… valgome tam, kad gyventi būtų skaniau… (Renata)
Armonikos puikiai tinka šeimyninių pietų stalui, vakarienei su draugais, o ir laužo žarijose jos iškepa puikiai. Kartais norisi lašinukų aromato bulvėje, mūsų giminėje yra šias bulves valgančių dar ir su sviestu. Mano nukrypimai – pabarstymas fermentiniu sūriu, šviežiais kalendros lapeliais ir svogūnų žiedai, kuriuos kloju ant folgos ir ant jų dedu paruoštas bulves.
Na, o pats paprasčiausias, sakyčiau klasikinis, receptas toks. Toliau skaityti „Bulvių armonikos”
Važiuojant į svečius pas vienus draugus, visada kepu keksiukus. Ir stengiuosi, kad skoniai nesikartotų, nesvarbu kaip ilgai nesimatytume. Paskutinį kartą į kelionę buvo suruošti apelsininiai keksiukai, o praeitą savaitgalį prisiminiau, kad yra dar vienas puikus citrusas – citrina. Taigi, buvo iškepti kvapnūs keksiukai, ir šį kartą netgi spėjau juos nufotografuoti 🙂
Šie keksiukai buvo ypatingai gardūs dėl malonios rūgštelės ir drėgnos tekstūros. Citrininis glajus ir migdolų riekelės suvedė visus skonius į tobulumą. Toliau skaityti „Citrininiai keksiukai”
Negaliu neįkišti trigrašio (šiuo atveju kokio nors produkto) į klasikinius patiekalus. Kadaise įkišau baklažanus į silkę su burokėliais, ir nuo tada paprastas ir gal net kiek pabodęs patiekalas tapo vienu mėgstamiausių. Dažniausiai šią silkutę gaminu šventiniam stalui ar vakarėliui, tie, kas yra ragavę ir nebijo majonezo, jau pasakojo, kad kelis metus gamina šį patiekalą Kūčioms. Gal todėl, kad baklažanai suteikia įdomaus, beveik grybų skonio, o gal todėl, kad tai ypatingai greitai ir paprastai pagaminama silkė. Beje, darant silkę „pataluose” irgi esu bandžiusi įsluoksniuoti baklažanų, buvo neblogai, bet ne tobula, todėl štai tobulas receptas. Toliau skaityti „Firminė silkutė su baklažanais”
Taip jau būna, kaip kokiam seriale – atsiranda kažkokių daržovių, tai ir gaminu iš jų serijos viską, ką pamenu, kol estafetę perima kita 🙂 Baklažanai… Šį pyragą pirmą kartą gaminau, kai ši daržovė buvo retai sutinkama mūsų kraštuose. Pyrago kepimo subtilybių mane mokė italė, kantriai aiškindama kaip ruošti tešlą ir kaip formuoti įdarą. Anot jos, pagal įdaro dėliojimo formą galima suprasti kokios tautybės kepėjas tai gamino. Na, gal ir būtų galima nukrypti nuo mokymo, bet kad labai jau gražu. Skubantiems siūlau rinktis šaldytą bemielę tešlą, o mėgstantiems sukiotis virtuvėje ir vertinantiems naminį skonį reikia pasiruošti Toliau skaityti „Baklažanų pyragas”
Šiuo metu pigūs baklažanai. Kartais suridenu jų juosteles su feta ir džiovintais pomidorais, iškepu vieną kitą baklažanų laivelį, užsuku stiklainį-kitą šaltai marinuotų rutuliukų… Bet šioje sriuboje atsiskleidžia labai stiprus baklažanų skonis, todėl su dideliu malonumu rudenį gaminu šį savo kūrybos pietų patiekalą. Sriuboje man labiausiai patinka nedidelis kiekis tarpusavyje puikiai derančių skonių, ir netiesa, kad nebūna sriubų be bulvių ir morkų 🙂 Padidinus mėsos kiekį, sriubos užteks pietums, kito patiekalo nebesinorės. Toliau skaityti „Kūmutės baklažanų sriuba”
Šis troškinys mūsų namuose yra rudens favoritas. Atvėsus orams, traukiu iš spintelių gūdumos greitpuodį ir keliauju pirkti vištos. Panašiai vištą ruošdavau ir tuomet, kai neturėjau greitpuodžio, paprastame puode troškinys irgi puikiai pavyksta, tik, žinoma, ne taip greitai. Troškinį visada valgome su marinuotais agurkais arba kalafiorais. Ir įdomiausia, kad netgi ne itin mėgstantys vištieną ragautojai gyrė patiekalą. Tiekiant pietums, troškinys atstoja ir sriubą ir „antrą” patiekalą. Dar vienas didelis privalumas – jį galima gaminti ir iš „naminės” vištos, kurią dauguma naudoja tik sultinių gamybai, tad jei jums svarbu ką valgote – tai būtent toks patiekalas.
Na, būna, kad ragaujamas patiekalas patinka, būna, kad patinka labai. Bet tokios euforijos, kokią jaučiau ragaudama šį pyragą, nesu jautusi niekada. Receptas pas mane atklydo iš Ukrainos. Ilgai delsiau, kol pagaliau, sumanius gaminti ką nors saldaus, prisiminiau, kad turiu manų kruopų ir džiovintų spanguolių. Kitų ingredientų visada turiu spintelėse, todėl be vargo užmaišiau tešlą, sukrėčiau ją į kepimo formą ir po valandos jau kaifavome, valgydami labai drėgną, ne itin saldų, spanguolių rūgštele gardintą pyragą. Jis toks drėgnas, kad net neverta barstyti cukraus pudros – ji kaipmat susigeria. Visus recepto matavimus gramais ir mililitrais paverčiau paprastu skaičiavimu stiklinėmis, kokio dydžio ji bebūtų – rezultatas bus puikus, tik pyragas mažesnis arba didesnis. Vidutinio dydžio pyragui naudoju 200ml stiklinę. Toliau skaityti „Šokoladinis manų pyragas su spanguolėmis”
Nepaprastai nostalgiškas skonis, kas pamena Vilniaus „Cukrainę” Gorkio (tuomet) gatvėje, prisimins ir šį skanumyną. Mano variantas truputį kitoks, bet susimaišę skoniai bus tokie patys kaip kadaise 🙂 Toliau skaityti „Duonos, serbentų ir grietinėlės desertas”
Šiuos makaronus ruošiu vyrams. Dėl to, kad jie nori „stipresnio” maisto, šoninės… Ištiesų, tai labai sotus, kaloringas patiekalas. Ir tai dar vienas iš valgių, kuris beveik gardesnis pašildytas keptuvėje – tuomet šoninės juostelės apskrunda, makaronai irgi įrausta, daržovių aromatas dar labiau atsiskleidžia. Taip ir būna, kad ką tik pagamintų makaronų (matyt iš mandagumo) būna paragaujama, o paskui laukiama, kol jie atšals ir iškarto klausiama: „gal jau reikia pašildyti?” 🙂 Toliau skaityti „Makaronai su šonine”
Net truputį liūdna – pjauti moliūgus reiškia, kad tai paskutinis konservavimas šiemet, vasara tikrai baigėsi. Bet užtat Kalėdos jau nebetoli, ir vėl pradės ilgėti dienos ir tai bus gera pradžia pradėti laukti pavasario ir naujo derliaus sėjos…Rauginti moliūgai jokia naujiena pietų šalyse, idėją parsivežiau iš pernykštės kelionės po Gruziją. Man tai buvo atradimas, jie puikiai pakeitė tikrai pabodusią agurkų klasiką. Raugintus moliūgus išbandžiau visur, kur iki šiolei naudojau raugintus agurkus, ir galiu drąsiai teigti, kad man moliūgai tiko ir patiko žymiai labiau. Toliau skaityti „Rauginti moliūgai”
