… valgome tam, kad gyventi būtų skaniau… (Renata)
Su artėjančiais, mielieji.
Man ryškiausias prisiminimas apie Naujųjų šventę yra iš vaikystės. Tuomet Kalėdų dėl žinomų priežasčių nešvęsdavome, būdavo tik tylios konspiracinės Kūčios. O dovanos ir rytmečiai atitekdavo Naujų Metų sutikimui. Ir tuomet mama kepdavo vištą ir darydavo didžiulį katilą baltos mišrainės, šie patiekalai būdavo namuose išskirtinai švenčių proga, matyt todėl palikę tokį ryškų poskonį.
Kai atsirado galimybė pirkti vištienos dalis, mintis apie visą keptą paukštį buvo ilgam laikui išsitrynusi, iki kol atradome ūkininkus, tiekiančius nepjaustytą paukštieną. Kaskart tobulinau receptūrą, keičiau prieskonius, mirkydavau sūryme, kimšdavau raugintais kopūstais, kol atradau mums idealiausiai tinkantį variantą. Tobulai iškepusi, itin greitai paruošiama, sultinga, kvapni…
Ta proga pasidalinsiu su jumis keliomis paslaptimis kaip iškepti tobulą vištą.
Paukščio dydis nėra svarbus, svorį reikia žinoti tik tam, kad paskaičiuoti druskos kiekį. Todėl surašysiu tik sąrašą produktų, kurių reikia kepimui.
Šviežia višta Toliau skaityti „Vištos kepimo ypatumai”
Nuostabus laikas, šiemet dar ir jaukiai baltas. Mano mėgstamiausias dėl tylos, ramybės miške už lango, jei vasarą žaliuojančiame fone dūzgia vabalai, paukščiai, vaikai ir pasiklydę turistai, tai žiemą net ir kaimynų šuo, bevilkdamas eilinį kartą nutrauktą lenciūgą, renkasi lėkti ne per pusnis, o valytais takais. Atšokuoja tik voverė, jau daugelį metų besidalijanti su špokais inkilą. Vasarą špokų, žiemą – jos sandėlys.
Atrisnoja ir stirnos, mat visus kaimynus rudenį raginu obuolius krituolius vežti į vieną vietą miške, jie niekad neklausė kodėl, bet įsivaizduojate kiek kartų per žiemą aš jiems mintimis padėkoju už galimybę matyti bepuotaujančias stirnas? Ir ėdžias pastatome, šienu pavaišiname, tik vis rečiau gražuolės užsuka, mat šylant žiemoms, joms nebeverta eiti arčiau žmonių, maisto miške į valias. Kinta viskas, išskyrus metines šventes.
Mūsų Kūčių stalas kasmet pasipildo kokiu nors nauju patiekalu, kol turime griežtų stalo prižiūrėtojų, jokio gyvulinės kilmės produkto ant jo nebūna. Jei ir gaminu ką su majonezu ar kiaušiniais, tie patiekalai keliauja tik ant Kalėdų stalo.
Jei ir jūs esate tradicinio Kūčių stalo paisytojai, prašome – jums rinkinys įvairių, nesudėtingų ir tradicijų nepažeidžiančių receptų.
.
Vasara mūsuose šiemet užsitęsė pusę metų, gal todėl staiga užgriuvęs šaltasis sezonas atrodo toks niūrus ir gūdus? Man, tikram”žiemos” žmogui, negūdu, bet matau, kaip tamsa veikia mano artimus žmones. Todėl žiemą stengiuosi gaminti kuo spalvotesnį maistą.
Saulę puikiai mena melionai, moliūgai, apelsinai ir citrinos, tačiau jei norisi geltonos spalvos maiste, naudoju mano mylimą Santa Maria ciberžolę, teisingiau jos miltelius.
Esu minėjusi, kad beriu jos į pieną peršalusiam, dažau ryžių patiekalus, paukštieną ir netgi varškės apkepus. O šiandien norėčiau pristatyti naujausią atradimą, užmatytą ir paragautą Rygos grand turguje.
Ciberžolės raugintuose produktuose, kaip ir raugintų žiedinių kopūstų, mažai kas ragavęs, o duetas išties tobulas. Priminsiu, kad rauginant daržoves, procesas vyksta pats savaime, tereikia sudėti produktus į stiklainį ir jį padėti matomoje vietoje, nelygu šilumai namuose, spalvų ir burbulų šokiai stiklainyje vyksta nuo kelių dienų iki kelių savaičių, ir jei į tai ilgai žiūrėti, galima nugrimzti į spalvinę meditaciją…
Pasigaminti šį gardėsi neužtruksite, tereikės pasiruošti: Toliau skaityti „Saulės pabučiuoti žiediniai kopūstai”
Kaip jau rašiau, atradau būdą kaip žiemą prekybos centre pirktus pomidorus iš pelenės skonio paversti į karališką, tereikia turėti šalto spaudimo moliūgų sėklų aliejaus. Ir ne bet kokio, o belukščių sėklų, nes jos yra kardinaliai kitokio skonio, nei lukštentos. Ir jei kas nors prieš kokius penkis metus man būtų iš žvaigždžių išskaitęs horoskopą ir būt pasakęs, kad spausiu namie aliejų, kad tiek eksperimentuosiu, tiek kaifuosiu ir turėsiu galimybę dovanoti sveikus produktus artimiems, būčiau nusišypsojusi. Minimum. O dabar šypsausi iš malonumo, kiekvieną dieną atrasdama naujus skonius.
Prieš šventes randasi vis įdomesnių idėjų šventiniam Kalėdų ar Kūčių stalui, ir naujausias mano atradimas – silkė su pomidorais, moliūgų aliejumi ir išspaudomis. Pastarųjų nenusipirksite prekybos centre, tačiau lengvai pakeisite maltomis moliūgų sėklomis. O jei dar paskrudinsite prieš malant, m… Toliau skaityti „Moliūginė silkė su pomidorais”
Nusileido ant žando šiandien ryte sniego kąsnis, kaip šaltas bučkis. Ir prisiminiau kaip smarkiai pasiilgau sniego ir kaip džiaugiuosi, kad jis pagaliau atvyko. O tada jau mintis po minties – sniegas yra Kalėdos, Kalėdos yra dovanos, dovanos yra valgomos, valgomi yra meduoliai, o galop iš atminties stalčiaus iškrito paskutiniu metu dažnai kulinariniuose kanaluose sutinkami tarsi sniege išsivolioję meduoliai, o meduoliai juk irgi Kalėdos! Netrukus paskelbsiu įrašą apie valgomas dovanas, ir jų tarpe šiemet jau puikuosis ir šie skanuoliai.
Meduoliams buvo skirtas bandymas, dalis jų dvi savaites svečiavosi šaldytuve, dalis popieriniame maišelyje duoninėje, o paskutiniai bandomieji gulėjo lėkštėje ant valgomojo stalo. Pirmos dvi bandomųjų grupės neprarado pirminių skoninių savybių, liko tokie patys gardūs ir minkšti. O paskutinieji valgomajame rimtai apdžiuvo, bet mano nuostabai viduje liko visiškai nepakitę, tokie patys tirpstantys burnoje ir ta kieta kepurė buvo net skanesnė, jei meduolius valgėme su arbata. Žodžiu, drąsiai galite juos dovanoti nesibaimindami, kad dovana po kelių dienų praras formas ir turinį, nors įtariu, kad šie meduoliai yra iš serijos „paragavęs negali sustoti” 🙂
Toliau skaityti „Svieste troškintos putpelės su giroje karamelizuotomis buvėmis”
Kompotus anksčiau gamindavau dideliais kiekiais, bet tik dėl tirščių, mūsų namuose saldžių skysčių niekas negerdavo, todėl į stiklainius pirmiausiai prigrūsdavau kiek telpa vaisių ir tik tuomet pildavau sirupą. O ir cukraus kiekį bandžiau mažinti, tačiau be reikiamo konservantų kiekio rūsyje dažnai galvodavau apsigyvenus gyvatę, kaskart atėjus vis kažkas šnypšdavo ir kai išpyliau paskutinį surūgusį kompotą, nusprendžiau jų nebegaminti. Bet pirmą žiemą buvo tokia abstinencija, kad kelis kartus pirkau kažkokius konservuotus vaisius prekybcentry. Irgi ne išeitis dėl tos slyvos prie keptos kalakutienos ar obuolio prie anties kulšelės.
Ir vieną dieną, degustuodama tųmetį obuolių actą, supratau, kad tai irgi konservantas, ir dar su tokio gėrio rūgštele ir obuolių skoniu. Žinoma, marinuotos su obuolių actu slyvos buvo iškart pagamintos, žiemą išragautos, išgirtos, todėl šiemet gaminu jų daug. O ir jų derlius šiemet labai džiugina, turguje užmečiau akį į kainą – puiki! Todėl pats metas kimšti slyvas į stiklainius.
Mano receptas adaptuotas: Toliau skaityti „Obuolinės slyvos”
Kai pirmą kartą išgirdau lietuvišką šios daržovės pavadinimą – kininis bastutis – pagalvojau apie mažutį visad besišypsantį kinietį, besibastantį po pasaulį. Bet gal ir ne šiaip sau asociacija, juk šio žalėsio mūsuose dar ne dažnas yra ir ragavęs. Ir nė kiek tuo nesistebiu, juk bastučio bet kur nenusipirksi. Džiugu, kad kai kurie ūkininkai jau puošia prekystalius šiomis daržovėmis, o jos tikrai puošnios, tarsi Pekino kopūsto nuotakos.
Pirma pažintis su bastučiu mano virtuvėje įvyko prieš keturis metus, kai grįžtant iš klajonių po kaimyninę Lenkiją, viename prekybos centrų pamačiau šį grožį ir nejučia įmečiau porą jų krepšin. Tuomet perverčiau visus puslapius, kuriuose rašoma, ką ir kaip paruošti iš Pak Choi ar Bok Choy – tokie jo platesnio pasaulio pavadinimai. Vienas gardžiausių buvo česnakiniame svieste kepintos per pusę pjautos gūžės su pomidorų tyre. Toliau skaityti „Kininis bastutis ir ką su juo veikti”