Vištienos kepimo ypatumai

Daugelis ragavusių mano keptos vištienos po pirmų kąsnių kilnoja antakius ir dažniausiai ima ir paklausia kaipgi man pavyksta iškepti vištienos dalis, kad viršus būtų traškus ir apskrudęs, o vidus sultingas.

Atsakymas slypi paruošimo ir kepimo technikoje, procesas ilgas, bet jame darbuojuosi ne aš, o orkaitė. Man tenkanti darbo dalis – paukštienos paruošimas ir sudėjimas į skardą. Ši technika vadinama lėtuoju kepimu.

Taip galima kepti visą vištą ar antį ar jų dalis – ketvirčius, blauzdeles, šlauneles bei sparnelius, tik jiems kepimo laiką reikia kiek trumpinti.

Dar vienas didelis privalumas yra tas, kad paukštienos nereikia marinuoti, viską darau iškarto ir tiesiai į skardą. Kartu galima kepti ir bulves, jos lygiai taip pat kaip ir vištiena gaunasi traškios išorėje ir minkštutėlės viduje. Esu kepusi ir žalius burokėlius, skonis buvo ypatingas, tačiau sultys gerokai nudažė paukštieną, buvo nelabai gražus vaizdas.

Viskam paruošti skaičiuoju 4 valandas. Toliau skaityti „Vištienos kepimo ypatumai”

Gelbstint eilinį pomidorą

Kaip išsaugoti pradedančius vysti ar gerokai suminkštėjusius pomidorus?
Kaip rašiau, mano nauja veikla susijusi su vaisiais ir daržovėmis, maloniai kviečiu užsukti į mūsų vitaminų oazę Naujoje Vilnioje Parko 28a. Nebūnu čia visą laiką, bet jei užsukę manęs nerastumėte, turėkite omeny, kad mano skaitytojams taikome 10% nuolaidą, jums tereikia prieš perkant vaisius ar daržoves pasakyti slaptažodį „KŪMUTĖ” 🙂
Na, o kaip žadėjau, pradedu „Gelbstint eilinę daržovę” ciklą.
Šiandien gelbėju pomidorus, skamba keistai, nes lyg ir ne sezonas, bet gauname Ispanijoje augintų raudonskruosčių, kurie jau turi sezoninę spalvą ir kvapą, tačiau labai greitai minkštėja, tad surinkau minkščiausius perdirbimui.
Visų laikų hitas mano virtuvėje yra malta pomidorų tyrė. Paprasčiau negali būti – pomidorus nuplaunu, išpjaunu žiedkotį, dedu į virtuvinio kombaino indą, skirtą malimui. Šiandien dar turėjau pavytusios paprikos, kiek pasiraukšlėjusį sviestinį moliūgą, įpjausčiau kartu ir juos.
Tereikia prisiminti vieną proporciją – 1 litrui pagamintos tyrės reikia 1 nubraukto šaukštelio druskos (apie 25g). Sumaltą masę pilu į puodą, jungiu kaitrą ir laukiu, kol pasirodys pirmos putos. Tuomet jau nedelsiant beriu druską ir pamaišau, kad ji ištirptų. Užvirti nereikia. Tyrę supilstau į patogius stiklainius, sandėliuoju rūsyje arba šaldytuve.
O kurgi naudoju šį gardėsį? Verdu pomidorinę sriubą, chašlamą, charčio, gaminu padažą makaronams, pilu ant picos pado ar karštų sumuštinių. Bet pats skaniausias atradimas – šioje tyrėje troškinti vištienos petelius ar kiaulienos juosteles, pomidoruose esanti rūgštis neįtikėtinai suminkština mėsą, ne veltui Sakartvele toks populiarus Čachocbili patiekalas, gan dažnai jį gaminu tiesiog puode, bet skaniausia, kai yra dūmo kvapo, todėl naudoju kazaną ar grilio groteles.

Toliau skaityti „Gelbstint eilinį pomidorą”

Širdelės ant žarijų

Atidarome grilinimo sezoną, o kadangi kompanijoje yra nevalgančių kiaulienos, paruošiau kelis iešmus vištienos širdelių.
Itin greitai ir itin paprastai, palyginti su kadaise mūsų labai mėgtomis kalakutų širdimis, jas labai ilgai marinuodavau, verdavau per iešmą ir į vidų pildavau sauso raudono vyno. Taip ruoštos kalakutų širdys būdavo stipriai apskrudę, o viduje ypatingai minkštos, tačiau kai reikia greitai ir paprastai, visgi renkuosi vištų širdeles.

Toliau skaityti „Širdelės ant žarijų”

Pomidorų pataluose troškinta vištiena (Čachochbilis)

Kai valgiau šį patiekalą Sakartvele, negalėjau suprasti kuo vištienos troškinys gardintas, aromatas buvo tiesiog nuostabus, skonis irgi sužavėjo nuo pirmo šaukšto. Pavalgius pakalbinau padavėją, kuris, pasirodo, buvo ir restorano šeimininkas ir jis pasakė kas buvo tas aromatizatorius ir skonio gerintojas.  „Kindza”.

Nustėrau, nes iki to momento kalendros lapų (o ir sėklų) vengdavau, nes maniau, kad tai blakinė kalendra ir žodis blakinė reiškia prakąstą blakę. Jei kada nors teko tai patirti, turbūt pamenate kokio nemalonumo pojūtis ilgai lieka burnoje 🙂

Ir ką jūs galvojate, nuo tos dienos į kalendrą žiūriu su didele pagarba, o gamindama sakartveliškus patiekalus, dedu jos gausiai, kad būtų „tas” skonis.

Čachobilis skaniausias ruoštas kazane, tuomet troškinys pakvimpa ir laužu. Tačiau galima gaminti ir elementariame puode.

Troškinio sudedamos dalys gali atrodyti labai neįmantriai, tačiau visi ragavę sutartinai gyrė neįtikėtinai minkštą vištieną. Ji tokia tampa dėl didelio pomidorų ir svogūnų kiekio.

Vasarą čachochbilį gaminu iš šviežių naminių podidorų, tačiau žiemą, kai sunokusio ir kvepiančio pomidoro nė su žiburiu nesurasi, naudoju konservuotus naminius pomidorus, jie puikiai pavaduoja šviežius. Tiks net ir pirktiniai konservuoti pomidorai!

Troškinti galima ir visą vištaitę, sukarpius dalimis, kartais troškinu blauzdeles, bet skaniausiai suskambėjo peteliai. Jei nedideli, troškinasi greitai, daug skaniai aplaižomų kauliukų, vienžo tobuli. Toliau skaityti „Pomidorų pataluose troškinta vištiena (Čachochbilis)”

Balandėlių pusbroliai – įdaryti svogūnai

Balandėlių tema, rodosi, jau išsemta, bet štai į ką dar galima vynioti maltą mėsą – dar vis pilna atradimų.

Vieną tokį aptikau Kaukazo virtuvėje, kadangi mūsų namuose labai gerbiami ir mėgstami visų rūšių svogūnai, receptas pasirodė įdomus.

Išbandžiau net kelis gamybos būdus – keptuvėje, orkaitėje ir kazane ir galiu pasakyti, kad dūmų kvapas patiekalui suteikia išskirtinio šarmo, tad jei sumanytumėte pasigaminti šio neįmantraus patiekalo, gaminkite jį lauke. Tiks ir paprastas laužas, ir grilis, ir kazanas.

Svarbiausi šiame patiekale, žinoma, svogūnai. Svarbu pasirinkti didelius, sveikus geltonuosius svogūnus. Gaminau ir su baltaisiais, ir su rausvaisiais, visgi jie nesuskambėjo, trūko aitrumo ir buvo kiek per saldu.

Įdomu ir tai, kad žmonės, deklaruojantys nemėgstą virtų ar keptų svogūnų, šį patiekalą ragavo ir suvalgė net po kelias porcijas. Toliau skaityti „Balandėlių pusbroliai – įdaryti svogūnai”

Skaniausias (pasaulyje) vištienos troškinys

Nežinau kodėl, bet greitpuodis šiltuoju metų laiku tūno giliai giliai spintoje, bet su pirmomis šalnomis ir rudenine dargana būna prisimenamas ir traukiamas darbui virtuvėje.

Ir visada pirmiausiai gaminu mūsų šeimos firminį troškinį – vištą su bulvėmis ir grietinėle. Šį derinį atradau tuomet, kai dovanų gavau pirmą greitpuodį, tuo metu labai modernų, medicininio plieno indą, kuriame net šaldyta višta išsitroškindavo per 45 minutes. Labai daug metų mėgavomės šiuo troškiniu, kol ėmė ir sugedo greitpuodžio įrenginys dangtyje… Su kiekviena diena jaučiau vis didėjantį spaudimą kada gi vėl bus pagaminta vištaitė su bulvėmis?

Kadangi daiktų šiaip sau nemėtau, o įrenginio suremontuoti nebuvo kaip, ėmiau ir tyliai, kol nieko nebuvo namie, pagaminau troškinį tame pačiame puode be greitpuodžio funkcijos, su elementariu dangčiu nuo kito puodo, tik virti, žinoma, teko gerokai ilgiau. Tačiau! Skonis beveik niekuo nesiskyrė, todėl galiu nuraminti, kad tobuląjį troškinį galima pagaminti ir neturint jokių įmantrių rakandų.

O kadangi manasis greitpuodis visgi buvo sutvarkytas, aprašysiu kaip gaminu jame. Jei gaminsite paprastame puode, turėkite minty, kad vištaitę reikės virti vandenyje, t.y. pilnai panardintą, o grietpuodyje ją galima ištroškinti garuose. Toliau skaityti „Skaniausias (pasaulyje) vištienos troškinys”

Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)

Jei patys užsiauginate česnakų, bet neturite tinkamų sąlygų juos laikyti, puikiai žinote, kad sausio – vasario mėnesiais jie pradeda vysti, ruduoti, raukšlėtis. Tuomet prasideda galvaskaudis ką su jais daryti. Manęs šis klausimas nebekankina jau senokai, sumalu nuluptas skilteles su druska (receptas čia), pagaminu česnakynės (receptas čia) ar užpilu nuplikytus česnakus geru aliejumi ir iki vasarinio derliaus valgome tokius.

Turbūt todėl tiek metų nė neieškojau kitokių česnakų konservavimo būdų, kol neatėjo toji diena, kai miela ūkininkė Eglė ėmė ir pasigyrė pagaminusi česnakų confit. Och kaip mėgstu tokias dalybas idėjomis! Niurktelėjau internetan, aptikau galybę receptų kaip ir iš ko ruošiamas confit, bet apie tokį česnakų ruošimo būdą radau labai nedaug. Tai tik sustiprino norą pabandyti, juolab mamos užauginti česnakai kaip tik pradėjo vysti ir jau prašėsi į stiklainius.

Po kelių valandų jau ragavome salstelėjusias, aliejaus ir prieskonių prisigėrusias skilteles. Tepėme jas ant duonos, o man mintyse sukosi idėjų karuselė – kur ir kada naudosiu jas. Kelias jau išragautas idėjas rasite po receptu. Toliau skaityti „Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)”

Salotos su kalakutiena ir ypatingu padažu

Su rudens pradžia mūsų namuose prasideda salotų sezonas. Būtent dabar, kai daržovės pačios šviežiausios, skaniausios, užaugę čia pat. Naminių agurkų ir pomidorų, cukinijų, baklažanų, morkų, kopūstų, moliūgų, svogūnų derlių pjaustau į gilias lėkštes, paruošiu padažo ir tiekiu su kalakutienos ar vištienos filė kepsniais.

Šis patiekalas – tikra atgaiva šaldytuvui, mat visada pirmiausiai sunaudoju daržovių stalčiuje pradėjusias liūdėti ar vysti daržoves. Ir virtų kiaušinių kartais randu, sudedu ir juos.

Receptas būtų niekuo neypatingas, jei ne paukštienos kepimo būdas ir padažas. Jis irgi rudeninis, mano sumanytas pernai, kai mūsų kriaušė lūžo nuo vaisių. Šiemet kriaušei atostogos, bet tobulų vaisių visad randu turguje.

Tad nuo padažo ir pradėsiu, jį verta pasigaminti iš anksto, sandariame inde jis puikiai laikysis iki 2 savaičių.

Proporcijos apytikrės, gaminant ragauju, nes skiriasi kriaušių ir apelsinų saldumas, kartais cukraus nededu visai.  Toliau skaityti „Salotos su kalakutiena ir ypatingu padažu”

Šildantis ir gydantis lėtasis Kūmos sultinys

Kad jau taip ėmė ir atvėso šiandien, prisiminiau dar visai neseną darganos ir noro sušilti pojūtį. Jį dažnai malšiname paprastu, bet labai neprastu sultiniu.

Ir nors medikai vištienos sultinio neleidžia vadinti vaistu, tebūnie tai mano placebo, nes sukarščiavus jį vi-sa-da  verdu. Ir šaldiklyje tam reikalui visada yra budintis keptos vištaitės likutis.  Virti keptą vištieną gali pasirodyti keista, bet tik iki pirmo paragauto šaukšto, sultinys iš keptos paukštienos gaunasi sodrus ir kvapnus.

Vištienos man lieka kai kepu visą paukštį, na niekaip nesuvalgome krūtinėlės, nes mūsų namuose labiausiai mėgstamos kaulėtos dalys.  Krūtinėlės mėsa dažniausiai keliauja ant picos, į troškinį ar šaldiklin laukti, kol kas nors peršals.

Dar vienas produktas, laukiantis sultinio gamybos yra virti ryžiai. Kartais, virdama juos kokiam nors patiekalui netgi specialiai gaminu keliais šaukštais daugiau, kad dalį įdėčiau į šaldiklį.  O jei neturiu ryžių, sultinį papildau nedideliais makaronais.

Sultinio gamyboje vienu pirmų smuikų griežia svogūnas, jis verdamas su visu lukštu ir valgymo procese nedalyvauja, vėlgi skamba keistai, bet tai maža tobulo patiekalo paslaptis. Kaip ir mano išmislas  – lydytas sviestas sultinyje, jis suteikia netikėto, ypatingo skonio.

Ir galiausiai labai svarbu, kad sultinyje būtų nors truputis aštrumo bei kvapnumo, tai puikiai atlieka čili dribsniai ir švieži ar šaldyti kalendrų ar krapų lapai.

6 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Šildantis ir gydantis lėtasis Kūmos sultinys”

Vištienos ketvirčiai su morkomis, apelsinais ir rabarbarais

Kai tik iš žemės pradeda lįsti rabarbarų kotai, iš atminties stalčiukų krenta pyragai, keksiukai, sausainiai, kompotai… Bet šiemet kilusi idėja rabarbarus įkomponuoti į vieno indo orkaitėje patiekalą nunešė į kulinarines aukštumas.

Rūgštus skonis išties puikiai dera su paukštiena ir saldžiomis morkomis bei apelsinais. Kadangi paukštieną visad kepu lėtai, buvo nuogastavimo, kad rabarbarų kotai smarkiai perkeps ir taps labai minkšti. Bet buvau parengusi ir atsarginį planą – sumalti iškeptas morkas su apelsinų minkštimu ir rabarbarų piurė ir tiekti kaip košę. To neprireikė, rabarbarai buvo minkšti, bet laikantys formą.

Na, o skonis buvo stulbinantis. Gal dėl sūru-saldu-rūgštu-aštru derinio, jis visada pamalonina skonio receptorius. O pats receptas niekuo neypatingas, taip gaminu kone kasdien. Teisingiau gamina orkaitė, nes mano indėlis tebūna sudėti produktus į skardą.

2 porcijoms pasiruošiu:

Toliau skaityti „Vištienos ketvirčiai su morkomis, apelsinais ir rabarbarais”