Paskelbta

Raugintos agurkų juostos žiemai

Šiandien be ilgų įžangų, mat labai karšta…

Tokios dienos mano virtuvėje skiriamos konservavimui, ypač, jei kažkas už tave surenka agurkus šiltnamy, kuriame turbūt +60 C. Ačiū vyrui – didvyriui, man tai mirtina temperatūra…

Nenuostabu, kad šiltnamis pilnas peraugusių agurkų, bet kaip visad – verčiam negatyvą pozityvu 🙂 Lupu juos, ketvirčiuoju, išpjaunu sėklas ir gautas juostas raugiu. Gamybos receptas jau tapęs klasika, kadaise mano aprašytas čia su nepjaustytais agurkais, puikus daugeliu aspektų, gaminant ir žiemą ragaujant suprasite kodėl. Naujiena tik mano sumanytas būdas suvartoti peraugusius agurkus.

Kadangi sulaukiu daug klausimų iš bandžiusių gaminti, įkeliu foto kaip turi atrodyti agurkai, tinkami šiam receptui. Jie turi būti smarkiai peraugę ir jau rudi, jei gaminsite peraugusius, bet dar žaliu agurkus, jie gali ištižti.

Toliau skaityti „Raugintos agurkų juostos žiemai”

Paskelbta

Dvi silkės – du paruošimo būdai

Šių metų atradimas – žuvis. Kepta orkaitėje, ant laužo, žuvienė su kokosų pienu ir grietinėle, rūkytas kapitonas ir strimėlė Klaipėdos žuvų turguj, riebioji gardžioji Linos iš Palangos dovanų siųsta silkė… Apie pastarąją šiandien plačiau.

Žodį „češkavonė” sužinojau sąlyginai neseniai, bendraudama su lenkų kilmės žmonėmis apie jų virtuvės subtilumus, o vėliau ir su rusais, kurie šį užkandį vadina straganina. Kaip šaldiklyje saugoti ir turėti visad ant sviestu pateptos duonos pasiruošusios keliauti skumbrės, jau esu rašiusi čia. Bet kadaise pabandžiau taip pat ruošti silkę – man asmeniškai skonis patiko dar labiau, nes ji irgi turi riebumo, tačiau neturi specifinio poskonio, kuriuo didžiuojasi skumbrė. Žodžiu, dabar mano šaldiklyje visada yra abiejų žuvų užkandžio.

O antrasis atradimas – foršmako ar dar kitaip vadinavo silkės kapotinio tolimas pusbrolis. Gaminant tikrąjį, pagal litvakų recetūras, visada bambėdavau, nes malant silkę užsikimšdavo mėsmalė, kaskart išrinkinėdama ‘niolika detalių kartodavau sau, kad daugiau šios patrovos ant mano stalo nebus. Bet namiškiai bent kas pusę metų vis primindavo, kad „jau norim”, todėl… Bandžiau malti virtuvės kombaino peiliais – gavosi košė, tiek išvaizda, tiek skoniu. O praeitą žiemą, tamsią dieną, kai viskas vyksta sulėtintai, pamaniau – jei jau kapotinis, tai gal reikia sukapoti? O gal net sutarkuoti? 🙂 Laiko turėjau į valias, produktų irgi, todėl didžiausiu ir aštriausiu peiliu ir „burokine” tarka smulkinau produktus ir likau labaaaaai patenkinta. Viskuo.

Taigi jei jau užsuku į mėgstamą žuvies parduotuvėlę, imu dvi didesnes silkes (sūdytas, su galvomis) ir visad pasiruošiu tiek češkavonės, tiek kapotinio. Papildomai reikia: Toliau skaityti „Dvi silkės – du paruošimo būdai”

Paskelbta

Sausas agurkų ir pomidorų rauginimas

Jokia jau čia naujiena tas sausas būdas, gal pomidorus retas kas taip gamina, bet apie agurkus maišelyje tikrai girdėjote. O man kliūna tie maišeliai, paskui valgant vaidenasi plastiko prieskonis (kiti nejaučia…), todėl sumąsčiau, kad recepto esmė sandarume, kuriame daržovės rūgsta ir poruojasi su druska ir prieskoniais, todėl atradau elementarų būdą – rauginimą… puode. Irgi jokia naujiena, sakysite, bet tikrai nauja, jei gaminame be vandens.

Pernai tokiu pačiu būdu raugiau ir kopūstus, priminsiu jums apie juos tada, kai jau pasirodys pirmosios žieminės gūžės, vasarinės galvos tam ne itin tinkamos.

Greičiausiai ir paprasčiausiai ruošiu agurkus. Nupjaustau jiems galus ir peiliu įbrėžiu per visą ilgį  – tai maža paslaptis kodėl taip greitai susigeria prieskoniai. Tuomet agurkus nuplaunu po tekančiu vandeniu.

Jei raugiu savus agurkus – pasveriu, jei pirktinius – prisimenu kiek pirkau, mat druska skaičiuojama būtent pagal kilogramus, ir sudedu į puodą. Toliau skaityti „Sausas agurkų ir pomidorų rauginimas”

Paskelbta

Lakštiniai su tunu

Makaronų patiekalai mūsų namuose labai reti, ir ne dėl to, kad bijome to, ko dabar madinga ieškoti ir bijoti maiste, ne… Pagaminu makaronų ir pati (esu rašius kaip čia), o kokį nors makaronų patiekalą gaminu, kai būna toks sutartinis atsakymas į klausimą ką pagaminti pietums?

-Ma-ka-ro-nų.

– Su kuo?

– Su tunu.

– Ir kuo dar?

– Sugalvok pati!

Ir ką čia galvoti – atsidarau šaldytuvą, žvilgteliu į daržovių krepšį ir mintyse susidėlioju planą – chuliganą.

Svarbiausia šiam patiekalui turėti makaronų, tuno ir grietinėlės. Visa kita susidėlioja iš to, ko tuo metu yra. Todėl skonis kiekvieną kartą kitoks ir dėl toks nepabostantis.

Šiandien aprašysiu patį svarbiausią procesą, daržoves ir kitus galimus ingredientus surašysiu atskiru sąrašu – jums beliks išsirinkti tai, ką mėgstate. Beveik taip, kaip renkatės picos priedus 🙂

4 porcijoms reikės: Toliau skaityti „Lakštiniai su tunu”

Paskelbta

Gaivus braškinis desertas

Jei ne cukrus, tai būtų desertas be nuodėmės 🙂 Jeigu vartojate dirbtinius saldiklius, galite drąsiai juos naudoti, netiks tik medus, deja…

Šis desertas mane lydi nuo pat vaikystės, kai apie maskarponę ar krembriulė nė nebuvome girdėję, giminės moterys dažnai gamindavo želatina stingdytus gardumynus, o firminis mamos tortas būdavo iš trijų sluoksnių – saldaus vyniotinio pagrindas, baltas želatininis ir spalvotas želatininis, kuriame būdavo kokių nors konservuotų vaisių. O tokį, braškinį, gamindavome kiekvieną mielą vasarą. Todėl jis man labai mielas ir nostalgiškas, nepaisant jo paprastumo.

Gaminu stikliniame inde.

1 l kefyro Toliau skaityti „Gaivus braškinis desertas”

Paskelbta

Vynuogių lapai ir ką su jais veikti

Man vasara baigiasi per Jonines. Tuomet baigiasi žydėjimai, gamtos žalumas įgyja tamsią spalvą, prasideda nokimas, brendimas ir derliaus laukimas. Ir neišvengiamai – jo ruošimas žiemai. Tai ypatingas laikas, nes konservuoti ir fermentuoti man lygu meditacijai. Jau trepsiu prie agurkų stiebų, apsipylusių žiedais ir vaisių užuomazgomis, po kelių savaičių, manau, jau būsiu tame transe 🙂

Šiuo metu medituoju karpydama vynuogių lapus, ypač naujų, rūšinių, kuriomis užsodinome vieną šiltnamių, kuriame dėl pušų kaimynystės niekad neaugdavo agurkai ir pomidorai, ką jau jie – net salotos. O vynuogėms pušyno draugija nė motais, todėl laukiam uogų, o dabar atidengiam kekes, nupjaunant nereikalingus lapus, kurie išties yra labai skanūs.

Visų pirma – dolmai. Be galo mėgstame šį užkandį, receptą rasite ČIA. Toliau skaityti „Vynuogių lapai ir ką su jais veikti”

Paskelbta

Šparaginės pupelės su grikiais

Kai nesinori mėsos. O norisi ko nors paprasto, bet ir neprasto. Lengvo, bet ir sotaus. Ir gardaus, be abejo. Labai moteriški, dualūs norai 🙂

Pastaruoju metu daug kalbama apie grikius, ilgesnėse kelionėse ar dirbant laivuose labai jų pasiilgdavau, šias kruopas turime tik pas mus ir keliose kaimyninėse šalyse aplink mus. Ir ištiesų labai keista, žinant kokie grikiai skanūs ir naudingi, jie nuo seno buvo laikomi vertingiausia kruopa dietologijoje, bet kažkodėl taip ir nepasiekė vakarų. Vienas linksmiausių prisiminimų apie juos – kolega danas, apsigyvenęs Vilniuje, nesuprato mano pietų lėkštės turinio ir paklausė „kas tie rudi burbuliukai” 🙂 Užtat viename Kopenhagos madingiausių (tuomet) restoranų garnyrui prie eršketo buvo tiekiama pervirta perlinių kruopų košė. Nesuprast.

Burbuliukai mano virtuvėje yra visada, kartą per savaitę išverdu visą poką ir laikau juos šaldytuve, valgome pusryčiams su kefyru, kepu blynelius, naudoju garnyrui, o kartais gaminu ir va tokius daržovinius grikių patiekalus. Šiandien – su šparaginėmis pupelėmis. Toliau skaityti „Šparaginės pupelės su grikiais”

Paskelbta

Bemielės tešlos pyragas su rabarbarais ir braškėmis

 

Atvėsęs oras tiesiog gena į lauką, vakar, užsukus į mamos sodą česnakų žiedkočių, akį patraukė žydintis rabarbaras, och ir gražūs tie žiedai… O braškylapiuose kažkas suraudonavo ir tai buvo jau gerai įsirpusios uogos. Ir tuomet prisiminiau, kad rabarbarai ir braškės – puikus derinys pyrago įdarui.

Sezoninis duetas – kasmetinis birželio gardėsis ir šį pyragą kartais valgau netgi aš, saldumynų nemėgėja. Mat jis turi stiprią rūgštelės natą ir dievišką braškių aromatą. Beje, pernai, kai namuose apsigyveno dar vienas šaldiklis, šaldžiau tiek rabarbarus, tiek braškes ir žiemą nostalgiškai kvepiančiu pyragu vaišinau kelias kompanijas, bet vasariškas, šviežių ingredientų pyragas yra visai kitoks. Tik primenu – rabarbarai vartotini tik iki Joninių, todėl reikia spėti jų atsivalgyti per likusiais birželio dienas.

Ir tuo pačiu dar viena odė šaldytai tešlai, turėti jos šaldiklyje irgi toks pats gėris, kaip ir vasaros kvapais svaiginančių uogų.

Pyragui pasiruošiu Toliau skaityti „Bemielės tešlos pyragas su rabarbarais ir braškėmis”

Paskelbta

Firminė morkų sriuba

Daugelis mano, kad esu nepataisoma optimistė ir kad mano virtuvėje nebūna liapsusų. Būna, ir ne tik virtuvėje 🙂 Ir man netgi patinka, kai koks nors kulinarinis eksperimentas nepavyksta, tuomet išmokstu pamoką, kuri ilgainiui padeda sukurti kai ką žymiai skanesnio. Taip nutiko ir su trinta morkų sriuba, „nelipo” jos skonis nors tu ką, ir ne vienerius metus, nors ranką prie širdies pridėjus pasakysiu – gaminau, daug kartų. Kol nesumąsčiau, kad morkų sriuboje man tiesiog… per daug. Trinta sriuba juk nebūtinai turi nevarvėti nuo šaukšto. Akis dar užkliuvo už šaldytuve nuobodžiaujančių marinuotų kelmučių, kelių šparagų kotų, brinkintų avinžirnių ir fantazija nunešė prie puodo…

Atradimas, sakyčiau, ypač gaminimo laikas. Jei norisi gurmaniško skonio ir vaizdo, būtinai pabandykite tokį pusiau tirštos sriubos variantą. Ir jei mėgstate aštriai, čia labai teisingai sugrotų čilio ar kajeno nata.

Ingredientai 6 porcijoms: Toliau skaityti „Firminė morkų sriuba”

Paskelbta

Orkaitėje kepta dūminė skumbrė

 

Italijoje valgiau picą su grybais. Kaip manote, kokiais? Vat ir ne, ne pievagrybiais, tai buvo marinuoti kelmučiai ir svieste apkepti baravykai. Ir labai panašiai mūsuose kalbama apie žuvį, jei klausiu kokią valgote, dažniausiai būna du atsakymai – silkę ir lašišą, būtent tas žuvis, kurių mano virtuvėje nebūna. Ir tikrai ne dėl to, kad esame išlepę, tiesiog kadaise teko pabuvoti šių žuvų apdorojimo ir fasavimo fabrikuose, kur pamačiau tai, kas su maistu nedera :/ Todėl vietoj silkės marinuoju šviežią skumbrę, o kartais šią žuvį kepu orkaitėje, greituoju ir paprastuoju būdu. Skonį lemia žuvies dydis ir šviežumas, todėl visad pirmiausiai pažiūriu žuviai į akis ir, jei jos skaidrios, žuvį dar ir pauostau. Prekybos centre irgi, tiesiog prašau pardavėjos įkišti nosį į maišelį, dar nė viena neatsisakė išpildyti mano pageidavimą. O viename prekybos centre mėsą ir žuvį pradėjo fasuoti į popierių, bravo.

O kodėl dūminė? Kadaise vasaras leisdavome žvejodami su vienu ypatingu draugu, kuris apie žuvį ir jos paruošimo būdus žinojo viską. Jis ir išmokė mane kepti žuvį su medžių lapais, šviežiais, žinoma. Lapai suteikia lengvo dūmo aromatą, todėl valgant rodosi, kad žuvis ne tik kepta, bet ir lengvai parūkyta. Pritaikiau šį metodą ir orkaitei.  Toliau skaityti „Orkaitėje kepta dūminė skumbrė”