Vynuogių lapai ir ką su jais veikti

Man vasara baigiasi per Jonines. Tuomet baigiasi žydėjimai, gamtos žalumas įgyja tamsią spalvą, prasideda nokimas, brendimas ir derliaus laukimas. Ir neišvengiamai – jo ruošimas žiemai. Tai ypatingas laikas, nes konservuoti ir fermentuoti man lygu meditacijai. Jau trepsiu prie agurkų stiebų, apsipylusių žiedais ir vaisių užuomazgomis, po kelių savaičių, manau, jau būsiu tame transe 🙂

Šiuo metu medituoju karpydama vynuogių lapus, ypač naujų, rūšinių, kuriomis užsodinome vieną šiltnamių, kuriame dėl pušų kaimynystės niekad neaugdavo agurkai ir pomidorai, ką jau jie – net salotos. O vynuogėms pušyno draugija nė motais, todėl laukiam uogų, o dabar atidengiam kekes, nupjaunant nereikalingus lapus, kurie išties yra labai skanūs.

Visų pirma – dolmai. Be galo mėgstame šį užkandį, receptą rasite ČIA. Toliau skaityti „Vynuogių lapai ir ką su jais veikti”

Šparaginės pupelės su grikiais

Kai nesinori mėsos. O norisi ko nors paprasto, bet ir neprasto. Lengvo, bet ir sotaus. Ir gardaus, be abejo. Labai moteriški, dualūs norai 🙂

Pastaruoju metu daug kalbama apie grikius, ilgesnėse kelionėse ar dirbant laivuose labai jų pasiilgdavau, šias kruopas turime tik pas mus ir keliose kaimyninėse šalyse aplink mus. Ir ištiesų labai keista, žinant kokie grikiai skanūs ir naudingi, jie nuo seno buvo laikomi vertingiausia kruopa dietologijoje, bet kažkodėl taip ir nepasiekė vakarų. Vienas linksmiausių prisiminimų apie juos – kolega danas, apsigyvenęs Vilniuje, nesuprato mano pietų lėkštės turinio ir paklausė „kas tie rudi burbuliukai” 🙂 Užtat viename Kopenhagos madingiausių (tuomet) restoranų garnyrui prie eršketo buvo tiekiama pervirta perlinių kruopų košė. Nesuprast.

Burbuliukai mano virtuvėje yra visada, kartą per savaitę išverdu visą poką ir laikau juos šaldytuve, valgome pusryčiams su kefyru, kepu blynelius, naudoju garnyrui, o kartais gaminu ir va tokius daržovinius grikių patiekalus. Šiandien – su šparaginėmis pupelėmis. Toliau skaityti „Šparaginės pupelės su grikiais”

Bemielės tešlos pyragas su rabarbarais ir braškėmis

 

Atvėsęs oras tiesiog gena į lauką, vakar, užsukus į mamos sodą česnakų žiedkočių, akį patraukė žydintis rabarbaras, och ir gražūs tie žiedai… O braškylapiuose kažkas suraudonavo ir tai buvo jau gerai įsirpusios uogos. Ir tuomet prisiminiau, kad rabarbarai ir braškės – puikus derinys pyrago įdarui.

Sezoninis duetas – kasmetinis birželio gardėsis ir šį pyragą kartais valgau netgi aš, saldumynų nemėgėja. Mat jis turi stiprią rūgštelės natą ir dievišką braškių aromatą. Beje, pernai, kai namuose apsigyveno dar vienas šaldiklis, šaldžiau tiek rabarbarus, tiek braškes ir žiemą nostalgiškai kvepiančiu pyragu vaišinau kelias kompanijas, bet vasariškas, šviežių ingredientų pyragas yra visai kitoks. Tik primenu – rabarbarai vartotini tik iki Joninių, todėl reikia spėti jų atsivalgyti per likusiais birželio dienas.

Ir tuo pačiu dar viena odė šaldytai tešlai, turėti jos šaldiklyje irgi toks pats gėris, kaip ir vasaros kvapais svaiginančių uogų.

Pyragui pasiruošiu Toliau skaityti „Bemielės tešlos pyragas su rabarbarais ir braškėmis”

Firminė morkų sriuba

Daugelis mano, kad esu nepataisoma optimistė ir kad mano virtuvėje nebūna liapsusų. Būna, ir ne tik virtuvėje 🙂 Ir man netgi patinka, kai koks nors kulinarinis eksperimentas nepavyksta, tuomet išmokstu pamoką, kuri ilgainiui padeda sukurti kai ką žymiai skanesnio. Taip nutiko ir su trinta morkų sriuba, „nelipo” jos skonis nors tu ką, ir ne vienerius metus, nors ranką prie širdies pridėjus pasakysiu – gaminau, daug kartų. Kol nesumąsčiau, kad morkų sriuboje man tiesiog… per daug. Trinta sriuba juk nebūtinai turi nevarvėti nuo šaukšto. Akis dar užkliuvo už šaldytuve nuobodžiaujančių marinuotų kelmučių, kelių šparagų kotų, brinkintų avinžirnių ir fantazija nunešė prie puodo…

Atradimas, sakyčiau, ypač gaminimo laikas. Jei norisi gurmaniško skonio ir vaizdo, būtinai pabandykite tokį pusiau tirštos sriubos variantą. Ir jei mėgstate aštriai, čia labai teisingai sugrotų čilio ar kajeno nata.

Ingredientai 6 porcijoms: Toliau skaityti „Firminė morkų sriuba”

Orkaitėje kepta dūminė skumbrė

 

Italijoje valgiau picą su grybais. Kaip manote, kokiais? Vat ir ne, ne pievagrybiais, tai buvo marinuoti kelmučiai ir svieste apkepti baravykai. Ir labai panašiai mūsuose kalbama apie žuvį, jei klausiu kokią valgote, dažniausiai būna du atsakymai – silkę ir lašišą, būtent tas žuvis, kurių mano virtuvėje nebūna. Ir tikrai ne dėl to, kad esame išlepę, tiesiog kadaise teko pabuvoti šių žuvų apdorojimo ir fasavimo fabrikuose, kur pamačiau tai, kas su maistu nedera :/ Todėl vietoj silkės marinuoju šviežią skumbrę, o kartais šią žuvį kepu orkaitėje, greituoju ir paprastuoju būdu. Skonį lemia žuvies dydis ir šviežumas, todėl visad pirmiausiai pažiūriu žuviai į akis ir, jei jos skaidrios, žuvį dar ir pauostau. Prekybos centre irgi, tiesiog prašau pardavėjos įkišti nosį į maišelį, dar nė viena neatsisakė išpildyti mano pageidavimą. O viename prekybos centre mėsą ir žuvį pradėjo fasuoti į popierių, bravo.

O kodėl dūminė? Kadaise vasaras leisdavome žvejodami su vienu ypatingu draugu, kuris apie žuvį ir jos paruošimo būdus žinojo viską. Jis ir išmokė mane kepti žuvį su medžių lapais, šviežiais, žinoma. Lapai suteikia lengvo dūmo aromatą, todėl valgant rodosi, kad žuvis ne tik kepta, bet ir lengvai parūkyta. Pritaikiau šį metodą ir orkaitei.  Toliau skaityti „Orkaitėje kepta dūminė skumbrė”

Du viename. Vištiena, pievagrybiai, avinžirniai, baklažanai ir kopūstai.

 

Pradedu naują rubriką du viename.

Tą inspiravo pažintys ir diskusijos, ne kartą minėjau, kad iš tų pačių produktų galima pagaminti ne vieną, ir net ne vieną dešimtį skirtingų patiekalų. Ir apie tai kaip jums sudėtinga susidėlioti produktus galvoje ar sąraše savaitgalio pietums ar darbadienio vakarienėms, kiek reikia laiko (kurio jūs vis neturite) parduotuvėje, kad susirinkti produktus pvz sriubai ir salotoms.

Siūlau jums išeitį, idėja mano virtuvėje jau ne be fix, bet įtariu, kad galiu pagelbėti jums:

a) sutaupysite marias laiko

b) jokių likusių produktų

c) mažesnė suma čekyje

d) lavės fantazija

Pradedam. Toliau skaityti „Du viename. Vištiena, pievagrybiai, avinžirniai, baklažanai ir kopūstai.”

Pienių sviestas

Būna dienų lyg tyčia… Šiandien ūkanotą rytą leidau paupy – rinkau eglių ir pušų ūglius, raskilas, rūgštynes. Bet ir nuotaika rūgšti it rūgštynė buvo, ir ūkas galvoje… Spalvos ir net Nerin sugriuvusių medžių užtvankų keliamas, visad mielas vandens šniokštimas, nepadėjo. Braidžiau labiau dėl blogų minčių išblaškymo, kol saulė nepasirideno gerokai aukščiau ir liepė pienių žiedams išsiskleisti visu dydžiu. Ir tuomet griuvau į tą geltonumą ir, konkuruodama su bitėmis ir kamanėmis,  uodžiau nektaro kvapą, ir aprimau tiek, kad gegutės kukavimas keliskart buvo smarkiai pritilęs – sugebėjau nusnūsti. Kelios akimirkos miego gamtoje išties atstoja kelias nakties miego valandas, ypač po nemiegotos nakties. Parmyniau dviratį su krepšiu gėrio žymiai žvalesnė.

Pienes sudėjau džiūti, kaip kad jau esu rašiusi – žiedlapiai yra tobulas prieskonis.

O stikliniame inde, ką jau irgi esu rašiusi – išlydžiau sviesto, t.y. pagaminau ghee.

Ir kaip jau išbandyta, bet neaprašyta – sujungiau abu produktus į vieną, nes pernykštis ragautas sviestas tikrai sužavėjo. Jis turi tik vieną trūkumą, jo nevalia dėti į keptuvę kepant bulves, bet jei kepsite skystą kiaušinį – žiedlapių aromatas dar labiau atsiskleis.  Toliau skaityti „Pienių sviestas”

Arančinai – gruzdinti ryžių kukuliai su įdaru

Apie mano santykį su Italija artimesni draugai žino, o jums pasakysiu tiek – kadaise ši šalis man tapo startu į tai, kuo esu dabar. Ir štai jau daugel metų apsilankau joje, paragauju naujų skonių, susipažįstu su naujais žmonėmis. Ir visada atrandu kažko nematyto, neragauto. Paskutinė kelionė nebuvo išimtis, besikeliant keltu į Siciliją, paragavome vieno populiariausių gatvės maisto atstovų – netikrais (falšyvais) apelsinais pravardžiuojamų arančinų. Tais, ragautais, sužavėta nelikau, tačiau iškarto sumojau, kad grįžus namo pirmiausiai ieškosiu jų recepto ir gruzdinsiu prieš pat kelionę išspaustame saulėgrąžų aliejuje.

Beskaitant receptus, aptikau kelias gudrybes. Viena jų – ryžių rūšis, iš birių laukinių sulipdyti kukulį niekaip nepavytų, o štai kibūs, sušių gamybai skirti ryžiai tam itin tinka, tik būtinai atkreipkite dėmesį į virimo būdą – jie turi virti lėtai, nedidelėje kaitroje ir ilgiau nei įprasta, kad susidarytų kleisteris. Antroji – tam, kad arančinai būtų kuo panašesni į apelsinus, į džiūvėsėlius, kuriuose voliojami prieš gruzdinant, įberkite raudonosios paprikos miltelių, tai suteiks ne tik ypatingą spalvą, bet dar ir poskonį.

Terlionės ir indų daug, todėl verta pasigaminti didesnį kiekį vienu sykiu ir dalį užšaldyti.

Iš sekančio kiekio produktų pagaminau 12 arančinų:  Toliau skaityti „Arančinai – gruzdinti ryžių kukuliai su įdaru”

Pyragėliai su vafliais ir kalakutiena (čeburekai)

Ragavusieji šiuos pyragėlius ne kartą sakė, kad „gardūs tavo čeburekai”. Tačiau… Esu dalyvavusi ne vienoje diskusijoje apie patiekalus ir jų autentiką, ir pavadinimus ypač. Juk ir kibinai yra tešlos ir mėsos patiekalas, ir čeburekai, ir beliašai etc. Ir kiekvienas iš jų turi savo istoriją, receptūrą, paruošimo būdą, skonį. Todėl leidau sau šiuos gardumynus pavadinti čeburekais skliausteliuose, ir tik tam, kad būtų aišku ką primena šių pyragėlių skonis.

Mano receptas kitoks dėl kelių priežasčių – vaflių lakštų ir kepimo sausoje keptuvėje – jie nebus iš riebalų plaukę ar tepantys rankas ar neduokdie drabužius. Vaflių lakštus galima naudoti bet kokius – stačiakampius, mažuosius apvalius (juos matote nuotraukose), tačiau naudojant plonuosius apvalius, naudoju dvigubus, vienas lakštas tiesiog ištirpsta tešloje ir nesuteikia ypatingo skonio. Naudojant kvadratinius lakštus, pyragėlius pjaustau kvadratais, apvaliuosius pusmėnuliais, tačiau labiausiai mėgstu nedidukus apvalius, iš jų gaunu nedidelius, patogius valgyti, sultiniu nesitaškančius pyragėlius. O faršas – irgi skonio reikalas, svarbiausias ingredientas, padarantis sultinį yra kitas.  Toliau skaityti „Pyragėliai su vafliais ir kalakutiena (čeburekai)”

Kapučino puta namų sąlygomis

Su Italija turiu labai asmeninį santykį, mane artimiau pažįstantys žino kodėl. O mažiau pažįstantiems pasakysiu tiek – esu ten kurį laiką gyvenusi ir išgyvenusi jausmų jūras, net po 25 metų nesimatymo susikalbu jų kalba ir be proto myliu italų kavos, vyno ir nesmerkimo kultūrą. Tikra ta žodžio prasme be proto, nes protu suvokti jų nuoširdumo neįmanoma, tai pajaučiama tik širdim ir tik tuomet, kai nuoširdžiai atsiveri pokalby. Iš paskutinės, vos 5 dienų kelionės po pietų Italiją, parsivežiau dag kulinarinių idėjų ir receptų, bet šiandien norėčiau papasakoti apie tai, kaip italai namuose gamina kapučino putą. Kai buto, kuriame nakvojome, šeimininkė Vittoria plakė mums pieną kavai, kilnojau antakius. O dar labiau nustebau, kad tas indas, kuriame gaminamos putos, yra mums įprastas kavos ar arbatos nuspaudėjas, tik pritaikytas Italijos rinkai ir pavadintas „Capuchino maker”, bent jau tą byloja užrašas ant dugno indo, iš visos širdies padovanoto mano naujos draugės Vittorios. Toliau skaityti „Kapučino puta namų sąlygomis”