Paskelbta

Vytintos slyvos aliejuje

Kadangi labai mėgstame slyvas, kasmet ruošiu nemažai konservų žiemai. Kadaise, džiovindama pomidorus, į orkaitę įkišau ir skardą su slyvų puselėmis. Skonis taip sužavėjo, kad kiekvieną vasarą ruošdavau vis daugiau, žiemą džiovintų slyvų dėdavau į troškinius, sriubas, rytais valgydavome ir tebevalgome pernakt mirkytas vandenyje. O merkti jas į aliejų, taip pat, kaip ir pomidorus, bandžiau irgi kiekvienais metais, bet vis kažkas nepatikdavo, būdavo per mažai arba per daug, kol atradau itin paprastą receptą ir jį … dar supaprastinau. Man, pasirodo, visada netiko žolelės ir druska, be jos slyvos aliejuje irgi puikiai laikosi. Ir tuomet atsiskleidžia tas „slyvinis” rūgštumas, lėtai kramtoma puselė, aliejaus poskonis (naudoju savos gamybos saulėgrąžų aliejų), bei česnako ir čilių aitrumas. Daugiau nieko netrūksta, nei saldumo, nei sūrumo, tikrai idealus kvartetas.

Naudoju tik liaudiškai vadinamas „vengerkas”, mėlynąsiais slyvas, kurios jau prinokę, bet dar nepatižę, todėl labai svarbu kiekvieną slyvą pačiupinėti ir tik tuomet ruošti vytinimui. Toliau skaityti „Vytintos slyvos aliejuje”

Paskelbta

Šaltuoju būdu konservuoti agurkai

Jau ne kartą rašiau apie šį būdą, ir nors nemėgstu kartotis, šįkart norėčiau pasidalinti su jumis supaprastintu receptu.

Jeigu paieškosite šio recepto internete, visur rašomos keistos proporcijos, pvz. viename recepte reikės 6 kg agurkų, kitame 7 kg, bet juk retai kada šiltnamyje uždera būtent tiek agurkų. O ir reto dydžio puodo reikia tokiam kiekiui ruošti vienu ypu.

O kadangi su matematika ne itin draugauju, vieną dieną su drauge susėdome ir suskaičiavome kiek ko reikia vienam kilogramui agurkų. Ir iš nuostabos nusišypsojau, tai juk tokios pačios proporcijos, kuriomis ruošiu ir cukinijų juostas (receptas čia). Tik cukraus agurkams naudoju truputį mažiau.

Primenu pagrindines taisykles, kurių laikantis tikrai džiaugsitės traškiais agurkėliais žiemą:

  • jokio vandens sąlyčio su konservais, niekur.
  • tik nauji dangteliai, jei stiklą galime idealiai išplauti ir dezinfekuoti iškaitinant, tai naudotuose dangteliuose (ypač atidarytuose peiliu), klastingai tūno rūdys, dangteliai dažnai būna nebe pilnai hermetiški, tad kam rizikuoti, jei per išpardavimus jų galima nusipirkti ir po 5 centus.
  • druska – tik rupi, nejoduota. Cukrus tinka ir rudasis nerafinuotas, ir baltas. Saldikliai ir medus, deja, netinka.

Pirmiausia kruopščiai išplaunu agurkus ir palieku juos ant virtuvinio rankšluosčio pilnai išdžiūti. Toliau skaityti „Šaltuoju būdu konservuoti agurkai”

Paskelbta

Krapai aliejuje

Konservavimo sezonas pačiame įkarštyje, į stiklainius gula įvairiausios daržovės, bet konservavimas neapsiriboja vien marinavimu ar rauginimu, yra galybė kitų būdų kaip išsaugoti kuo šviežesnes daržoves žiemai. Dažnas gūžčioja pečiais – kam viso to reikia, jei prekybcentriuose ištisus metus yra šviežių daržovių ir prieskoninių žolelių, ir jie savaip teisūs, jei žmogus gyvena urbanistinį gyvenimą, pats neaugina jokių valgomų augalų, turbūt jam ir neverta kimšti į stiklainius neaišku kaip augintų daržovių ar šaldyti nežinia kaip augintus prieskonius. Tačiau turint šiltnamį ar daržą (ir nebūtinai savo, galbūt mamos ar tetos kieme), labai smagu išsaugoti tuos vasaros aromatus ir skonius žiemai.

Pirma asociacija kalbant apie krapų išsaugojimą žiemai man yra šaldymas, šaldiklyje absoliučiai visada yra dėžutė, kurioje tūno stambiai kapoti krapų lapeliai. Ruošdama šaldymui, krapų kotų neišmetu, juos džiovinu ir naudoju marinuojant ar raugiant daržoves, taipogi jais gardinu sriubas, sodrius troškinius.

O štai šį būdą – krapų lapelių laikymą aliejuje – sumaniau visai neseniai. Žinoma, dėl to, kad pati gaminu aliejų ir jame pradėjau bandyti laikyti džiovintus pomidorus, svogūnus, papriką.

Sumanymas aliejumi užpilti krapus pasiteisino šimtu procentų, jei ištraukti iš šaldiklio lapeliai jau būna praradę formą ir žalią spalvą, tai aliejuje laikomi krapai išlieka švieži ir nepakeitę formos.

Svarbiausias momentas ruošiant šį konservą yra sąlyčio su vandeniu nebuvimas. Nuskintus krapus kruopščiai atrenku, bet neplaunu, o jeigu visi jie žemėti, tai plaunu po tekančiu vandeniu ir ilgai džiovinu, kad neliktų nė lašelio vandens.

Krapus supjaustau, Toliau skaityti „Krapai aliejuje”

Paskelbta

„3 dienų” agurkai žiemai

Šį receptą jau esu aprašiusi, bet tai buvo taip seniai, kad pamaniau – imsiu ir parašysiu ką dabar darau kitaip, kokias gudrybes atradau per tą eilę metų.

Kodėl verta rinktis šį receptą? Pirmiausiai todėl, kad didžiausią darbą už jus atliks laikas, antriausiai dėl to, kad nereikės jokių papildomų puodų ir stovėjimo prie viryklės, viskas ruošiama šaltuoju būdu. Bus didesnės nei įprasta druskos sąnaudos, ir tai yra vienintelis minusas.

Raugti agurkus galima didesniame puode, giliame inde ar iškarto stiklainiuose, pastarasis būdas kiek nepatogus, nes kartais būna sunku iškrapštyti česnako gabaliukus ir smulkiuosius prieskonius, jų po trijų dienų visiškai nebereikės.

Pirmiausiai agurkams nupjaunu galiukus Toliau skaityti „„3 dienų” agurkai žiemai”

Paskelbta

Susuktinis (wrapper)

Keliaujant į pajūrį ir atgal tenka stabtelėti degalinėse ir štai vienoje jų, vyrui bepilant kurą, pastebėjau krūvas lūkuriuojančių žmonių. Krūvas tikra ta žodžio prasme – ir prie kasų, ir palei palanges, jų buvo tiek tiršta, kad sumaniau pažiūrėti kas gi juos ten taip monyja.

O pažiūrėjus supratau, kad tai alkanų žmonių armija, belaukianti spėriai besisukančių maisto ruošėjų gaminamo greito maisto. Et, bala nematė, juk atostogos, susigundžiau ir aš vienu įdomiau nei dešrainis atrodančiu maistu, pavadintu „wrapper”. Ir nors esu įvaldžiusi anglų kalbą ir suprantu kas tuo norėta pasakyti, eilinį kartą pagalvojau – o kodėl vis dar esame neįgalūs vadinti daiktus ar maistą lietuviškai? :/

Pirma pažintis su wrapper buvo nei šiokia nei tokia, valgant tyško kečupas (kurio tiesiog nemėgstu), degino jelapenai ir svogūnai, salotų lapai buvo smarkiai perkaitinti, bet labai patiko kotleto ir skrudinto lavašo skonis, tad mintyse jau sukosi scenarijus. Grįžtant namolio prekybcentrio krepšin įmečiau lavašo ir tortilijų blynų bei jautienos faršo, o vakarop jau mėgavomės mūsų skoniui tinkančių wrapper’ių. Ir neprilipo man tas pavadinimas, todėl susirašiau su draugais ir pažįstamais, dauguma vertė pavadinimą į „suktinis”, „įvyniotinis”, „įsuktinis”, bet man labiausiai patiko IG komentare pasisakiusios Zitos „susuktinis”. Liuks.

Eksperimento vardant susuktinius gaminau iš lavašo ir tortilijų bei kepiau ir elektriniame grilyje, ir grotelėse ant žarijų. Skoniu nenuvylė nei vienas, bet žymiai skalsesnis ir tvarkingiau rankose besilaikantis buvo tortilijų variantas.

Gamybą pradedu nuo įdaro pasiruošimo, dažniausiai tortilijų pakuotėse yra 6, tad aprašysiu proporcijas ir kiekius būtent tokiam skaičiui susuktinių.

6 tortilijų lakštai (arba didelis lavašas) Toliau skaityti „Susuktinis (wrapper)”

Paskelbta

Desertai

Pastaruoju metu dalyvavau net keliolikoje diskusijų – kas yra desertas. Ir rodosi, esame įpratę desertais vadinti tai, kas saldu, tad ir pyragus, ir tortus ar sausainius priskiriame jų kategorijai. Bet man visad kirbėjo, kad desertas yra tai, kas tiekiama taurėje.

Vieną vasaros rytą, bevartydama receptų puslapius, pamačiau labai patrauklų ir originalų receptą – tiramisu su avietėmis. Kadangi visų reikalingų produktų turėjau – greituoju būdu išsukau kremą, susluoksniavau su avietėmis ir, paragavus pirmą šaukštą, prisiminiau, kad be tiramisu žinau kone 10 receptų, sluoksniuojamų desertinėse taurėse. O kai kuriuos esu ir aprašiusi, tad gale sudėsiu nuorodas, o šiandien aprašysiu kelis labai gaivius, šiltus ledus primenančius kremus, kuriuos galima derinti su bet kokiomis uogomis ar vaisiais. Nesudėtinga, greita ir, valgiusių nuomone, labai gardu.

Visus kremus gaminu vienodai – išsuku iki purumo elektriniu plakikliu.

Kremas „Šilti ledai”

250 g maskarponės sūrio

Toliau skaityti „Desertai”

Paskelbta

Balta kvietinė Kūmos duona

Metų topai būna ne tik filmų ar knygų kategorijose, jų pasitaiko ir kulinarijoje. Taip nutiko su mano firmine balta kvietine duona. Dabar jau be jos neapsieina jokia vakaronė ar pusryčiai didesniame būryje, o ir man pasidarė įprasta ją kepti, belaukiant svečių ar važiuojant pasisvečiuoti. O kadangi kaskart duona apipilama komplimentais, manau, kad tiesiog privalu pasidalinti atidirbta receptūra. Ši duona net nėra minkoma, tik maišoma dubeny, tešla sukrečiama tiesiai iš dubens į kepimo formą, tad labai tinka tiems, kurie nemėgsta terlionių.

Kaip visad, pabrėžiu, kad jei laikysitės tikslios receptūros ir gamybos, šimtaprocentinį rezultatą garantuoju, bet jei įkišite trigrašį, rezultatas gali nuvilti. Ir tai yra vienintelis receptas, kuriame net pati sau neleidžiu improvizuoti.

Svarbiausi momentai yra šie – miltai ir vanduo matuojami tuo pačiu puodeliu ar stikline, duona dedama kepti į šaltą orkaitę ir dėl aukštos kepimo temperatūros nenaudojamos linų ir kanapių sėklos.

Tešlos subrendimui skaičiuoju minimum 2 h, kepimui dar 50 minučių. Toliau skaityti „Balta kvietinė Kūmos duona”

Paskelbta

Paelija

 

Visada nepaprastai džiaugiuosi naujomis pažintimis. Vienos jų taip ir pasibaigia – pora žodžių, kitos išsivysto į pažintis, o kartais netgi draugystę. Galiu paneigti mitą, kad po keturiasdešimties naujų draugų nebeatsiranda, bet man svarbiausia pažinčių dalis – patirčių mainai. Kartais net keli žodžiai išsivysto į idėją, mintį, veiksmą, džiugu, kad ir mano idėjos kai kuriuos veža.

O naujausia pažintis ir patirtis buvo ypatingai gausi naujų minčių, mat buvau pakviesta į Lietuvos vartotojų instituto renginį apie tvarų maisto vartojimą. Tvarus, išvertus į kasdienę kalbą, būtų taupus arba tiesiog – nešvaistomas, sunaudojamas be atliekų. Šia tema rašau jau seniai, ir tai yra mano gyvenimo būdas, kurį pradėjau gyventi tuomet, kai padarėme „dingau” iš miesto į gamtą, kai kieme atsirado vištaitės, iš ūkių atsivežtos daržovės ir tikri miltai, pradėjau kepti duoną ir spausti aliejų, o jų išspaudomis lesinti kiaušinių ridentojas. Kompostas ar piktžolių raugas kaip žalioji trąša man jau tapo vieninteliais pagalbininkais, auginant daržoves ir vynuoges… Ir gal sustosiu pasakoti, nes šia tema galėčiau rašyti ištisas paklodes, o virtuvės istorijoms labiau tinka receptai 🙂

Renginio praktinė dalis buvo ispaniška, tad nė kiek nekeista, kad vienas patiekalų buvo paelija. Tai ispanų tradicinis patiekalas, kurio, pasirodo, niekada nemokėjau teisingai pagaminti. Toliau skaityti „Paelija”

Paskelbta

Firminiai Kūmos šašlykai

Kaip sakoma, atmušiau ranką. Gerąja prasme. Kitokių šašlykų prisiragaujame svečiuose ir su metais pastebiu, kad perkopę keturių dešimtmečių amžiaus ribą daugelis jau turi savo firminius šašlykų ruošimo receptus. Yra ištikimų majonezui, actui – ir valio.

Mano firminis receptas susijęs su dabartine veikla. Kai pradėjau gaminti naminius aliejus, juos bandžiau visur – ir desertuose, ir marinatuose, ir net kavoje (kokosinis tikrai labai su ja dera). Kliuvo ir šašlykams kartą, buvau skaičiusi apie tai, kad pietų šalyse aliejus marinate yra plačiai vartojamas. Pasidomėjau kodėl, o atsakymas labai patiko – kepant aliejaus plėvelė ant mėsos neleidžia ištekėti sultims, o ir apskrudimas yra kitoks, neanglėjantis. Tad šio ingrediento paisau, tik naudoju būtinai aukšto dūmingumo aliejus, kurie atlaiko didelę kaitrą, nesudarydami nuodingų junginių. Iš mano gaminamų toks yra saulėgrąžų, sezamų ir rapsų aliejus, o jei naudojate rafinuotus parduotuvėje pirktus – jų atsparumas kaitrai būna dar didesnis.

Mėsą visuomet renkuosi vienos rūšies, tik mentę. Ji yra saikingai riebi, bet tuo pačiu ir tvirtos tekstūros, iškepus gabalai lieka gražios formos. Apie sprandinę turiu savo subjektyvią ir patirtimi paremtą nuomonę, niekada negaminu šašlyko iš jos, nors kepsniams keptuvėje, ypač toji dalis su kauliuku, yra labai gera.

Taigi, vadovaujuosi tokiomis proporcijomis:

Toliau skaityti „Firminiai Kūmos šašlykai”

Paskelbta

Bananų ledai

Genialumas paprastume, įsitikinu tuo vis dažniau. Ir nors saldumynai mano favoritų sąraše vienoje paskutinių vietų, gaminti juos kitiems man didelis malonumas. Tų palaimingai užmerktų akių ir tylaus „mmmmm” retai išgirsi per pietus, valgant tarkime balandėlius.

Stengiuosi gaminti su kuo mažiau pridėtinio cukraus, kur tik įmanoma keičiant jį natūraliais saldikliais, vasarų nebeįsivaizduojame be vaisių ir uogų salotų ir pačių įvairiausių girų, bet ištikus alsai, kokia lydėjo mus praeitą savaitę, norisi kažko žymiai šaltesnio. Ledų, žinoma.

Esu rašiusi apie kelis naminių ledų gamybos subtilumus, bet tai, ką atradau šiemet, kol kas lenkia visus ledus. Viskuo – tekstūra, skoniu, natūraliu saldumu. Pasidalinsiu su jumis 2 receptais, pirmąjį sužinojau seminare apie maisto nešvaistymą, jo metu šefas plakė ledus su kondensuotu saldintu pienu. Net neparagavau, pamačiusi koks jo kiekis buvo pilamas ant šaldytų bananų, bet ragaujančių mimikos leido suprasti, kad tai tikrai labai skanu. O namusoe gaminau jau becukrius, tik bananų saldumu praturtintus ledus, kuriuos valgau ir aš.

O vienas svarbiausių šių ledų gamybos dalykų yra tas, kad sunaudojami pernokę, nesuvalgyti bananai. Esu didelė nešvaistymo fanė, anksčiau pernokusius bananus raugdavau ir tręšdavau gėles, o dabar, atradusi šiuos ledus, raugiu tik žieves, minkštimą supjaustau ir sandėliuoju šaldiklyje iki kol kas nors nepasako: „karštaaaaaa, kaip norėčiau ko nors…”.  Toliau skaityti „Bananų ledai”