Paskelbta

Laukinių kriaušių gardėsis

Paieškoti sulaukėjusių sodų verta ne tik dėl vaisių, tai ir puiki proga pasivaikščioti po rudenėjančią gamtą, užuosti jos aromatus ir pasigėrėti spalvomis. Ir mintimis padėkoti žmogui, kadaise pasodinusiam vaismedžius. Sulaukėję medžiai veda nedidelius, aitrius ir sunkiai įkandamus vaisius, bet turbūt numanote, kad jų maistinė vertė lenkia bet kokį pramoniniame sode augintą obuolį ar kriaušę.
Fermentuojami vaisiai suminkštėja ir atskleidžia visus savo užslėptus skonius. O kadangi fermentacija – ilgas procesas, paragavus pirmą kriaušę ar obuolį po poros mėnesių, tikrai užsimanysite dar. O vaisių nebebus. Todėl verta pagaminti daugiau vienu ypu.
Fermentacijai reikės:

Toliau skaityti „Laukinių kriaušių gardėsis”

Paskelbta

Šakočio pusbrolis

Šis pyragas kepamas kiek kitaip, nei įprasti pyragai. Ir kiek ilgiau, nes kepimo metu reikės budrios akies ir trupučio kantrybės. Bet rezultatas tikrai nustebins, skonis bus lygiai toks pats, kaip ir klaisikinio šakočio.
Naudojama 26 cm arba kvadratinė silikoninė kepimo forma, kuo mažesnis diametras, tuo daugiau sluoksnių.
Tešlai reikia:

Toliau skaityti „Šakočio pusbrolis”

Paskelbta

Fermentuotų burokėlių ir kriaušių duetas

Apie duetus – gyvenime, šokiuose, versle, muzikoje – parašyta galybė knygų. Kulinarinių irgi. Neišskiriamaisiais dažnai vadinami kiaušiniai ir sviestas omlete, grietinėlė ir cukrus deserte ar sultinys ir druska sriuboje, o mano šių metų fermentacijos pasaulyje tęsiasi eksperimentai poruojant daržoves su vaisiais. Nemeluosiu, nemažą kiekį eksperimentų teko atiduoti komposto globon, tiek dėl nesuderėjusių skonių, tiek dėl skirtingų tekstūrų – vieniems produktams įrūgus, kiti nespėdavo ar netgi atvirkščiai – vieni išrūgdavo taip greitai, kad kitam besivejant, spėdavo ištyžti.
Tačiau vieną duetą jau drąsiai galiu rekomenduoti ir tai raudonieji šakniavaisiai ir žalieji rudens vaisiai.
Tiek burokėliai, tiek kriaušės turi gamtinio saldumo, tačiau burokėlių sultimis nusidažę ir šakniavaisiams būdingo kvapo prisigėrusios kriaušės skoniu neprimins nieko. Ypatingai gardžios kaip garnyras paukštienai, tuo tarpu burokėliai tiks su visos rūšies mėsa, paukštiena ar žuvimi.

Toliau skaityti „Fermentuotų burokėlių ir kriaušių duetas”

Paskelbta

Fermentuota mėtų arbata

 
Dažnas klausia kokiu tikslu yra fermentuojamos vaistažolės ar kvapniosios žolės. Atsakymas itin paprastas – tokiu būdu ruošiamos žolės atskleidžia žymiai stipresnius aromatus ir skonius. Vaistažoles ir lapus rekomenduojama rinki vasaros pradžioje, tačiau mūsų darželių mėtos gali būti skinamos ir ruošiamos iki pat šalnų.
Mėtų lapai nuskabomi nuo stiebo ir sudedami į gilų indą. Imant po saujelę, lapai trinami tarp delnų ir suvoliojami į nedidelį kamuoliuką. Jis dedamas į sandariai uždaromą stiklainį, taip pat ir sekantis ir visi likę, vis paspaudžiant, kad liktų kuo mačiau oro tarpų. Didelis indas lapų puikiai telpa į pusės litro talpos stiklainį.

Toliau skaityti „Fermentuota mėtų arbata”

Paskelbta

Kūmos moliūgų sriuba

Mano firminėje sriuboje yra keli retai kur prekybos vietose sutinkami produktai – moliūgų rupiniai ir vištų uodegėlės. Rupiniai yra po aliejaus spaudimo likę išspaudos, rupios (matyt todėl kalbininkai jas taip pavadino), trapios, spalvingos ir labai kvapnios, naudoju juos visur, kur anksčiau naudodavau džiūvėsėlius. Tačiau iki aliejaus preso atsiradimo namuose apie rupinius ir pati buvau ne ką girdėjusi, o moliūgų sriubą gardindavau maltomis moliūgų sėklomis. O štai vištų uodegėles atradau palyginti neseniai, vienoje Nemenčinės parduotuvėlėje, tokioje mažoje, kokiose ką nors perkant visada iš pardavėjų ar kitų pirkėjų dovanų gauni receptą  🙂

Uodegėlės yra puikaus sultinio garantas, o moliūgų sriubai tai itin svarbu. Be abejo, sultiniui tinka ir kitos dalys, svarbu, kad jos būtų kaulėtos.

O kad nebūtų vien kremo konsistencijos, į sriubą įpjaustau pievagrybius (žiemos variantas) ar šviežius miško grybus rudenį. Esu bandžiusi gardinti šią sriubą marinuotais kelmučiais, valgytojai raukė nosis, tad grįžome prie šviežių.

Ir paskutinis, vienas smagiausių atradimų – į tiekiamos sriubos lėkštę įberti spanguolių uogų, jų sprogstanti rūgštelė yra tiesiog tobulas skonio partneris.

Toliau skaityti „Kūmos moliūgų sriuba”

Paskelbta

Burokėlių sunkoje fermentuoti kiaušiniai

Maisto vartojimo kultūra įgauna didelį pagreitį, vis dažniau skatinamas antrinis produktų vartojimas, t.y. maksimalus suvartojimas. Pvz. marinuotų agurkų skystyje galima mirkyti mėsą griliui, sužiedėjusią duoną įtarkuoti į sriubą, bejuoduojančius pievagrybius apvirti ir sudėti šaldiklin iki sekančio troškinio ir t.t. ir pan.
O man visada būdavo gaila skysčio, kuriame fermentavosi daržovės. Gerti jis ne itin gardus, bet išeitis buvo surasta, tai – virti kiaušiniai, fermentuoti sunkoje, kurioje buvo rauginti burokėliai. Gaunamas itin gurmaniškas tiek skoniu, tiek vaizdu lėkštėje patiekalas.

Toliau skaityti „Burokėlių sunkoje fermentuoti kiaušiniai”

Paskelbta

Svieste troškintos putpelės su giroje karamelizuotomis buvėmis

Kepti karveliai į burną patys neskrenda, sako tautosaka. Ir karvelių dabar retai sutiksi ant eilinio lietuvio stalo, nors ką jau čia karveliai, net ir putpelių mėsos neaptikau jokioje prekybcentrio vitrinoje ar šaldiklyje. O ieškojau smarkiai, po pirmos „dozės”, kurią Dovilė man parvežė iš Penkauskų ūkio.  Labiausiai putpeliena man patiko tuo, kad iškarto ruošiama porcija paukštienos, kurios nereikia pjaustyti ir visi gauna po du sparnelius ar dvi šlauneles, dėl ko vištoje kildavo dažnas karas 🙂
Jau užsisakiau dailiai supakuotų gardumynų, o kol sulauksiu – ėmiausi istorijų receptūrų. Ir jei tik jums įdomu – pasidalinsiu keliomis.
Itin gurmaniškai paruoštos putpelės yra valgomos su visai kauliukais, kurie, ilgėlesnį laiką troškinti tampa tikrai sukramtomais.
Dvaro virėjai mane bartų už bulvinį garnyrą, anuomet, kai buvo madinga valgyti paukščiukus, jie buvo tiekiami su kruopomis ir pastarnokais, morkomis ar ropėmis.
Ir dar linksmesnis reikalas – padykusių dvarininkų išmislas valgyti putpeles po marška, kiekvieną valgytoją su lėkšte putpelienos dengdavo dideliu audiniu, kad jis galėtų nevaržomai čespėti, apčiulpti kaulus ir kvėpuoti nuostabiais aromatais, kurie po marška iškvėpindavo valgytoją ne mažiau, nei prabangiausias fragransas. Argi ne prabanga kvepėti keptais karveliais? 🙂
Na, o mano patiekalas –  su gurmaniškomis bulvėmis, tokių vargu ar esate ragavę.

Toliau skaityti „Svieste troškintos putpelės su giroje karamelizuotomis buvėmis”

Paskelbta

Obuolinės slyvos

Kompotus anksčiau gamindavau dideliais kiekiais, bet tik dėl tirščių, mūsų namuose saldžių skysčių niekas negerdavo, todėl į stiklainius pirmiausiai prigrūsdavau kiek telpa vaisių ir tik tuomet pildavau sirupą. O ir cukraus kiekį bandžiau mažinti, tačiau be reikiamo konservantų kiekio rūsyje dažnai galvodavau apsigyvenus gyvatę, kaskart atėjus vis kažkas šnypšdavo ir kai išpyliau paskutinį surūgusį kompotą, nusprendžiau jų nebegaminti. Bet pirmą žiemą buvo tokia abstinencija, kad kelis kartus pirkau kažkokius konservuotus vaisius prekybcentry. Irgi ne išeitis dėl tos slyvos prie keptos kalakutienos ar obuolio prie anties kulšelės.

Ir vieną dieną, degustuodama tųmetį obuolių actą, supratau, kad tai irgi konservantas, ir dar su tokio gėrio rūgštele ir obuolių skoniu. Žinoma, marinuotos su obuolių actu slyvos buvo iškart pagamintos, žiemą išragautos, išgirtos, todėl šiemet gaminu jų daug. O ir jų derlius šiemet labai džiugina, turguje užmečiau akį į kainą – puiki! Todėl pats metas kimšti slyvas į stiklainius.

Mano receptas adaptuotas: Toliau skaityti „Obuolinės slyvos”

Paskelbta

Kininis bastutis ir ką su juo veikti

Kai pirmą kartą išgirdau lietuvišką šios daržovės pavadinimą – kininis bastutis – pagalvojau apie mažutį visad besišypsantį kinietį, besibastantį po pasaulį. Bet gal ir ne šiaip sau asociacija, juk šio žalėsio mūsuose dar ne dažnas yra ir ragavęs. Ir nė kiek tuo nesistebiu, juk bastučio bet kur nenusipirksi. Džiugu, kad kai kurie ūkininkai jau puošia prekystalius šiomis daržovėmis, o jos tikrai puošnios, tarsi Pekino kopūsto nuotakos.

Pirma pažintis su bastučiu mano virtuvėje įvyko prieš keturis metus, kai grįžtant iš klajonių po kaimyninę Lenkiją, viename prekybos centrų pamačiau šį grožį ir nejučia įmečiau porą jų krepšin. Tuomet perverčiau visus puslapius, kuriuose rašoma, ką ir kaip paruošti iš Pak Choi ar Bok Choy – tokie jo platesnio pasaulio pavadinimai. Vienas gardžiausių buvo česnakiniame svieste kepintos per pusę pjautos gūžės su pomidorų tyre.  Toliau skaityti „Kininis bastutis ir ką su juo veikti”

Paskelbta

Cukinijų blynai su šonine

Pasipylė derlius šiemet, ohoho. Bet ne pas mane 🙂 Aš daržų neauginu, tik šiltnaminius agurkus ir… vynuoges. Visa kita mano pušyne tiesiog neauga, gerą dešimtmetį bandžiau nurūgštinti begaliniais spyglių kiekiais žemę klojančių spyglių pasekmes kalkėmis ir dolomitmilčiais – bergždžias reikalas. Todėl nutariau koncentruoti savo laiką ir žinias į tai, kas duoda gerą rezultatą – spausti aliejus ir rupinius, gaminti pagardus, rauginti ir marinuoti daržoves, ir tą rezultatą mainyti į daržoves ir vaisius, kurie auga draugų ar ūkininkų laukuose bei soduose. Kitaip tariant, skatinti tikruosius ūkinius mainus. Juose nedalyvauja pinigai, bet dalyvauja nuostabūs žmonės, ir geros emocijos, kurių už jokį pinigą nenusipirksi.

O šios derlingos vasaros įrodymas – gausybė cukinijų pasiūlymų ūkinių mainų programoje. Kiekvieną vasarą gardžiuojamės riekelėmis su česnaku ir sūriu, kugeliu, statinaitėmis daržovių padaže, marinuotomis juostomis, užraugiu kelioliką stiklainių žiemai, iškepu pyragų ir keksiukų. Ir būtinai šių blynų,

Sočiai pamaitinti du suaugusius valgytojus galima iš:

Toliau skaityti „Cukinijų blynai su šonine”