliais ar išpjauti formelėmis, bet jei jau kepu nostalgiškus saldumynus, sumaniau pasinaudoti elektrinės mėsmalės antgaliais, skirtais būtent tokių sausainių formavimui. Ir jei su rankine mėsmale sausainių gamybą buvo galima reguliuoti lėtesniu ar greitesniu rankenos sukimu, su elektrine teko suktis itin greitai, vos spėjau pagauti išvažiuojančias juostas, pjaustyti jas ir kloti į skardą.

Pačios tešlos gamybai nereikalinga jokia buitinė technika, viskas labai paprasta ir greita. Toliau skaityti „Trapūs senoviniai sausainiai”

Morkų tarkiai ir ką su jais veikti

Daržovių tarkius, išspaudus sultis, dažnas išmeta kaip nebenaudojamą produktą, atlieką. Ir aš buvau išmetančiųjų tarpe, kol neatsikraustėme į užmiestį. Pradžioje ėmėme rūšiuoti atliekas, iš inercijos daržovių likučius mesdavau į lauko kompostinę, vėliau, atsiradus vištoms, maisto atliekas atiduodavome joms.

Kol vieną dieną, bespausdama morkų sultis, prisiminiau kaip vaikystėje mama mus lepindavo „desertu” iš morkų. Jas sutarkuodavo smulkia tarka ir sumaišydavo su cukrumi, sudėdavo į desertines lėkštutes ir mudu su broliu ilgai vakarodavome, valgydami šį gardumyną.

Cukraus namuose tądien nebuvo, tad dalį tarkių sumaišiau su skystu medumi, trupučiu aliejaus ir saulėgrąžų sėklomis. Buvo neapsakomai gardu, o galvoje jau sukosi mintys ir idėjos. Likusius tarkius sudėjau į šaldymo indą ir nunešiau šaldiklin.

Taip ir prasidėjo, kaip juokavo vyras,  tarkių era.

Dabar šaldau ir verčiu patiekalais ne tik morkų, bet ir moliūgų, burokėlių sulčių spaudimo likučius.

Siūlau kelis išgrynintus ir visad tobulai pavykstančius receptus. Toliau skaityti „Morkų tarkiai ir ką su jais veikti”

Sausainių sviestas

Nepavyko suvalgyti visų kalėdinių sausainių? Yra būdas juos skaniai išsaugoti.

Kokias jums asociacijas kelia žodis „sviestas”? Pakelyje, sveriamas, gamintas iš grietinėlės? Lydytas, sūdytas, kokosų, riešutų…

O mano kolekcijoje atsirado dar vienas – sausainių sviestas! Žinoma, jis gaminamas ne IŠ sausainių, o SU jais, bet kaip nemąstėme, kitaip šio gardumyno pavadinti nepavyko.

Jei ne Dovilė (jos šedevrai surašyti ČIA), kadaise padovanojusi indelį šio naminio gėrio, turbūt nebūčiau apie tokį sužinojusi. Nors esu labiau sūraus, nei saldaus skonio mėgėja, paragavusi sausainių sviesto, šaukštelį mečiau šonan ir kaip vaikystėje, palaimingai iškabliavau tą mažą stiklainėlį pirštu. Pamenate tokį valgymo būdą? 🙂

Prieš 2019 metų Kalėdas ruošiau nemažą jo kiekį dovanoms, ir grįžtamasis ryšys apie sausainių sviestą buvo „wow”. Tad dalinuosi idėja ir su jumis.

Jei trumpai apie skonį, tai man jis primena karamelę, tik žymiai lengvesnės tekstūros. Būtent dėl šio skonio panašumo dedu druskos, taip truputį nutoldama nuo originalaus recepto. Sviestas puikiai tinka saldiems sumuštiniams su bananu ar uogomis, ant obuolio ar kriaušės skiltelės, esu netgi tepusi vieną torto sluoksnį. Bet kaip minėjau, kabliuoti pirštu yra tiesiog tobula.

Iš nurodytos normos pagaminu du 330 ml talpos stiklainius.

Toliau skaityti „Sausainių sviestas”

Napoleono pusbrolis iš 4 produktų

Jūs jau turbūt žinote, kad nesu pusfabrikačių gerbėja, tačiau yra viena didelė išimtis – kartais perku šaldytą tešlą, labai faina turėti jos šaldiklyje ir esant reikalui, greituoju būdu ką nors gardaus pagaminti. O kartais, kai šaldiklio stalčiai jau sunkiai traukiasi,  darau reviziją ir tuomet kelias dienas gaminu iš atšildytų produktų – verdu ožkienos sriubas ir naminius koldūnus, kepu putpeles ar šildau blynus.

Ištraukiau kartą ir bemielės tešlos poką, jame buvo 6 lapeliai. Obuolių namie nebuvo, į rūsį eiti dėl indelio uogienės tingėjosi, o šaldytuve akis užkliuvo už maskarponės ir graikiško jogurto indelių, jų galiojimas jau irgi ėjo galop. Ir kaip jau man būna, šovė idėja.

Iškepiau visus šešis lapelius, niekuo netepdama ir nebadydama šakutėmis, kadangi ši tešla tik kyla, o nesipučia, kaip mielinė, visi lapeliai puikiai tilpo vienoje skardoje.  Planavau tik pabandyti suręsti torčiuką, tačiau jam užteko pusės iškeptų papločių, tad ketvirtąjį sutrupinau ir gausiai pabarsčiau jau suteptą tortuką. Liko ir kremo, tad sutrupinau ir penktąjį ir susluoksniavau į desertinę taurę. Jau buvau praalkusi, o paskutinis lakštas kvietė sugalvoti ką su juo nuveikus. Ir ką gi – perpjoviau jį pusiau, pridėjau šviežių agurkų juostų, kumpio, sūrio ir pasigardžiuodama sulapnojau.

Dabar jau žinau kiek ir ko reikia, kad pagaminti tik torčiuką, tačiau maskarponės sūrį parduoda tik tam tikrose pakuotėse, mažiausios būna mažai, o gaminant iš 500 g , kremo lieka. Tad gaminant jau penktą tortą, prisiminiau, kad žiemą kažkodėl norisi ledų, kremo perteklių sudėjau į šalčiui atsparią dėžutę ir padėjau šaldiklin. Jau ne vieną svečią vaišinau šiais ledais, visiems tiko ir patiko. Ir labiausiai tai, kad kremas yra neįkyriai saldus, turintis jogurtui būdingos rūgštelės, bet ir prabangiai riebus, standus.

Vienam torčiukui reikės: Toliau skaityti „Napoleono pusbrolis iš 4 produktų”

Figos su ožkos pieno sūriu, medumi ir aštria nata

(Be pridėtinio cukraus)

Šį desertą paragavau mano mylimame Kijeve, į kurį keliavome su didele moteriška kompanija, kurioje vakarienė be deserto būtų tiesiog nesuprasta.

Kadangi nuo kolektyvo atsilikti nevalia, o saldūs skoniai manęs niekada nežavėjo, atvirai apie tai pasipasakojau padavėjui ir jis pasiūlė šį keistai skambantį derinį. Meniu tai buvo įrašyta desertų sąraše, tad lengviau atsikvėpiau ir užsisakiau. Būtent dėl jo visai kompanijai teko luktelti beveik 20 minučių, o kai ant stalo ėmė gultis lėkštės su tortais, ledais ir plaktos grietinėlės kepurėmis, palaistytomis šokoladiniu kremu, mano lėkštutė atrodė labai kukliai. Bet tuo pačiu magiškai. Indas ir turinys buvo labai karštas, tad stebėjau tuštėjančias kolegių lėkštes ir pakankamai atvėsus manajai, ėmiausi desertinės šakutės.

Skonis nuo pirmo kąsnio tiesiog užbūrė. Buvo ir sūru, ir trašku, ir aštru, o svarbiausia – labai labai saikingai saldu. Toje kompanijoje buvo įprasta ragauti vienoms iš kitų lėkščių, bet valgant šį desertą mintyse žinojau atsakymą, jei kuri nors būtų paprašiusi paragauti. NE. Kaip Drakoša sušlamštusi paskutinį kąsnį, paprašiau padavėjo išduoti receptūrą, o kadangi ukrainiečiai yra itin atviri iš šilti žmonės, receptą gavau tiesiai iš desertą ruošusio šefo.

Dabar kiekvienais metais laukiu figų sezono pradžios ir tuomet jau bent keliskart per savaitę ruošiu šį gardumyną. Ruošimą pagal sudėtingumą 10 balų skalėje įvertinčiau 1, desertą paruoš net mažiausias virtuvės pagalbininkas (kuris moka elgtis su aštriais įrankiais).

Toliau skaityti „Figos su ožkos pieno sūriu, medumi ir aštria nata”

Desertai

Pastaruoju metu dalyvavau net keliolikoje diskusijų – kas yra desertas. Ir rodosi, esame įpratę desertais vadinti tai, kas saldu, tad ir pyragus, ir tortus ar sausainius priskiriame jų kategorijai. Bet man visad kirbėjo, kad desertas yra tai, kas tiekiama taurėje.

Vieną vasaros rytą, bevartydama receptų puslapius, pamačiau labai patrauklų ir originalų receptą – tiramisu su avietėmis. Kadangi visų reikalingų produktų turėjau – greituoju būdu išsukau kremą, susluoksniavau su avietėmis ir, paragavus pirmą šaukštą, prisiminiau, kad be tiramisu žinau kone 10 receptų, sluoksniuojamų desertinėse taurėse. O kai kuriuos esu ir aprašiusi, tad gale sudėsiu nuorodas, o šiandien aprašysiu kelis labai gaivius, šiltus ledus primenančius kremus, kuriuos galima derinti su bet kokiomis uogomis ar vaisiais. Nesudėtinga, greita ir, valgiusių nuomone, labai gardu.

Visus kremus gaminu vienodai – išsuku iki purumo elektriniu plakikliu.

Kremas „Šilti ledai”

250 g maskarponės sūrio

Toliau skaityti „Desertai”

Bananų ledai

Genialumas paprastume, įsitikinu tuo vis dažniau. Ir nors saldumynai mano favoritų sąraše vienoje paskutinių vietų, gaminti juos kitiems man didelis malonumas. Tų palaimingai užmerktų akių ir tylaus „mmmmm” retai išgirsi per pietus, valgant tarkime balandėlius.

Stengiuosi gaminti su kuo mažiau pridėtinio cukraus, kur tik įmanoma keičiant jį natūraliais saldikliais, vasarų nebeįsivaizduojame be vaisių ir uogų salotų ir pačių įvairiausių girų, bet ištikus alsai, kokia lydėjo mus praeitą savaitę, norisi kažko žymiai šaltesnio. Ledų, žinoma.

Esu rašiusi apie kelis naminių ledų gamybos subtilumus, bet tai, ką atradau šiemet, kol kas lenkia visus ledus. Viskuo – tekstūra, skoniu, natūraliu saldumu. Pasidalinsiu su jumis 2 receptais, pirmąjį sužinojau seminare apie maisto nešvaistymą, jo metu šefas plakė ledus su kondensuotu saldintu pienu. Net neparagavau, pamačiusi koks jo kiekis buvo pilamas ant šaldytų bananų, bet ragaujančių mimikos leido suprasti, kad tai tikrai labai skanu. O namusoe gaminau jau becukrius, tik bananų saldumu praturtintus ledus, kuriuos valgau ir aš.

O vienas svarbiausių šių ledų gamybos dalykų yra tas, kad sunaudojami pernokę, nesuvalgyti bananai. Esu didelė nešvaistymo fanė, anksčiau pernokusius bananus raugdavau ir tręšdavau gėles, o dabar, atradusi šiuos ledus, raugiu tik žieves, minkštimą supjaustau ir sandėliuoju šaldiklyje iki kol kas nors nepasako: „karštaaaaaa, kaip norėčiau ko nors…”.  Toliau skaityti „Bananų ledai”