Paskelbta

Pažintis su autoklavu

O jums pažįstamas šis buitinės technikos šedevras?

Daug kartų mačiau autoklavus besisvečiuojant pas ūkininkus ir vis sukirbėdavo, kad ir aš norėčiau turėti tokį konservavimo pagalbininką mūsų ūkelyje.

Ir štai išaušo ta diena, kai kurjeris įteikė didžiulę dėžę ir iš jos išpakavome autoklavą. Ir tuo laimė tik prasidėjo!

Pažintį pradėjome nuo naudojimo instrukcijų, buvo labai netikėta, kad šiuolaikiniai autoklavai yra visiškai automatizuoti, tereikia nustatyti temperatūrą bei laikmatį, sulaukti ciklo pabaigos, luktelti iki indas pilnai atvės, nuleisti vandenį ir mėgautis konservais.

Peržiūrėjome nemažai video įrašų apie tai, ką galima gaminti autoklave ir tuomet sužinojau labai įdomų, gal netgi labai svarbų dalyką. Jeigu konservuojant įprastu būdu namuose galime pasiekti tik 100C, tai autoklave temperatūra gali siekti ir 120C, o tai reiškia, kad sterilizuojant jame garantuotai žūsta visos bakterijos ir išnyksta botulizmo grėsmė.

Natūraliai kilo klausimas – o kaip po proceso atrodo tokioje temperatūroje kaitinti vaisiai ir daržovės? Ogi puikiai, nes pavyzdžiui 0,5l stiklainiai kaitinami tik 5 minutes!

Gerokai ilgiau reikia kaitinti žuvies, paukštienos bei mėsos konservus. Ir, taip jau atsitiko, kad buvome neoriginalūs ir pradėjome autoklavo bandymą būtent nuo mėsos. Kažkaip nostalgiškai pasirodė tas stiklainis su drebučiais dugne ir riebaliukų sluoksniu viršuje. Toliau skaityti „Pažintis su autoklavu”

Paskelbta

Plikyta tešla čeburekų, virtinių, koldūnų ar naminių makaronų gamybai

Plikyta tešla – jokia naujiena, dauguma ją yra bandę ir, tikiu, nustebę, nes tas verdančio vandens ir miltų duetas suteikia neįtikėtino elastingumo. Su šia tešla ypatingai lengva dirbti, ji nelimpa prie jokio paviršiaus, lengvai kočiojasi.

Raitau virtinius, koldūnus, pjaustau makaronus, bet visgi su šia tešla labiausiai mėgstu gaminti čeburekus. Kartą metuose. Ir ši diena išaušo šiandien, tad minkau, formuoju ir kepu, o tuo pačiu skubu pasidalinti patirtimi.

Kad nereiktų sverti ir skaičiuoti gramų, galima prisiminti elementarią formulę 2:1. Toks yra miltų ir vandens santykis, tad jei neturite svarstyklių, imkite bet kokį puodelį ar stiklinę ir matuokite kiekį su jais. Dvi stiklinės miltų ir stiklinė verdančio vandens, na o aliejų gali apskaičiuoti taip – jei puodelis ar stiklinė didelio tūrio, pilkite du šaukštus, jei mažo – vieną,

O gramais ir mililitrais proporcijos sekančios: Toliau skaityti „Plikyta tešla čeburekų, virtinių, koldūnų ar naminių makaronų gamybai”

Paskelbta

Balandėlių pusbroliai – įdaryti svogūnai

Balandėlių tema, rodosi, jau išsemta, bet štai į ką dar galima vynioti maltą mėsą – dar vis pilna atradimų.

Vieną tokį aptikau Kaukazo virtuvėje, kadangi mūsų namuose labai gerbiami ir mėgstami visų rūšių svogūnai, receptas pasirodė įdomus.

Išbandžiau net kelis gamybos būdus – keptuvėje, orkaitėje ir kazane ir galiu pasakyti, kad dūmų kvapas patiekalui suteikia išskirtinio šarmo, tad jei sumanytumėte pasigaminti šio neįmantraus patiekalo, gaminkite jį lauke. Tiks ir paprastas laužas, ir grilis, ir kazanas.

Svarbiausi šiame patiekale, žinoma, svogūnai. Svarbu pasirinkti didelius, sveikus geltonuosius svogūnus. Gaminau ir su baltaisiais, ir su rausvaisiais, visgi jie nesuskambėjo, trūko aitrumo ir buvo kiek per saldu.

Įdomu ir tai, kad žmonės, deklaruojantys nemėgstą virtų ar keptų svogūnų, šį patiekalą ragavo ir suvalgė net po kelias porcijas. Toliau skaityti „Balandėlių pusbroliai – įdaryti svogūnai”

Paskelbta

Karkos šaltiena

Jeigu ir jūs, kaip dar visai neseniai ir aš, šaltieną valgydavote tik svečiuose arba pirkdavote parduotuvėje, kviečiu pasinaudoti mano atradimu ir išsivirti naminės šaltienos. Jokių puodų pernakt, jokių ne itin maloniai atrodančių galvų ar kojų, taip pat galima nedėti cukraus, skonių stipriklių, konservantų ar pipirų gabalų.

Atradimas įvyko tuomet, kai žūtbūt užsimaniau šaltienos, bet prekybcentry, paskaičiusi sudėties etiketę, greitai padėjau pakuotę atgal į lentyną.

Tame prekybos centre nebuvo „kertinių” produktų – tradicinių galvų ar kojų, bet šaldytuve pamačiau dailias karkas. Kadangi tai irgi kaulėta dalis, šaltiena turėtų pavykti, pamaniau. Ir neklydau, ji gavosi standi, soti ir labai gardi. O kaip pavyko pagaminti tokią skaidrią, skaitykite recepte.

Proporcijų šaltienoje nelabai yra, tad aprašysiu kelis svarbius niuansus: Toliau skaityti „Karkos šaltiena”

Paskelbta

p. Zdislavos kotletai

Sustoti ir atsisukti atgal – to pamokė Sidabrinės linijos pašnekovė p. Zdislava.  Vieno pašnekesio metu ji papasakojo kaip kepanti kotletus, o aš pažadėjau būtinai pagaminti ir aprašyti receptą. Nes dalintis gera. Tiek receptais, tiek pokalbiais.

Mano pašnekovė pasakojo apie gaminimą, ir jau beklausant nosį sukuteno prisiminimai apie vaikystėje mums su broliu bobutės ar mamos keptus kotletus, tiektus su virtomis bulvėmis ir vasarinių pomidorų salotomis. Och kokie skanūs jie būdavo!

Padėkojusi pašnekovei už receptą pagalvojau, kad jau daugel metų vis ieškojau naujų kotletų ingredientų, skonių, prieskonių, ypač todėl, kad tai mėgstamiausias vyro maistas, tačiau visai pamiršau tuos paprastus, bet neprastus kotletukus. Tad nieko nelaukusi, laikydamasi visų p. Zdislavos instrukcijų, pagaminau gardžius pietus.

Kotletai išties gavosi purūs, sultingi, su maloniu svogūno poskoniu, nebyrantys kepant. Nuostabūs, todėl dalinuosi receptu ir su jumis. Toliau skaityti „p. Zdislavos kotletai”

Paskelbta

Naminiai sūdyti ar rūkyti lašiniai

Ar žinote, kad lašinius mokslininkai neseniai reabilitavo ir jie šiuo metu laikomi sveiku produktu? 🙂 Tik va bėda – mažuosius kiaulių ūkius, kuriuose paršelius šerdavo natūraliai produktais, naikina. Ir vis sunkiau gauti tų „tikrų” lašinių… Todėl kai tik yra galimybė nusipirkti sveikai augusios kiaulaitės, būtinai imame lašinių paltį, dalį sūdome, dalį rūkome. Šviežius lašinukus su juoda rugine duona ir raugintais ar marinuotais agurkėliais pas mus valgo vyrai, talkoje/gamtoje/kelionėje. Bandelių įdarams tokie lašinukai netinka, netgi mėgstantiems riebiai būna per riebu, tam labiau tinkama šoninė. O štai lietiniai blynai, kepti ant tokiais lašinukais pateptos keptuvės, patinka visiems.

Kviečiu pabandyti. Ir net jei neturite rūkyklos, namų sąlygomis vieno ingrediento pagalba galite pasigaminti lašinukų su dūmo kvapu.  Toliau skaityti „Naminiai sūdyti ar rūkyti lašiniai”

Paskelbta

Firminė burokėlių, sūrio, jautienos ir obuolių mišrainė

Šį derinį sugalvojau taip seniai, kad buvau tikrai, kad jau esu surašiusi receptą, bet kai Jūratė kaip kasmet atlėkė su maišu burokų ir labai skubėdama paklausė „kur rasti TĄ receptą”, paieškojusi neradau… Ir iškarto puoliau taisyti situaciją. Teko ir mišrainę sumaišyt greituoju būdu, ir nupaveiksluoti, ir paraugauti.  Labai apsidžiaugiau tokiu priminimu.

Šį gal kiek keistai skambantį produktų derinį sudėliojau būtent rudenį ir būtent tuomet, kai turėjau dailių burokų, šviežių obuolių, puode kunkuliavo didelis šmotas jautienos kumpio, o šaldytuve liūdėjo fermentinis sūris.  Ir tada šis kvartetas ir tapo inspiracija ir naujo skonio atradimu.  Kelis kartus bandžiau įdėti dar kokių nors produktų, pvz. mišrainėse dažnai sutinkamų marinuotų ar raugintų agurkų, virtų morkų, žirnelių, tačiau nė vienas neįtiko.

Skonis labai neįprastas, turbūt retas yra valgęs burokėlių su fermentiniu sūriu, bet pabandyti verta, oi verta. Tad kviečiu pabandyti!

Aprašysiu apytikres proporcijas, tikslūs kiekiai nebūtini. Toliau skaityti „Firminė burokėlių, sūrio, jautienos ir obuolių mišrainė”

Paskelbta

Nugarinės kepsniai su svogūnų ir pomidorų pastos garnyru

Vieną gūdžią žiemos dieną į namus atkeliavo smarkiai per didelis kiekis svogūnų. Dovanų, tad atsisakyti buvo tiesiog nemandagu.

Dalį jų užraugiau (receptas čia), dalį paverčiau karamelizuotais (receptas čia).  Ir tuomet prisiminiau apie žuvį su svogūnų garnyru,  turėdama daugiau daržovių ne kartą gaminau ruošinį, pagreitinantį keptos žuvies ar silkės paruošimą (receptas čia). Ir kilo išganinga mintis, kad tai, kas tinka su kepta žuvimi, greičiausiai dera ir su kepta mėsa.

Kaip tik ruošiausi gaminti kiaulienos nugarinės kepsnius didesnei kompanijai. Ir tuomet jau mintys sukosi apie gamybos būdus. Kad nereikėtų ilgai stovėti prie viryklės ir kad mėsa liktų sultinga, apjungiau kepimą keptuvėje ir orkaitėje, o tai dar ir sutaupė labai daug laiko.

Dar vienas tąkart sumanytas atradimas – mėsos apkepimas pomidorų pastoje, nugarinė spalviškai atrodė tarsi apkepta ant žarijų, o salstelėjęs pastos skonis puikiai suderėjo su aštriais prieskoniais.

Dabar svogūnų pataluose kepu ir paukštieną, ir žuvį ir vegetarišką variantą su Portobello grybais ar didesniais pievagrybiais. Svogūnai išties dera su viskuo.

Šiandien aprašysiu mėsišką variantą, tačiau proporcijos galioja ir paukštienai, ir žuviai. Grybų variantui reikia kiek mažiau druskos. Toliau skaityti „Nugarinės kepsniai su svogūnų ir pomidorų pastos garnyru”

Paskelbta

Eglių druska

Gegužės gale skarotosios eglės pasidabina šviežia žaluma.  Šie jauni ūgliai yra ypatingo skonio ir aromato, o ir naudingų medžiagų juose apstu.

Ūglius dažniausiai dėdavau į raugiamą medaus girą ir gamindavau lydytą sviestą su jaunaisiais spygliais. Bet pernai, paskaičiusi apie pušų žiedų ir druskos duetą, pamaniau, kad eglių ūgliai irgi puikiai suderėtų su kepama žuvimi, paukščiu ar mėsa.

Pagaminau ir susižavėjau. Vieną dalį eglių druskos laikiau spintelėje, kitą – šaldytuve. Ir visgi šaltasis laikymo būdas pasiteisino labiau, spintelėje eglių kvapas išsiduksavo per nepilną mėnesį. Šaltai laikyta druska mėgavausi 4 mėnesius ir turbūt būčiau ir ilgiau, bet ji tiesiog … baigėsi.

Tad šiemet kartoju jau didesnį kiekį. Toliau skaityti „Eglių druska”

Paskelbta

Šparagų ūgliai šoninės juostose

Kad jau prasidėjo didysis šparagų (smidrų) sezonas, brūkštelsiu apie patį elementariausią, bet tuo pačiu ir gardžiausią jų paruošimo būdą.

Receptas puikus ir tuo, kad tinka kepimui tiek orkaitėje, tiek ant žarijų. Žarijų kaitra, žinoma, prideda ir dūmo aromato, tad patiekalas gaunasi kvapnesnis. Vienintelė bėda kepant tokiu būdu, jei neturite dvipusių užspaudžiamų grotelių, yra vartymas, net ir stipriausiomis žnyplėmis suimtas ir verčiamas gaminys dažnai užsispyrusiai sukasi atgal, kartais atsivynioja šoninės kraštas, todėl parašysiu ir veiksmingą būdą išvengti nesėkmių.

Jei didesniame prekybos centre ar turgavietėje užmatysite blyškius, beveik baltus (taip ir vadinamus baltaisiais) šparagų ūglius, drąsiai pirkite ir skanaukite, blankumas yra specifinio auginimo būdas, kai augalas auga po žeme, apkauptas. Jų skonis yra švelnesnis, ūgliai stambesni, o šiame patiekale puikiai suderantys su stipriu rūkytos šoninės skoniu.

Šoninę perku jau pjaustytą plonomis juostomis, namuose net ir aštriausiu virtuviniu peiliu taip plonai atriekti nepavyksta.

2 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Šparagų ūgliai šoninės juostose”