Paskelbta

Kopūstienė su frikadelėmis

Šią sriubą verdu tuomet, kai prekyboje pasirodo pirmieji švieži kopūstai ir nė vienas pavasaris nebeįsivaizduojamas be jos. O recepto atsiradimas susijęs su pavasarine šaldiklių revizija, kurios metu rasti produktai sugriuvo į vieną puodą ir tapo vienu mylimiausių skonių.

Ingredientai tikrai nenustebins jūsų, bet ši kopūstienė kitokia, labai spalvota, jokiu būdu nebalinama nei grietine, nei grietinėle. Gaminama be mums taip įprastų morkų, o valgoma be duonos, nes valgoma su … bulvėmis. Ši dalis labiausiai stebino, bet ir sulaukė daugybės pagyrų valgiusių tarpe. Taip visą gyvenimą savo sriubas tiekia mano krikštomama, iš kurios šią idėją ir pasiskolinau.

O kadangi šis pavasaris nelepina šiluma, labai gera pietums sulapnoti indą šildančios, ūpą keliančios sriubos.

6-8 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Kopūstienė su frikadelėmis”

Paskelbta

Salyklinė gira

 

Šiemet mane vis pakalbina apie giros gaminimo ypatumus („Vartotojų kontrolė” įrašas čia bei radio laida „Geriausi dalykai namie” su Beata įrašas čia). Ir po laidų nekart sulaukiau klausimo – kas gi tas salyklas, kuriuo gardinu rauginamas giras?

Salyklas yra daiginti ir sumalti grūdai, procesas ne iš trumpųjų: pirmiausiai grūdai pilnai išdžiovinami, tuomet trimis fazėmis mirkomi ir sudaiginami. Vėliau kaitinami arba net deginami, kad įgautų specifinį skonį, kvapą ir spalvą. Salyklo namuose vargu ar pasigamintume, tad pėdinu jo pirkti. Ir ne bet kur, o į labai jaukią, spalvingą ir kvapnią parduotuvę „Delona”

Pirmą kartą salyklo koncentratą pirkau, pasikalbėjusi su pardavėja apie juodos duonos kepimą, bet parsinešusi butelaitį peržvelgiau aprašą etiketėje, pašniukštinėjau naudojimo galimybes internete ir supratau, kad alaus gamybai dar nepribrendau, bet giros jau tikrai taip! Įpyliau kelis salyklo lašus į rauginamą duonos girą ir net aiktelėjau nuo per kelias sekundes nusidažiusio skysčio ir atsiradusio kvapo, primenančio kadaise vasaros sezonu Vilniaus ir Palangos gatvėse iš bačkų į sunkius bokaliukus pilstytą girą… Toliau skaityti „Salyklinė gira”

Paskelbta

Avižiniai blynai

Gyvenant ūkiškai su daug visavalgių, maisto likučių nebeturime. Net ir lupenas ar žuvų žvynus mielai sulesa kiemo sparnuočiai, o visad alkanas šuo tik ir laukia, kol nesuvalgysime sriubos ar troškinio…

Bet yra dalis maisto, kurią visada transformuoju į kitus patiekalus.

Ir tai yra košės.

Pusryčiams ar garnyrui virti grikiai puikiai tinka troškiniui ar apkepui su tunu, biriai virtus ryžius šaldau ir vėliau dedu į pomidorinę sriubą, gruzdinu gardžiuosius arančinus, soros, pašildytos lydytame svieste, labai tinka vakarienei ar su kepta žuvimi. O štai su avižinių dribsnių koše dažniausiai atsisveikindavau, kol nesumaniau pabandyti iškepti blynų. Ir tik todėl, kad turėjau avižinių miltų, kurių irgi retai kada kur naudojau. Ir nuo tada netgi specialiai verdu daugiau avsiankos, kad kitą rytą galėčiau iškepti labai pamėgtų blynų.

Skonis tikrai neprimena keptos košės, tai veikiau bulvinius blynus menantis patiekalas (nežinau kodėl). Ir nors kartais įmaišau džiovintų vaisių ir tiekiu su saldžiais pagardais, būna ir sūrių nuotaikų, tuomet blynų niekuo nesaldinu, o tiekiu su grietinės-sviesto padažu ir pačirškinta šonine. Žodžiu, blynai universalūs, gardūs bei dar ir be visuotinai smerkiamo glitimo.

Proporcijos apytikrės, nes košė kiekvieną kartą yra kitokio drėgnumo, tad miltus į tešlą maišykite po truputį, kad nebūtų perdaug.

 6 blynus iškepu iš: Toliau skaityti „Avižiniai blynai”

Paskelbta

Varškės ir kumpio apkepas su morkų lapais

Morkų su visa lapija nusipirkti tikrai nebėra problematiška, randu jų ne tik turgavietėse, bet ir prekybos centruose. Žinoma, patys gardžiausi mūsų pačių užauginti lapai, tad kol sulaukiu jų sezono, karts nuo karto perku ryšulį morkų. Ir dažniausiai būtent dėl lapų ir būtent dėl šio apkepo ar pyrago (receptas čia).

Apie morkų lapų naudą e-platybėse rasite labai daug informacijos, tačiau aukštoje temperatūroje žūsta dauguma gerųjų savybių, lapus apkepuose naudoju tik dėl labai savito, neatspėjamo skonio ir aromato. Ir dar vienas puikus atradimas – šaldiklyje morkų lapai puikiai išlaiko savo formas ir skonines savybes, tad jei liko nepanaudotų pirktinių ar doroju savą derlių, supjaustytus lapus beriu į popierinius maišelius ir dedu šaldiklin.

O šiandien apkepas. Jo stebuklingumas – ypatingai greitai paruošiama tešla. Ką tik iškepusį tiekiu kartu su grietinės – sviesto padažu, o atvėsusį dedu į šaldytuvą ir tuomet jis tampa puikiu užkandžiu, vežamės jo į svečius ar prie ežero.

Tešlai pasiruošiu: Toliau skaityti „Varškės ir kumpio apkepas su morkų lapais”

Paskelbta

Gardieji varškėčiai

Ką jau ką, bet varškėčius tikrai galima gaminti „iš akies”. Imi kiek turi varškės, muši kiaušinį, beri miltus ir maišai, kol tešla nebelimpa prie indo, tuomet minkai ir vis dedi miltų, kol kol tešla nebelimpa prie rankų. Iškočioji juosteles, supjaustai gabaliukais ir meti jas į užvirusį pasūdytą vandenį. Lyg ir tiek žinių, jei ne vienas bet – man patinka ne tik skanus, bet ir gražus bei garantuotai gardus maistas. Tad kiekvieną sekmadienį, begamindama vis kitokius tešlos variantus, dėliojau produktų derinius ir atradau tą, tobuląjį. Jis yra paprastas, bet tuo pačiu (pažiūrėkite nuotraukoje) – kokio grožio.

Šie varškėčiai gaunasi standūs, neištižę, bet tuo pačiu ir minkšti. Skonis truputį mena bulvių kukulius, turbūt dėl krakmolo.

O šią formą atradau visai neseniai, kai buvau labai pasiilgusi „ežiukų”, bet neturėjau tos stebuklingos lenktos tarkos, ir jau nebepamenu kas patarė braukti tešlos gabaliukus į šakutės dantis. Ačiū! Tai tiesiog neįtikėtai paprasta ir tuo pačiu elementaru.

Vienai (didelei) porcijai reikia: Toliau skaityti „Gardieji varškėčiai”

Paskelbta

Trapūs senoviniai sausainiai

Dar viena puiki proga po švenčių iš maisto likučių pasigaminti ką nors gardaus.

Šiandien apie majonezą.

Daugelis turbūt dabar prisiminsite šiuos sausainius, kuriuos babos ir mamos gamindavo iš anuomet populiaraus margarino, majonezo, cukraus ir miltų. Bet kažkam tai bus naujiena, tad skubu nuraminti, kad majonezo skonio sausainiuose absoliučiai nėra, jo paskirtis tešloje – padaryti ją trapią. Žinoma, saldžiam kepiniui bus tinkamas tik klasikinis, be jokių priedų, majonezas.

Šie sausainiai skaniausi, kai kepami labai plonai iškočioti ir supjaustyti figūriniais peiliais ar išpjauti formelėmis, bet jei jau kepu nostalgiškus saldumynus, sumaniau pasinaudoti elektrinės mėsmalės antgaliais, skirtais būtent tokių sausainių formavimui. Ir jei su rankine mėsmale sausainių gamybą buvo galima reguliuoti lėtesniu ar greitesniu rankenos sukimu, su elektrine teko suktis itin greitai, vos spėjau pagauti išvažiuojančias juostas, pjaustyti jas ir kloti į skardą.

Pačios tešlos gamybai nereikalinga jokia buitinė technika, viskas labai paprasta ir greita. Toliau skaityti „Trapūs senoviniai sausainiai”

Paskelbta

Bulvių apkepas su virtais kiaušiniais

 

Tadaaaaam.

Šį keistą ir labai neįprastą receptą saugojau būtent šioms dienoms. Po Velykų likę virti ir marginti kiaušiniai dažnam kelia galvos skausmą. Ir baisiausia, kas gali nutikti, nutinka – jie iškeliauja į šiukšliadėžes. O yra būdas juos suvalgyti nepjaustant į pikantiškas salotas, o dar ir kartu su dažnai po Velykų liekančiais rūkytos mėsos likučiais.

Variacijų labai daug, bet pagrindiniai produktai šiam apkepui yra trys – bulvės, virti kiaušiniai ir rūkyta mėsa, bet kokia – tiek šalto, tiek karšto rūkymo, liesesnė ar riebi, kaip kam skaniau. Ir dar vienas privalomas reikalas yra aštri nata.

Apkepą kepu moliniame inde su dangčiu, tiks ir špižinis, ir stiklinis, svarbu, kad jis būtų atsparus labai aukštai temperatūrai ir kad dangtis būtų pakankamai sandarus.

O jei apie skonį, tai jis mena ispanišką tortiliją, kaimišką kiaušinienę su bulvėmis ir lašinukais ar tiesiog omletą. Neįtikėtina, bet virtas kiaušinis apkepe tarsi išsilieja, greičiausiai tai įvyksta dėl labai didelės kaitros, na, bet apie viską iš eilės.

Iš nurodyto kiekio pagaminu 4 dideles porcijas.

Reikės: Toliau skaityti „Bulvių apkepas su virtais kiaušiniais”

Paskelbta

Morkų tarkiai ir ką su jais veikti

Daržovių tarkius, išspaudus sultis, dažnas išmeta kaip nebenaudojamą produktą, atlieką. Ir aš buvau išmetančiųjų tarpe, kol neatsikraustėme į užmiestį. Pradžioje ėmėme rūšiuoti atliekas, iš inercijos daržovių likučius mesdavau į lauko kompostinę, vėliau, atsiradus vištoms, maisto atliekas atiduodavome joms.

Kol vieną dieną, bespausdama morkų sultis, prisiminiau kaip vaikystėje mama mus lepindavo „desertu” iš morkų. Jas sutarkuodavo smulkia tarka ir sumaišydavo su cukrumi, sudėdavo į desertines lėkštutes ir mudu su broliu ilgai vakarodavome, valgydami šį gardumyną.

Cukraus namuose tądien nebuvo, tad dalį tarkių sumaišiau su skystu medumi, trupučiu aliejaus ir saulėgrąžų sėklomis. Buvo neapsakomai gardu, o galvoje jau sukosi mintys ir idėjos. Likusius tarkius sudėjau į šaldymo indą ir nunešiau šaldiklin.

Taip ir prasidėjo, kaip juokavo vyras,  tarkių era.

Dabar šaldau ir verčiu patiekalais ne tik morkų, bet ir moliūgų, burokėlių sulčių spaudimo likučius.

Siūlau kelis išgrynintus ir visad tobulai pavykstančius receptus. Toliau skaityti „Morkų tarkiai ir ką su jais veikti”

Paskelbta

Ketvirčiai su daržovėmis orkaitėje

4-3-2-1. Taip vadinu šį spalvingą pietų ar savaitgalio vakarienės patiekalą. Visada lengva prisiminti kiek ko reikia, o keturiems valgytojams niekad nebūna nei per daug, nei per mažai.

Vištienos ketvirčius dėl sąlyginai mažos jų kainos, perka dauguma, dažnai sulaukiu klausimų kaip juos tobulai iškepti. Ir dažniausiai miniu šį būdą, kai kepama viskas vienu ypu – ir vištiena, ir garnyras. Esu į skardą pylusi kokosų pieno, grietinėlės, sultinio, bet visgi pats traškiausias, bet tuo pačiu sultingiausias patiekalas gaunasi be jokių papildomų skysčių.

Gamybos laikas ilgas, smulkiai aprašysiu lėtojo kepimo ir garantuotai gero rezultato eigą, tačiau tą pačią ilgiausią dalį dirbs orkaitė, ne jūs.

O smagiausia šio patiekalo dalis – vienas indas.

Reikės: Toliau skaityti „Ketvirčiai su daržovėmis orkaitėje”

Paskelbta

Traškūs varškėčiai

Varškėčius apvolioti manų kruopose išmokau prieš gerą pusmetį ir kaskart gamindama juos, į varškės masę dėjau vis mažiau miltų ar tų pačių manų kruopų, kol vieną dieną ėmiau ir jų tiesiog… nebeįdėjau. Ir tai tapo metų atradimu – varškėčiai gaunasi ypatingai traškūs išorėje ir minkštut – minkštutėliai viduje. O kad būtų dar ir spalvingiau, kaip ir į varškės apkepą, beriu saulės spalvos ciberžolės.

Geram rezultatui svarbūs du dalykai. Pirmas – varškė turi būti sausa, geriausia naudoti ne fasuotą 180 g pakeliuose, bet sveriamą, rupią, be skysčių (o ir nereikės išmesti krūvos pakuočių). Antras – formuojant varškėčius rankas reikia gausiai suvilgyti vandeniu. Ir tik tiek svarbalų, visa kita gaminama įprastai, be buitinės technikos ar krūvos nešvarių indų.

Kadangi ir mes patys stengiamės vartoti kuo mažiau kviečių, bandžiau apvolioti šiuos varškėčius ir avižų, ir kokosų miltuose. Deja deja, tokio traškumo, kokį suteikia manų kruopos, nepakartoja jos kitas produktas.

Iš nurodytos normos pagaminu 8 varškėčius.

Reikės: Toliau skaityti „Traškūs varškėčiai”