Rabarbarai jau išskleidė lapų skėčius, kotai sustambėjo ir tiesiog prašosi būti suvalgomi. Kompotas išvirtas, trupininis pyragas iškeptas, termiškai apdorotų rabarbarų užteks, o žali kotų gabaliukai puikiai pavaduoja citriną vaisių salotose.
Šįkart salotas gaminau iš: Toliau skaityti „Vaisių salotos su rabarbarais”
Nepaprastai nostalgiškas skonis, kas pamena Vilniaus “Cukrainę” Gorkio (tuomet) gatvėje, prisimins ir šį skanumyną. Mano variantas truputį kitoks, bet susimaišę skoniai bus tokie patys kaip kadaise 🙂
Jau tampa tradicija rašyti apie patiekalus, gaminamus iš sezoninių daržovių ar vaisių 🙂 Šių dienų aktualija, žinoma, rabarbarai. Kiekvieną sezoną pradedame kompotu, geriamu kartą metuose, pyragu su trintais rabarbarais, daržovių ar vaisių salotomis su rūgščiais gabaliukais. Ir keksiukais. Smarkiai plėstis, aprašant jų skonį, nėra kur, jie tiesiog paprasti, maloniai rūgštelėję, su traškia kepurėle, ilgai išliekantys švieži. Gardūs. Toliau skaityti „Kondensuoto pieno keksiukai su rabarbarais”
Kitaip ir nepavadinsi – pyrago tešla lyg ir niekuo neišskirtinė, bet prapjovus jau iškepusį, matosi, jog jis ne tik kepė, bet ir kepimo metu sluoksniavosi. Turiu įtarimą, kad sluoksniavimasis įvyksta dėl skirtingo tirštumo produktų, t.y. didelio kiekio pieno, kuris greičiausiai ir atsiskiria nuo sunkesnio sviesto. Receptą skaičiau ne kartą ir ne vienoje svetainėje, bet susiruošus kepti, vis tik sugalvojau įkišti savo trigrašį ir papildyti receptą kakava ir šokoladu.Tai visiškai naujas gardumynas mano kolekcijoje, net ir mano ne itin mėgstamam saldžiam skoniui tiko įdomus, primenantis sufle ir paukščių pieno mišinį, sluoksnis. Kakava puikiai suderėjo su vanile, namai dar ilgai buvo pilni savito šio pyrago kvapo. Toliau skaityti „Išmanusis šokoladinis pyragas”
Daugelis žmonių mėgsta sūru-saldu skonių kombinaciją, dažnas saldžiarūgštį. Retesnė kombinacija sūru-saldu-rūgštu, o naujos skonių variacijos visada pamalonina gomurį. Prie šių skonių prijungiau dar ir aštrų ir, tiesą sakant, pasigailėjau nepabandžiusi to anksčiau. Neįprasta, savita, gaivu, gardu.
Burokėlius galima naudoti virtus arba žalius, pjaustytus labai plonais griežinėliais ir bent kelias valandas pamarinuotus citrinos sultyse. Toliau skaityti „Burokėliai su Feta ir granatų padažu”
Kepenines ruošiu keliais būdais – gaminu virtą arba keptą. Šiai kepeninei kalakutų kepenėles visą savo sąmoningą gyvenimą viriau prieskoniuotame vandenyje, kol vieną dieną toptelėjo mintis, kad turbūt dar skaniau, jei kepenėles pakepinti. O kartu su jomis ir visus likusius ingredientus. Taip sukurpiau mums labai patinkantį skonį. Tai labai švelni kepeninė, todėl, jei mėgstate „stipresnius” skonius, patarčiau berti aštrių prieskonių.
Kaip tik savaitgalį kalbėjome apie tai, kur laikyti didesnį pagamintą kepeninės kiekį – aš sudedu į indelius ir nešu į šaldymo kamerą, o 10-12h prieš planuojamą valgymą ištraukiu ir palieku kambario temperatūroje. Tačiau visada esu labiau „už” šviežiai pagamintą kepeninę. Toliau skaityti „Kalakutienos kepeninė su kriaušėmis ir sezamais”
Keksiukai visada labiau siejami su vaikų šventėmis, tačiau šie skanuoliai puikiai tinka ir suaugusiems, ypač tiems, kurie vaikystėje mėgo bezė pyragėlius 🙂 Žinoma, panašumas tik vizualus, bet nesutikau nė vieno, kuris būtų pasakęs kokį neigiamą žodį apie šių skonį. Tikrai tobuli. Tik sunkiai transportuojami ir greitai prarandantys prekinę išvaizdą. Pačius keksiukus galima iškepti net ir kelias dienas prieš planuojamą valgymą, o štai kremą kepurėms reiktų plakti tik prieš pat valgant ir jei jau liktų nesuvalgytų, tai po to keksiukus laikyti šaltai. Galima kremą standinti kukurūzų krakmolu ar specialiais grietinėlės standikliais, bet tai tikrai neprideda gero skonio. Toliau skaityti „Šokoladiniai keksiukai su maskarponės kepurėmis”
Vieno kąsnio sausainiukai – puikus arbatos ar kavos puodelio palydovas. Ypač su miela drauge, plepant apie orą ir vaikus 🙂 Kadangi esu lėto gyvenimo šalininkė, renkuosi namie gamintą tešlą, o skubančioms šeimininkėms, kaip visada, pagelbės pusfabrikačiai – šaldyta tešla. Tik šiems sausainiukams labiau tinka mielinė tešla, ne bemielė.
Pirmiausiai užmaišau mielinę tešlą, receptą rasite čia. Toliau skaityti „Cinamoninės rožytės”
Šie suktinukai – tikra pirmoji pagalba, kai reikia labai greitai suruošti ką nors užkandžiams. Ar kai susiruošiam į ilgesnę kelionę. Ar netgi pietums. Greituoju būdu gaminu iš šaldytos bemielės tešlos, o jei turiu laiko ir noro, irgi pakankamai greitai pasiruošiu plikytos tešlos (receptą rasite čia). Įdarui dažniausiai naudoju maltą mėsą ar paukštieną, kelis kartus dariau su pievagrybiais ir miško grybais, kartą sukau varškę, saldžiam stalui iškepiau džemu perteptų suktinių. Visgi mėsiški/paukštienos suktinukai visiems patiko labiau. Kepimui reikalinga keptuvė su nesvylančia danga, riebalų kepimui keptuvė išprašys iš tešlos ir įdaro.
Kad neliktų jokių produktų, aprašysiu kartą suskaičiuotas proporcijas. Toliau skaityti „Kepti suktinukai”
Labai džiaugiuosi naujomis pažintimis su Lietuvos ūkininkais, prieš kelis mėnesius atradau žmogų, gaminantį ruginius miltus iš herbicidais nepurkštų rugių. Tai didelė retenybė. Ir miltų skonis yra visiškai kitoks. Ką jau kalbėti apie duoną… Jei pamenate juodą duoną, kuri yra rūgšti, skalsi ir tikrai juoda – būtent tokia iš tokių miltų ir gaunasi.
Daug šeimininkių kepa duoną, bet mažai kuri gamina raugą. Noriu paneigti mitą, jog raugo gamyba yra labai didelio triūso reikalaujantis darbas. Tikrai ne. Reikia tik laiko, o raugas įrūgs pats.
Taigi, į gilų vidutinio dydžio indą dozuoju Toliau skaityti „Raugas naminei juodai duonai”
