Maisto gamybos tema ir receptai po didžiųjų švenčių būna netgi erzinantys, labiau rūpi kur dėti likučius. Esu nemažai rašiusi apie likučių sunaudojimą, receptus rasite kategorijoje „pigiai ir tvariai”.
Valgant mandarinus, žieves ir juolab lapus lengva ranka išmetame šiukšlinėn, tačiau norėčiau paraginti bent truputį jų susidžiovinti. Naudojimo spektras yra tikrai didelis, mandarinų (ir citrinų) lapus įpratau dėti į skardą šalia kepamo paukščio, vienu lapeliu gardinu ir verdamos žuvienės puodą. Aromatas būna nuostabus, tačiau kaip ir lauro lapų, jų nevalgome.
Jei tai būtų buvęs vienas pokalbis, sakyčiau, kad su vienu žmogumi taip gali būti. Bet kai padariau mini apklausą ir paklausiau kai kurių skaitytojų ar jie žino kaip namuose marinuoti ar sūdyti silkę, dauguma atrašė nesupratę kam dar kartą marinuoti ar sūdyti jau paruoštą žuvį. Daugelis, mano didelei nuostabai, prekybos centruose ar turguose niekada nebuvo matę šviežios atvėsintos ar šaldytos silkės žuvies skyriuose/šaldikliuose.
Tad labai noriu paraginti (imant domėn situaciją, tik tuomet, kai būsite parduotuvėje, o ne važiuoti į ją dėl žuvies) pasigaminti sausai sūdytos silkės.
Na, jei ne keli ingderientai, tai būtų beveik „Mimoza” – garsi pasaulyje mišrainė su konservuotu tunu.
Rodosi dar visai neseniai neįsivaizdavome šventinio stalo be mišrainių su majonezu ir dabar netgi sunku įsivaizduoti, kad toks paprastas produktas – majonezas – buvo visiškas deficitas, tad juo gardintos mišrainės buvo irgi retenybė, tik švenčių patiekalai.
Dabar, kai nuo majonezų rūšių prekyboje sukasi galva, o ir išmokau jo pasigaminti namuose (esu rašius apie tai čia), atsitiko taip, kad mišraines ėmė keisti įvairesnės salotos ar vienakąsniai. Bet. Yra du bet – baltoji mišrainė ir ši, mano meiliai vadinama „Mimozos” pussesere. Abidvi yra favoritinės, tradicinės, tad porą kartų metuose, per didžiąsias šventes, imuosi gamybos. Toliau skaityti „Salotos su konservuotu tunu”
Šį labiau saldų, nei sūrų, svogūnų pagardą yra pamėgę daugelis ragavusių. Dažnai ši patrova vadinama karamelizuotų mėlynųjų svogūnų džemu, tokio rasite daugelyje prekybos centrų gurmanų skyrių, mugėse, tačiau įmantriai skambantis pavadinimas nereiškia, kad įmantri ir gamyba ar produktai. Viskas išties paprasčiau, nei atrodo.
Dalinuosi mano N metų tobulintu receptu ir keliomis variacijomis šventėms.
O kodėl šio pagardo vertėtų pasigaminti? Pirmiausiai dėl to, kad šaldytuve pagardas puikiai laikosi iki 3 mėnesių, tad bet kada, kai tik ant duonos riekės dėsitės silkutės ar virtos mėsos gabaliuką, šaukštelis šio pagardo ant jų nuneš į skonių aukštumas. Antriausia todėl, kad visada turėsite garnyro, net kai namuose nebus anei bulvės ar rauginto agurko, pagardas puikiai papildys bet kokius patiekalus, ypač žuvį. Tik vertėtų prisiminti, kad karštiems patiekalams tinka karšti garnyrai, tad pagardą prieš tiekiant galima pašildyti nedideliame puodelyje. Trečiausia – salstelėję svogūnai tobulai suderės su bet kokiu sūriu, virtu kiaušiniu.
O labiausias variantas – šventinė (ir kasdienė, jei tik norisi) silkė. Nes ji sūri, pagardas saldžiai aitrus, o spanguolės, kurių gausiai dedu ant patiekalo, sproginėja malonia rūgštele.
Vienu metu ruošiu daug pagardo, nes yra toks vienas nemalonus darbelis – mėlynųjų svogūnų lupimas, kitaip nei geltonieji, jie sunkiai nusirengia, o ir sultys smarkiai dažo rankas, tad dirbu su pirštinėmis.
Visada nepaprastai džiaugiuosi naujomis pažintimis. Vienos jų taip ir pasibaigia – pora žodžių, kitos išsivysto į pažintis, o kartais netgi draugystę. Galiu paneigti mitą, kad po keturiasdešimties naujų draugų nebeatsiranda, bet man svarbiausia pažinčių dalis – patirčių mainai. Kartais net keli žodžiai išsivysto į idėją, mintį, veiksmą, džiugu, kad ir mano idėjos kai kuriuos veža.
O naujausia pažintis ir patirtis buvo ypatingai gausi naujų minčių, mat buvau pakviesta į Lietuvos vartotojų instituto renginį apie tvarų maisto vartojimą. Tvarus, išvertus į kasdienę kalbą, būtų taupus arba tiesiog – nešvaistomas, sunaudojamas be atliekų. Šia tema rašau jau seniai, ir tai yra mano gyvenimo būdas, kurį pradėjau gyventi tuomet, kai padarėme „dingau” iš miesto į gamtą, kai kieme atsirado vištaitės, iš ūkių atsivežtos daržovės ir tikri miltai, pradėjau kepti duoną ir spausti aliejų, o jų išspaudomis lesinti kiaušinių ridentojas. Kompostas ar piktžolių raugas kaip žalioji trąša man jau tapo vieninteliais pagalbininkais, auginant daržoves ir vynuoges… Ir gal sustosiu pasakoti, nes šia tema galėčiau rašyti ištisas paklodes, o virtuvės istorijoms labiau tinka receptai 🙂
Renginio praktinė dalis buvo ispaniška, tad nė kiek nekeista, kad vienas patiekalų buvo paelija. Tai ispanų tradicinis patiekalas, kurio, pasirodo, niekada nemokėjau teisingai pagaminti. Toliau skaityti „Paelija”
Konservuotų rūkytų šprotų indelis visuomet yra mano šaldytuve, kartais net trys, nes aptikus kokią akciją Vynotekoje, kur šprotai mūsų skoniui yra patys geriausi, nusiperkame jų daugiau.
Nes būna tokios dienos, kad norisi kažko, o ko nežinau. Ir tuomet lėtai su senoviniu skardinių atidarytuvu atveriame skonių ir kvapų vandenyną. Šprotus valgau vienus, kiti su duona ar ant jos, pateptos lydytu sviestu. Kartais į likusį aliejų pamirkoma kvietinė duona, bet dažniausiai jis atitenka mūsų keturkojui Hariui, būna smagu žiūrėti kaip atsargiai ir su kokiu apetitu skardinė tampa beveik švaria.
Bet negi svečius vaišinsi žuvimi iš skardinės? Norisi labiau estetiško vaizdelio, tad kažkur matyta idėja su į salotas neriančiais ančiuviais man pakurstė mintį apie neriančius šprotus. Beliko sumąstyti į ką. O kadangi tądien buvo ką tik praūžę Velykos, ant stalo margai šypsojosi vargšai virti kiaušiniai, šaldytuve irgi buvo likę šventinių reikalų, pagaminau salotas, kurios tapo mūsų namų favoritėmis. Gaminu jas iš: Toliau skaityti „Salotos su šprotais”
Kaip jau rašiau, atradau būdą kaip žiemą prekybos centre pirktus pomidorus iš pelenės skonio paversti į karališką, tereikia turėti šalto spaudimo moliūgų sėklų aliejaus. Ir ne bet kokio, o belukščių sėklų, nes jos yra kardinaliai kitokio skonio, nei lukštentos. Ir jei kas nors prieš kokius penkis metus man būtų iš žvaigždžių išskaitęs horoskopą ir būt pasakęs, kad spausiu namie aliejų, kad tiek eksperimentuosiu, tiek kaifuosiu ir turėsiu galimybę dovanoti sveikus produktus artimiems, būčiau nusišypsojusi. Minimum. O dabar šypsausi iš malonumo, kiekvieną dieną atrasdama naujus skonius.
Prieš šventes randasi vis įdomesnių idėjų šventiniam Kalėdų ar Kūčių stalui, ir naujausias mano atradimas – silkė su pomidorais, moliūgų aliejumi ir išspaudomis. Pastarųjų nenusipirksite prekybos centre, tačiau lengvai pakeisite maltomis moliūgų sėklomis. O jei dar paskrudinsite prieš malant, m… Toliau skaityti „Moliūginė silkė su pomidorais”
Man vasara baigiasi per Jonines. Tuomet baigiasi žydėjimai, gamtos žalumas įgyja tamsią spalvą, prasideda nokimas, brendimas ir derliaus laukimas. Ir neišvengiamai – jo ruošimas žiemai. Tai ypatingas laikas, nes konservuoti ir fermentuoti man lygu meditacijai. Jau trepsiu prie agurkų stiebų, apsipylusių žiedais ir vaisių užuomazgomis, po kelių savaičių, manau, jau būsiu tame transe 🙂
Šiuo metu medituoju karpydama vynuogių lapus, ypač naujų, rūšinių, kuriomis užsodinome vieną šiltnamių, kuriame dėl pušų kaimynystės niekad neaugdavo agurkai ir pomidorai, ką jau jie – net salotos. O vynuogėms pušyno draugija nė motais, todėl laukiam uogų, o dabar atidengiam kekes, nupjaunant nereikalingus lapus, kurie išties yra labai skanūs.
Italijoje valgiau picą su grybais. Kaip manote, kokiais? Vat ir ne, ne pievagrybiais, tai buvo marinuoti kelmučiai ir svieste apkepti baravykai. Ir labai panašiai mūsuose kalbama apie žuvį, jei klausiu kokią valgote, dažniausiai būna du atsakymai – silkę ir lašišą, būtent tas žuvis, kurių mano virtuvėje nebūna. Ir tikrai ne dėl to, kad esame išlepę, tiesiog kadaise teko pabuvoti šių žuvų apdorojimo ir fasavimo fabrikuose, kur pamačiau tai, kas su maistu nedera :/ Todėl vietoj silkės marinuoju šviežią skumbrę, o kartais šią žuvį kepu orkaitėje, greituoju ir paprastuoju būdu. Skonį lemia žuvies dydis ir šviežumas, todėl visad pirmiausiai pažiūriu žuviai į akis ir, jei jos skaidrios, žuvį dar ir pauostau. Prekybos centre irgi, tiesiog prašau pardavėjos įkišti nosį į maišelį, dar nė viena neatsisakė išpildyti mano pageidavimą. O viename prekybos centre mėsą ir žuvį pradėjo fasuoti į popierių, bravo.
O kodėl dūminė? Kadaise vasaras leisdavome žvejodami su vienu ypatingu draugu, kuris apie žuvį ir jos paruošimo būdus žinojo viską. Jis ir išmokė mane kepti žuvį su medžių lapais, šviežiais, žinoma. Lapai suteikia lengvo dūmo aromatą, todėl valgant rodosi, kad žuvis ne tik kepta, bet ir lengvai parūkyta. Pritaikiau šį metodą ir orkaitei. Toliau skaityti „Orkaitėje kepta dūminė skumbrė”
Jūs jokiu būdu neprivalote gaminti makaronų patys, prekybos centruose yra galybė pasirinkimo, dabar jau ir grikinių, ruginių, pilno grūdo, spalvotų, primenančių ryžius, raides ar žaislus, lakštinių ir kaspinėlių su žvaigždutėmis… Gyvenant Italijoje įgijau nemažai žinių apie klasikinius padažus ir pastos ruošimo būdus, bet mane visada labiausiai žavėjo tai, kad italai kiekvieną makaronų formą vadina savu vardu. Ne kartą parduotuvėje teko matyti karštus santuokinių debatus apie tai, ką jie šįvakar valgys. „Farfalle!”. „No!!!”, dar ir rankos mostu nukerta žmona, „Fusilli!”. Iš esmės tai jie ginčijosi perniek, nes šių formų makaronai valgomi su tais pačiais padažais ir turi beveik tokį patį padažo sukibimą. Taip taip, kiekviena forma turi ne tik pavadinimą, bet ir paskirtį, pavyzdžiui spiralių sriegiuose užstringa daugiau daržovių ir padažo, bet net ir rodosi vienoda forma gali būti 7-8 rūšių, su mažesniais ar gilesniais sriegiais, ilgesni, trumpesni, mini ir pan. Kai kurie smulkieji makaronai skirti tik sriuboms ar troškiniams.
Bet aš virtuvėje maištauju, gaminti klasiką man nuobodu, todėl prasimanau suplakti du receptus į vieną. Ir makaronus pasigaminti, ir susipjaustyti taip, kaip noriu aš – kvadratais, ir net pavadinimą jiems sugalvoti. „Kūmelli” 🙂 Toliau skaityti „(Naminiai) makaronai su tunu, pievagrybiais ir morkomis”
