Paskelbta

Sūrūs arba saldūs trapūs sausainiai

Kadangi šiemet pasižadėjau kepti daugiau sausainių, bet vis dar nenorėdama grįžti prie saldžių skonių, prisiminiau vieną žiauriai gerą receptą, kuriame, net ir kepant saldų variantą, cukraus tešloje nėra išviso, o sausainių apvoliojimui užtenka vos poros šaukštų baltųjų ar rudųjų kristalų.

Šių sausainių skonis labai nostalgiškas, man primenantis visas giminės šventes ir veselias. Vaikystėje juos triaukšdavau su pienu ar arbata, dabar gardžiausi su balinta kava, bet vistik pats pačiausias man – sūrus variantas, tinkantis su užtepėlėmis, įvairiais padažais ar su balto vyno taure.

Džiugiausia recepto dalis yra ta, kad tereikia prisiminti, kad produktai tešlai skaičiuojami pagal proporciją 1:1:2, pateikiu pavyzdį:

Toliau skaityti „Sūrūs arba saldūs trapūs sausainiai”
Paskelbta

Karamelizuotų svogūnų pagardas

Apie mėlynųjų (rausvųjų) svogūnų pagardą esu rašiusi, tačiau visad kirbėjo o kodėl gi nepabandžius tokio saldžiai aštraus gardėsio pagaminti iš geltonųjų svogūnų? Ką gi, teko paplušėti, išbandyti įvairius gamybos būdus, kol radau tą aukso vidurį, kurio ieškojau.

Kad jums netektų sugadinti produktų, dalinuosi idėja ir gerąja patirtimi.

Pirmiausias ir svarbiausias faktorius, lemiantis pagardo kokybę, yra pjaustymo būdas. Ir jei mėlynuosius svogūnus raginau supjaustyti kombaino pjaustykle, tai geltonuosius primygtinai rekomenduoju pjaustyti peiliu ir ne kuo ploniau, bet atvirkščiai – ne itin plonai, 3-4mm storiu pusžiedžiais. Labai plonai pjaustyti svogūnai sukrenta į košę, o pjaustant stambiau išlieka daržovės tekstūra, yra ką su malonumu pakramtyti.

Pagardo skonis pavergiantis, ir nors mano receptoriams saldumas ne itin patinka, yra didelė atsvara – sūrumas, aštrumas ir obuolių acto rūgštis. Viskas puikiai sudera laikantis receptūros.

Produktai ir proporcijos:

Toliau skaityti „Karamelizuotų svogūnų pagardas”
Paskelbta

Mėlynųjų svogūnų pagardas

Šį labiau saldų, nei sūrų, svogūnų pagardą yra pamėgę daugelis ragavusių. Dažnai ši patrova vadinama karamelizuotų mėlynųjų svogūnų džemu, tokio rasite daugelyje prekybos centrų gurmanų skyrių, mugėse, tačiau įmantriai skambantis pavadinimas nereiškia, kad įmantri ir gamyba ar produktai. Viskas išties paprasčiau, nei atrodo.

Dalinuosi mano N metų tobulintu receptu ir keliomis variacijomis šventėms.

O kodėl šio pagardo vertėtų pasigaminti? Pirmiausiai dėl to, kad šaldytuve pagardas puikiai laikosi iki 3 mėnesių, tad bet kada, kai tik ant duonos riekės dėsitės silkutės ar virtos mėsos gabaliuką, šaukštelis šio pagardo ant jų nuneš į skonių aukštumas. Antriausia todėl, kad visada turėsite garnyro, net kai namuose nebus anei bulvės ar rauginto agurko, pagardas puikiai papildys bet kokius patiekalus, ypač žuvį. Tik vertėtų prisiminti, kad karštiems patiekalams tinka karšti garnyrai, tad pagardą prieš tiekiant galima pašildyti nedideliame puodelyje. Trečiausia – salstelėję svogūnai tobulai suderės su bet kokiu sūriu, virtu kiaušiniu.

O labiausias variantas – šventinė (ir kasdienė, jei tik norisi) silkė. Nes ji sūri, pagardas saldžiai aitrus, o spanguolės, kurių gausiai dedu ant patiekalo, sproginėja malonia rūgštele.

Vienu metu ruošiu daug pagardo, nes yra toks vienas nemalonus darbelis – mėlynųjų svogūnų lupimas, kitaip nei geltonieji, jie sunkiai nusirengia, o ir sultys smarkiai dažo rankas, tad dirbu su pirštinėmis.

Toliau skaityti „Mėlynųjų svogūnų pagardas”
Paskelbta

Sumuštiniai su ožkų sūriu ir svieste čirškintais pievagrybiais

Kad jau grįžau prie raugo duonos kepimo, tai ją norisi valgyti ne kaip priedą prie sriubos, naminė kvietinė duona tiesiog prašosi būti puošiama įdomesniais gardumynais. 

Visą grybų sezoną su lengvu kartėliu stebėjau kaip visi kepė baravykus ir raudonikius, iš kai kurių nuotraukų netgi sklido tas miško ir grybienos aromatas, bet…  Miško grybų valgyti, deja, negaliu, tad pagalvojau apie didžiuosius pievagrybius ir ant šviežutėlės duonos riekės vakar surenčiau pirmą testą. O šiandien jau pirkau daug grybų ir gaminau daug sumuštinių, sukėlusių tikrą furorą. Kvapai, skoniai ir estetika – trys pagrindinės sudedamosios, o ir dabar, kai kažkodėl nebesinori mėsiškų patiekalų, labai savo laiku atsiradęs derinukas.

Įtariu, kad ir su pirktine duona bus visai neblogas varinatas, tad receptas jau laukia pirmo vienakąsnių vakarėlio. 

Viskas itin greita ir paprasta, ilgėlesnis tik grybų paruošimas ir atvėsinimas.

8 sumuštiniams reikės:

Toliau skaityti „Sumuštiniai su ožkų sūriu ir svieste čirškintais pievagrybiais”

Paskelbta

Kepti burokėliai su brinza ir sėklomis

„Salotos yra salotos, ką čia beišrasi?”,- taip sakė vienas mano prietėlis, kurį įtikinau, kad šviežių salotų skonio garantas yra ne pačios daržovės, o priedai ir užpilas. Ir kad juo užpilame tik prieš pat tiekiant, o ir priedus dedame taip pat – ne iš anksto. Ir galiausiai sutarėme, kad salotas reikia ruošti tik tam kartui, nepaliekant jų mirkti ir tęžti.

Apie kelis salotų užpilų variantus esu rašiusi ČIA, o šiandien norėčiau pristatyti vieną mylimiausių skonių derinį, tobulintą, skolintą iš kitų receptų. Ir pagaliau su tikra brinza! Tokią pirkdavau tik Rygos turguje, kai kartą per kelis mėnesius susiruošdavau nuriedėti iki jo su komfortabiliu autobusu (ir dar už juokingą akcijinę kainą). Ir nors žadėjau nekalbėti ir nerašyti apie 3 K (krizė, karantinas, korona), ši trijulė iš manęs atėmė taip mėgtą pramogą ir prasisukimą Rygos turgaus sūrių skyriuje.

Ir štai išeitis – viename didcentrių net tryniau akis, pamačiusi užrašą „brinza”. Įdomumo dėlei nusipirktas gabalas ne tik nenuvylė, veikiau sužavėjo, tad dabar šio puikaus sūrio visad yra šaldytuve ir jis tapo fetos pavaduotoju. Būtent šiame derinyje su keptais burokėliais. Beje, taupant laiką ir elektros sąnaudas, vienu kartu kepu daugiau burokėlių, panaudojus reikiamą kiekį, kitus sudedu į šaldiklį, jie šaltyje puikiausiais išlaiko tekstūrą ir spalvą ir puikiai tinka ne tik salotoms, bet ir mėsiškoms sriuboms ar net šaltibarščiams. Toliau skaityti „Kepti burokėliai su brinza ir sėklomis”

Paskelbta

Pica apsimetęs omletas (arba pica keptuvėje)

 

Būna gi tokių išganingų dienų, kai bac ir šauna į galvą kokia kulinarinė idėja. Ir vieną tokią dieną, belandžiodama po vištaičių gūžtas ir rinkdama išridentus kiaušinius, ėjau kepti omleto. Mėgstu gausų daržovėmis ir šonine, tad supjausčiau viską, ką radau šaldytuve ir daržovių krepšy, dar ir vienas marinuotas agurkas po vakarėlio liūdėjo. Ir svogūno pusė. Viską paprastuoju būdu supjausčiau, pačirškinau šoninę, joje daržoves, supyliau kiaušinių plakinį ir tiek žinių.

Bet akis užkliuvo už kažkieno vakarėlin atsivežtų ir paliktų tortilijų, pamaniau, kad jos atidarytoje pakuotėje labai greitai kietėja, tad reikia imti ir suvalgyti. Ir ištraukusi blyną supratau, kad jis lygiai tokios pat formos kaip ir keptuvėje čirškantis omletas. Va čia ir žybtelėjo mintis jį uždengti tortilija, kuri taipogi sušils. O apvertus jau iškepusius ir sušilusius produktus, nė nepabarsčiusi sūriu, jaučiausi taip, tarsi valgyčiau picą. Plonapadę, žinoma, bet labai jau gardžią.

Ir štai nuo tada kepu tokią picą bent kartą per mėnesį, kai prekybcentryje prisimenu, kad reikia nupirkti tortilijų. O ir jų pakuotės dabar pasidarė labai sandarios, tad 6 lakštai dažnai būna visų 3 mėnesių picų pagrindai.

Aprašysiu tik patį pirminį receptą, visas variacijas surašysiu apačioje. Ir tikiu, kad jums kils dar daugiau idėjų.

1 picai: Toliau skaityti „Pica apsimetęs omletas (arba pica keptuvėje)”

Paskelbta

Kiaušinių užtepėlė, primenanti pikantišką mišrainę

Apie mišrainių ir salotų pjaustymo būdus būtų galima prirašyti ištisus puslapius, ir ne tiek apie juos, kiek apie kiekvienos šeimininkės pjaustymo technikos pasirinkimą, šeimos tradicijas ar tiesiog savą skonį.
Ir visai neseniai, kai po labai daug metų susimatėme su N metų nematytais klasiokais, išniro visokių keistų prisiminimų apie mokyklą ir tuos laikus. Ir apie blogus pažymius. Pvz. dvejetą už tai, kad darbų pamokoje, pjaustydama virtas bulves ir morkas baltai mišrainei, mokytojos supratimu supjausčiau jas per stambiai, ne taip, kaip norėjo ji ar buvo numatyta kokioje nors metodikoje. Drąsos man niekada netrūko, tad darbų mokytojai atrėžiau, kad tokį patį dvejetą parašyčiau mūsų kaimynei, kuri virtas daržoves bei kiaušinius baltai mišrainei tarkuodavo burokine tarka.

Bet tą pačią kaimynę su dėkingumu prisiminiau, kai pradėjau ruošti didesnius vakarėlius ir visų mėgstamą pikantišką mišrainę. Pjaustyti kiaušiniai, netgi sumaišyti su didesniu kiekiu majonezo, sunkiai laikydavosi ant duonos, tad labai apsidžiaugiau išganinga mintimi, kad kiaušinius, kaip ir sūrį, reikia sutarkuoti ta pačia burokine tarka.

O kai jau atėjo noras galvoti ką ir su kuo valgome, visaip dėliodama pikantiškos mišrainės variantus su kuo mažiau majonezo, ilgainiui atradau patį pačiausią derinį, apie kurį priminė vienas labai jaukus rytas pas Rasą. Toliau skaityti „Kiaušinių užtepėlė, primenanti pikantišką mišrainę”

Paskelbta

Rabarbarai (ir ką su jais veikti)

Jei anksčiau rabarbarų kotų galėjome gauti tik iš juos auginančių, paskutiniu metu pastebėjau, kad jau ir prekybcentriai siūlo dailiai fasuotų gardumynų. Tad nenuostabu, kad jiems tapus tokiais prieinamais, atsirado vis daugiau atrandančių rabarbarų skonius ne tik mirkant į cukrų, bet ir kepant gardžius pyragus, verdant džemus ir čatnius. O ir termiškai neapdorotus rabarbarus galima išlaikyti iki pat žiemos, jei tik turite vietos šaldiklyje, žinoma.

Beje, ar žinojote, kad į rabarbarų lapus suvynioti sūriai ar mėsos pusgaminiai žymiai ilgiau išlieka švieži? Daili ir labai tvari pakuotė.

Ir nors atrodo, kad šis augalas gali mus lepinti iki pat vėlyvo rudens, visgi patariama jo atsivalgyti iki Joninių. Vėliau kotuose pradeda kauptis mūsų sveikatai nepalankios rūgštys. O štai lapus, kaip pakuotes, galima naudoti iki pat šalnų.

Sumaniau sudėti visus mano aprašytus būdus į vieną vietą, mielai prašome panardyti skoniuose ir vaizduose: Toliau skaityti „Rabarbarai (ir ką su jais veikti)”

Paskelbta

Varškės ir kumpio apkepas su morkų lapais

Morkų su visa lapija nusipirkti tikrai nebėra problematiška, randu jų ne tik turgavietėse, bet ir prekybos centruose. Žinoma, patys gardžiausi mūsų pačių užauginti lapai, tad kol sulaukiu jų sezono, karts nuo karto perku ryšulį morkų. Ir dažniausiai būtent dėl lapų ir būtent dėl šio apkepo ar pyrago (receptas čia).

Apie morkų lapų naudą e-platybėse rasite labai daug informacijos, tačiau aukštoje temperatūroje žūsta dauguma gerųjų savybių, lapus apkepuose naudoju tik dėl labai savito, neatspėjamo skonio ir aromato. Ir dar vienas puikus atradimas – šaldiklyje morkų lapai puikiai išlaiko savo formas ir skonines savybes, tad jei liko nepanaudotų pirktinių ar doroju savą derlių, supjaustytus lapus beriu į popierinius maišelius ir dedu šaldiklin.

O šiandien apkepas. Jo stebuklingumas – ypatingai greitai paruošiama tešla. Ką tik iškepusį tiekiu kartu su grietinės – sviesto padažu, o atvėsusį dedu į šaldytuvą ir tuomet jis tampa puikiu užkandžiu, vežamės jo į svečius ar prie ežero.

Tešlai pasiruošiu: Toliau skaityti „Varškės ir kumpio apkepas su morkų lapais”

Paskelbta

Vienakąsniai su pupelių paštetu ir silke

Taip jau nutiko, kad 2019 metus palydėjau su nauja veikla – vienam žurnalui, trims vakarėliams ir keliems nemažiems susibūrimams gaminau vienakąsnius. Ir kaip dažnai nutinka, kai jau įsivažiuoji, tai nebegali sustot.

O kadangi esu kombinacijų maniakė, begamindama labai skirtingus produktų derinius, juos mintyse (ir ne tik) dėliojau, poravau, bandžiau suprasti ko trūksta, ir galiausiai atradau TĄ skonį, kuris jau gali būti vadinamas firminiu. Tobulai derantys silkės sūrumo, dvejų garstyčių aštrumo ir sproginėjančių sėklų malonumo, marinuotų agurkų rūgštelės skoniai… Ir dar vienas privalumas – šie vienakąsniai labai greitai paruošiami. O net jei po ranka nėra elektrinio smulkintuvo, pupelių paštetą galima pagaminti pačiu elementariausiu būdu – šakute.

Produktų sąrašas labai konkretus, pasiruošę tokį kiekį neturėsite jokio likusio produkto, kurį reikės vėl sandėliuoti šaldytuve. Tad tai ir labai praktiška, o ar vienakąsnių liks lėkštėje, tikrai abejoju…

28 vnt. pagaminti reikia: Toliau skaityti „Vienakąsniai su pupelių paštetu ir silke”