Paskelbta

Naminis lavašas

Pažintis su lavašu mano gyvenime įvyko pakankamai senai, kai Lietuvoje jais dar nė nekvepėjo. Po anuometinę sąjungą pasivažinėti neteko, todėl pietų šalių virtuvės buvo tarsi mitai. Bet besibaigiant devintam dešimtmečiui dirbau kruiziniuose laivuose, viename maršrutų pastoviai sukdavome į Stambulo ir Kušadasi uostus, maistas amerikiečių laineriuose būdavo šaldytas, net daržovės, o patiekalai iš jų prėski, todėl laistomi samčiais padažų. Ne mano maistas… Todėl skrandis vis prašydavo ko nors tikro ir šviežio. Graikijos ar Italijos uostuose nė nekildavo klausimas ką rinktis iš meniu, tačiau turkų virtuvė man buvo visiškai nepažįstama. Ir štai tuomet atradau lavašą, kuris būdavo salotų, visų sriubų ar kebabų palydovas. Nuo pat pažinties beveik nebesiskiriu su juo, nuo pakepintų ant grotelių iki suktinukų, dažniausiai lavašų nusiperku mugėse ar vienoje parduotuvėje Manto g., bet jei jau nėr noro kažkur vairuoti, imu ir išsikepu jų pati. Labai greitai, labai paprastai ir žinant ką aš ar mano svečiai valgome. Pastaruoju metu pamėgau spelta miltus, ir lavašui jie itin tinkami.

10 lavašų iškepu iš: Toliau skaityti „Naminis lavašas”

Paskelbta

Mišinys sausam daržovių rauginimui

Įsimylėti galima ne tik žmogų, šio jausmo labai daug virtuvėje. Juk visi turime mylimiausius patiekalus, prieskonius, gėrimus. Ir kai jau rodosi, kad viską gyvenime esi ragavęs, vieną dieną ima ir pasibeldžia kokia idomesnė receptūra, pabandai ir… sulinksta keliai, kramtai užsimerkus, nes kažkodėl užsimerkus labiau skanu. Niekada nesupratau kodėl 🙂

Sausą agurkų rauginimą gaminu jau senokai, pradėjau kartu su tuomet visiška naujove – rauginimu plastiko maišeliuose. Tačiau ko jau ko, bet plastiko nebuvau įsimylėjusi niekada (na gerai, maža išimtis – iš flomasterių vaikystėje gamindavausi auskarus, kol neturėjau tikrų skylių auskarams). Todėl atradau rauginimą garpuodyje ar kitame labai sandariame inde.

Ir viskas būtų labai elementaru, jei į puodą pernai vasarą vietoje agurkų nebūtų papuolę pomidorai. Dėl paskutinio ragaujamo buvo kilęs erzelis ir pakvipo muštynėmis, bet ačiū d. namuose yra peilis, supjaustėm į reikiamą riekelių skaičių ir visi net nekąsdami susigrūdome savo dalis burnosna. Va tuomet ir linko keliai… užsimerkus…

Ir tada man kilo mintis, kad reikia pasigaminti lapų ir krapų skėčių ruošinio žiemai, Toliau skaityti „Mišinys sausam daržovių rauginimui”

Paskelbta

Raugintos agurkų juostos žiemai

Šiandien be ilgų įžangų, mat labai karšta…

Tokios dienos mano virtuvėje skiriamos konservavimui, ypač, jei kažkas už tave surenka agurkus šiltnamy, kuriame turbūt +60 C. Ačiū vyrui – didvyriui, man tai mirtina temperatūra…

Nenuostabu, kad šiltnamis pilnas peraugusių agurkų, bet kaip visad – verčiam negatyvą pozityvu 🙂 Lupu juos, ketvirčiuoju, išpjaunu sėklas ir gautas juostas raugiu. Gamybos receptas jau tapęs klasika, kadaise mano aprašytas čia su nepjaustytais agurkais, puikus daugeliu aspektų, gaminant ir žiemą ragaujant suprasite kodėl. Naujiena tik mano sumanytas būdas suvartoti peraugusius agurkus.

Kadangi sulaukiu daug klausimų iš bandžiusių gaminti, įkeliu foto kaip turi atrodyti agurkai, tinkami šiam receptui. Jie turi būti smarkiai peraugę ir jau rudi, jei gaminsite peraugusius, bet dar žaliu agurkus, jie gali ištižti.

Toliau skaityti „Raugintos agurkų juostos žiemai”

Paskelbta

Dvi silkės – du paruošimo būdai

Šių metų atradimas – žuvis. Kepta orkaitėje, ant laužo, žuvienė su kokosų pienu ir grietinėle, rūkytas kapitonas ir strimėlė Klaipėdos žuvų turguj, riebioji gardžioji Linos iš Palangos dovanų siųsta silkė… Apie pastarąją šiandien plačiau.

Žodį „češkavonė” sužinojau sąlyginai neseniai, bendraudama su lenkų kilmės žmonėmis apie jų virtuvės subtilumus, o vėliau ir su rusais, kurie šį užkandį vadina straganina. Kaip šaldiklyje saugoti ir turėti visad ant sviestu pateptos duonos pasiruošusios keliauti skumbrės, jau esu rašiusi čia. Bet kadaise pabandžiau taip pat ruošti silkę – man asmeniškai skonis patiko dar labiau, nes ji irgi turi riebumo, tačiau neturi specifinio poskonio, kuriuo didžiuojasi skumbrė. Žodžiu, dabar mano šaldiklyje visada yra abiejų žuvų užkandžio.

O antrasis atradimas – foršmako ar dar kitaip vadinavo silkės kapotinio tolimas pusbrolis. Gaminant tikrąjį, pagal litvakų recetūras, visada bambėdavau, nes malant silkę užsikimšdavo mėsmalė, kaskart išrinkinėdama ‘niolika detalių kartodavau sau, kad daugiau šios patrovos ant mano stalo nebus. Bet namiškiai bent kas pusę metų vis primindavo, kad „jau norim”, todėl… Bandžiau malti virtuvės kombaino peiliais – gavosi košė, tiek išvaizda, tiek skoniu. O praeitą žiemą, tamsią dieną, kai viskas vyksta sulėtintai, pamaniau – jei jau kapotinis, tai gal reikia sukapoti? O gal net sutarkuoti? 🙂 Laiko turėjau į valias, produktų irgi, todėl didžiausiu ir aštriausiu peiliu ir „burokine” tarka smulkinau produktus ir likau labaaaaai patenkinta. Viskuo.

Taigi jei jau užsuku į mėgstamą žuvies parduotuvėlę, imu dvi didesnes silkes (sūdytas, su galvomis) ir visad pasiruošiu tiek češkavonės, tiek kapotinio. Papildomai reikia: Toliau skaityti „Dvi silkės – du paruošimo būdai”

Paskelbta

Sausas agurkų ir pomidorų rauginimas

Jokia jau čia naujiena tas sausas būdas, gal pomidorus retas kas taip gamina, bet apie agurkus maišelyje tikrai girdėjote. O man kliūna tie maišeliai, paskui valgant vaidenasi plastiko prieskonis (kiti nejaučia…), todėl sumąsčiau, kad recepto esmė sandarume, kuriame daržovės rūgsta ir poruojasi su druska ir prieskoniais, todėl atradau elementarų būdą – rauginimą… puode. Irgi jokia naujiena, sakysite, bet tikrai nauja, jei gaminame be vandens.

Pernai tokiu pačiu būdu raugiau ir kopūstus, priminsiu jums apie juos tada, kai jau pasirodys pirmosios žieminės gūžės, vasarinės galvos tam ne itin tinkamos.

Greičiausiai ir paprasčiausiai ruošiu agurkus. Nupjaustau jiems galus ir peiliu įbrėžiu per visą ilgį  – tai maža paslaptis kodėl taip greitai susigeria prieskoniai. Tuomet agurkus nuplaunu po tekančiu vandeniu.

Jei raugiu savus agurkus – pasveriu, jei pirktinius – prisimenu kiek pirkau, mat druska skaičiuojama būtent pagal kilogramus, ir sudedu į puodą. Toliau skaityti „Sausas agurkų ir pomidorų rauginimas”

Paskelbta

Lakštiniai su tunu

Makaronų patiekalai mūsų namuose labai reti, ir ne dėl to, kad bijome to, ko dabar madinga ieškoti ir bijoti maiste, ne… Pagaminu makaronų ir pati (esu rašius kaip čia), o kokį nors makaronų patiekalą gaminu, kai būna toks sutartinis atsakymas į klausimą ką pagaminti pietums?

-Ma-ka-ro-nų.

– Su kuo?

– Su tunu.

– Ir kuo dar?

– Sugalvok pati!

Ir ką čia galvoti – atsidarau šaldytuvą, žvilgteliu į daržovių krepšį ir mintyse susidėlioju planą – chuliganą.

Svarbiausia šiam patiekalui turėti makaronų, tuno ir grietinėlės. Visa kita susidėlioja iš to, ko tuo metu yra. Todėl skonis kiekvieną kartą kitoks ir dėl toks nepabostantis.

Šiandien aprašysiu patį svarbiausią procesą, daržoves ir kitus galimus ingredientus surašysiu atskiru sąrašu – jums beliks išsirinkti tai, ką mėgstate. Beveik taip, kaip renkatės picos priedus 🙂

4 porcijoms reikės: Toliau skaityti „Lakštiniai su tunu”

Paskelbta

Gaivus braškinis desertas

Jei ne cukrus, tai būtų desertas be nuodėmės 🙂 Jeigu vartojate dirbtinius saldiklius, galite drąsiai juos naudoti, netiks tik medus, deja…

Šis desertas mane lydi nuo pat vaikystės, kai apie maskarponę ar krembriulė nė nebuvome girdėję, giminės moterys dažnai gamindavo želatina stingdytus gardumynus, o firminis mamos tortas būdavo iš trijų sluoksnių – saldaus vyniotinio pagrindas, baltas želatininis ir spalvotas želatininis, kuriame būdavo kokių nors konservuotų vaisių. O tokį, braškinį, gamindavome kiekvieną mielą vasarą. Todėl jis man labai mielas ir nostalgiškas, nepaisant jo paprastumo.

Gaminu stikliniame inde.

1 l kefyro Toliau skaityti „Gaivus braškinis desertas”

Paskelbta

Vynuogių lapai ir ką su jais veikti

Man vasara baigiasi per Jonines. Tuomet baigiasi žydėjimai, gamtos žalumas įgyja tamsią spalvą, prasideda nokimas, brendimas ir derliaus laukimas. Ir neišvengiamai – jo ruošimas žiemai. Tai ypatingas laikas, nes konservuoti ir fermentuoti man lygu meditacijai. Jau trepsiu prie agurkų stiebų, apsipylusių žiedais ir vaisių užuomazgomis, po kelių savaičių, manau, jau būsiu tame transe 🙂

Šiuo metu medituoju karpydama vynuogių lapus, ypač naujų, rūšinių, kuriomis užsodinome vieną šiltnamių, kuriame dėl pušų kaimynystės niekad neaugdavo agurkai ir pomidorai, ką jau jie – net salotos. O vynuogėms pušyno draugija nė motais, todėl laukiam uogų, o dabar atidengiam kekes, nupjaunant nereikalingus lapus, kurie išties yra labai skanūs.

Visų pirma – dolmai. Be galo mėgstame šį užkandį, receptą rasite ČIA. Toliau skaityti „Vynuogių lapai ir ką su jais veikti”

Paskelbta

Šparaginės pupelės su grikiais

Kai nesinori mėsos. O norisi ko nors paprasto, bet ir neprasto. Lengvo, bet ir sotaus. Ir gardaus, be abejo. Labai moteriški, dualūs norai 🙂

Pastaruoju metu daug kalbama apie grikius, ilgesnėse kelionėse ar dirbant laivuose labai jų pasiilgdavau, šias kruopas turime tik pas mus ir keliose kaimyninėse šalyse aplink mus. Ir ištiesų labai keista, žinant kokie grikiai skanūs ir naudingi, jie nuo seno buvo laikomi vertingiausia kruopa dietologijoje, bet kažkodėl taip ir nepasiekė vakarų. Vienas linksmiausių prisiminimų apie juos – kolega danas, apsigyvenęs Vilniuje, nesuprato mano pietų lėkštės turinio ir paklausė „kas tie rudi burbuliukai” 🙂 Užtat viename Kopenhagos madingiausių (tuomet) restoranų garnyrui prie eršketo buvo tiekiama pervirta perlinių kruopų košė. Nesuprast.

Burbuliukai mano virtuvėje yra visada, kartą per savaitę išverdu visą poką ir laikau juos šaldytuve, valgome pusryčiams su kefyru, kepu blynelius, naudoju garnyrui, o kartais gaminu ir va tokius daržovinius grikių patiekalus. Šiandien – su šparaginėmis pupelėmis. Toliau skaityti „Šparaginės pupelės su grikiais”

Paskelbta

Pienių sviestas

Būna dienų lyg tyčia… Šiandien ūkanotą rytą leidau paupy – rinkau eglių ir pušų ūglius, raskilas, rūgštynes. Bet ir nuotaika rūgšti it rūgštynė buvo, ir ūkas galvoje… Spalvos ir net Nerin sugriuvusių medžių užtvankų keliamas, visad mielas vandens šniokštimas, nepadėjo. Braidžiau labiau dėl blogų minčių išblaškymo, kol saulė nepasirideno gerokai aukščiau ir liepė pienių žiedams išsiskleisti visu dydžiu. Ir tuomet griuvau į tą geltonumą ir, konkuruodama su bitėmis ir kamanėmis,  uodžiau nektaro kvapą, ir aprimau tiek, kad gegutės kukavimas keliskart buvo smarkiai pritilęs – sugebėjau nusnūsti. Kelios akimirkos miego gamtoje išties atstoja kelias nakties miego valandas, ypač po nemiegotos nakties. Parmyniau dviratį su krepšiu gėrio žymiai žvalesnė.

Pienes sudėjau džiūti, kaip kad jau esu rašiusi – žiedlapiai yra tobulas prieskonis.

O stikliniame inde, ką jau irgi esu rašiusi – išlydžiau sviesto, t.y. pagaminau ghee.

Ir kaip jau išbandyta, bet neaprašyta – sujungiau abu produktus į vieną, nes pernykštis ragautas sviestas tikrai sužavėjo. Jis turi tik vieną trūkumą, jo nevalia dėti į keptuvę kepant bulves, bet jei kepsite skystą kiaušinį – žiedlapių aromatas dar labiau atsiskleis.  Toliau skaityti „Pienių sviestas”