Vaisinis varškės apkepas

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Varškė ir bananas – puiki pora, jau seniai poruoju juos, kepdama varškėčius ar darydama įdarą lietiniams. Bet vieną dieną pusryčiams reikėjo pamaitinti būrį žmonių, tokiais atvejais lipdyti ką nors porcijomis būna ne itin patogu, tad iškarto sumečiau, kad tai bus varškės apkepas. Būryje buvo netoleruojančių rafinuoto cukraus, tad jį pilnai pakeičiau bananų saldumu, o ir obuolius rinkausi saldesnius – Golden rūšies. O kadangi buvo abejonių ar visi valgo kviečius, planuojamas dėti manų kruopas pakeičiau maltų avižinių dribsnių milteliais.

Ir taip gardu buvo, kad iki trupinėlio suvalgyta. Tad ir namuose dabar dažnai, ypač lėtais savaitgaliais, kepu būtent tokį, vaisinį apkepą. Dribsnių pasimalu vienu ypu daugiau ir sandėliuoju sausame stiklainyje.

6-8 porcijoms reikės:

Toliau skaityti “Vaisinis varškės apkepas“

Omletas

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Kad jau sekmadienio rytas, tai prisiminiau vieną komentarą. Moteris klausė ar aš gaminu paprastą maistą. Pradžioje klausimas pasirodė keistas, pasilabinau su klausiusiąja ir sužinojau, kad mažai rašau apie pusryčius, ypač gaminamus iš kiaušinių.

Tad atsakysiu – žinoma, kad gaminu, ir netgi dažnai, nes patys auginame dedekles, kartais kiaušinius į keptuvę ar skardą ruošiu ką tik surinktus iš gūžtų. Bet visgi šie patiekalai yra patys skaniausi pavasarį ir vasarą, kai rytas prasideda nuo ridikėlio išsirovimo, agurko ir svogūno laiško nusiskynimo, pasivaikščiojimo miške, delnu nusibraukiant garšvų, balandų ar zuikio kopūstų… Ech, jau tuoj tuoj 🙂

O kol dvejetų ir nulių diena aušta, skubu pasidalinti mano firminio omleto receptu. Nieko mandro, bet visada garantuotai skanus ir gražus.

Tokiu metų laiku omletą valgome su raugintomis daržovėmis, bet jei randu sveriamų vyšninių pomidorų, labai mėgstu juos derinti su karštais patiekalais, o dar ir termiškai apdorotuose pomidoruose, sako, likopenų padaugėja. Girdėjau, kad jie žandus skaistina 🙂 Bet aš labiau draugauju su skoniais, nei su antioksidantais, tad prašom, gero skonio receptas.

28 cm diametro keptuvei ir vienai porcijai pasiruošiu: Toliau skaityti “Omletas“

Varškėtukai (kiek kitokie)

IMG_20191020_094502.jpg

Mūsų šeimoje varškėčiais vadinami keptuvėje kepti varškės blynai, todėl šiuos, verdamus pasūdytame vandenyje, vadiname varškėtukais. O kadaise, kai visi namuose turėjo lenktas tarkas, mama perbraukdavo tešlos gabaliukus per tarkos vidinę pusę ir jie tapdavo “ežiukais“. Tarkos savuose namuose nė neturėjau ir visai neseniai buvau prisiminusi apie ją, paieškojau pirkti ir didžiam nusivylimui… neradau. Gal kas nors turite ir visiškai ja nesinaudojate? Pasiūlyčiau mainus į kokį nors gardėsi iš mano rūsio!

Rodosi, ką dar galima papasakoti apie seniausiai ištobulintus varškėtukus? Ogi galima, nes pakeitus vieną ingredientą, gavau visiškai kitokį skonį ir tekstūrą, tad skubu pasidalinti atradimu. Kai kam tai jau nebebus naujiena, bet dar mažai kas naudoja speltų miltus tokiems gaminiams.

Kodėl speltų ir kuo jie stebuklingi? Apie jų naudą nerašysiu, internete yra galybė profesionalų komentarų, aš apie juos pasisakysiu tik iš savo varpinės, t.y. virtuvės. Speltų miltus pamėgau todėl, kad jie gaminiams suteikia kitokį skonį. Matyt mano vaikystės laikais namuose nebūdavo aukščiausios rūšies miltų, dabar su speltų miltais gaminami skryliai, blynai ar varškėčiai yra būtent “to“, vaikystės skonio. O gaminiai standesni, ilgiau kramtomi ir rodosi netgi sotesni. Šie miltai yra brangesni, bet kartais ir jiems būna taikomos nuolaidos, tuomet ir nusiperku.

Varškėtukus visada gaminu iš didelio kiekio produktų, nes terlionės ir indų plovimo nemažai, tad du trečdalius pagamintų varškėtukų paskleidžiu ant šaldiklio lentynos, o sušalusius sudedu į indelius. Patogu, kai reikia ką nors greitai pagaminti pusryčiams.

Proporcijos dideliam kiekiui varškėtukų: Toliau skaityti “Varškėtukai (kiek kitokie)“

Kamamberas (Camembert sūris) šoninėje

Tuomet, kai pirmus kartus lankiausi Italijoje , Lietuvoje nebuvo tokių stebuklų kaip jogurtas, spraitas, pistacijos ar martinis. Žiūrint retrospektyviai tuo laikotarpiu man buvo didysis sąmoningų atradimų metas, degustavau viską, ką siūlė mano širdies draugas. Ir matyt nuo to mano naivaus žavėjimosi viskuo, kas buvo ragaujama, jam norėjosi parodyti viską. Nuo neįveikiamo dydžio picos gabalų supermarketuose iki gurmaniškų savaičių kalnų viloje, ragaujant dėdės Džiuzi ruoštus patiekalus su penkiasdešimčia kartu atostogaujančių giminaičių.

Šie prisiminimai mane labai liūdino, kai teko grįžti namo. Ir karts nuo karto atsisukant ir pagalvojant apie tą patirtį, vis dažniau atrodo, kad būtent ji inspiravo mane ieškoti naujų skonių iš to, ką turi čia ir dabar.

Panašiai įvyko vieną rytą, kai soc. tinkluose pasirodė draugės nuotrauka iš Milano, tada atvėriau šaldytuvo dureles ir… Tarsi iš lego dėliojosi: mano pusrytinė meilė Italijoje mocarela su kumpiu ir melionu – šaldytuve liūdėjo apvalutis kamemberas, praeitos dienos pusryčiams nesuvalgyta plonai pjaustyta šoninė, keli pomidoriukai ir pusė kantalupos (raukšlėtojo meliono) – kažkur matyta idėja kepti kamemberą, įvyniotą į šoninę – cukinijų žievelių juostos…

Tiek minčių, kad gimtų tobulas pusrytis su tendencija tapti tradiciniu sekmadieniniu.

Toliau skaityti “Kamamberas (Camembert sūris) šoninėje“

Natūralus naminis jogurtas

jogh

Jogurtai jau tvirtai įsitaisė mūsų mitybos racione, dar prieš gerus du dešimtmečius raugintų pieno produktų turėjome… vieną. Kefyras, žymiai skystesnis nei jogurtai, buvo mūsų vasarų atgaiva, šaltibarščių sudedamoji, mamos gamindavo kefyro želė tortus, o sumaniausieji sumaišydavo jį su šaukšteliu mėgstamos uogienės.

Dabar nuo jogurtų pasiūlos prekybos centruose raibsta akys, tačiau einantys sveikesnės mitybos link, visgi renkasi natūralų, graikišką ar Skyr jogurtus be priedų. Iš jo gaminamos šaltos sriubos – avokadų, agurkinė ar „balti“ ar klasikiniai šaltibarščiai. Ir žinoma, juos galima valgyti su šviežiomis uogomis, vaisiais ar uogienėmis.

Jogurto sriubai reikia bent 2 litrų, perkant fasuotus jogurtus, sriubos savikaina truputį kandžiotųsi, todėl siūlau pasigaminti sąlyginai pigaus jogurto namuose.

Reikės: Toliau skaityti “Natūralus naminis jogurtas“

Šparaginės pupelės su grikiais

grikiupupos

Kai nesinori mėsos. O norisi ko nors paprasto, bet ir neprasto. Lengvo, bet ir sotaus. Ir gardaus, be abejo. Labai moteriški, dualūs norai 🙂

Pastaruoju metu daug kalbama apie grikius, ilgesnėse kelionėse ar dirbant laivuose labai jų pasiilgdavau, šias kruopas turime tik pas mus ir keliose kaimyninėse šalyse aplink mus. Ir ištiesų labai keista, žinant kokie grikiai skanūs ir naudingi, jie nuo seno buvo laikomi vertingiausia kruopa dietologijoje, bet kažkodėl taip ir nepasiekė vakarų. Vienas linksmiausių prisiminimų apie juos – kolega danas, apsigyvenęs Vilniuje, nesuprato mano pietų lėkštės turinio ir paklausė “kas tie rudi burbuliukai“ 🙂 Užtat viename Kopenhagos madingiausių (tuomet) restoranų garnyrui prie eršketo buvo tiekiama pervirta perlinių kruopų košė. Nesuprast.

Burbuliukai mano virtuvėje yra visada, kartą per savaitę išverdu visą poką ir laikau juos šaldytuve, valgome pusryčiams su kefyru, kepu blynelius, naudoju garnyrui, o kartais gaminu ir va tokius daržovinius grikių patiekalus. Šiandien – su šparaginėmis pupelėmis. Toliau skaityti “Šparaginės pupelės su grikiais“

Kapučino puta namų sąlygomis

edf

Su Italija turiu labai asmeninį santykį, mane artimiau pažįstantys žino kodėl. O mažiau pažįstantiems pasakysiu tiek – esu ten kurį laiką gyvenusi ir išgyvenusi jausmų jūras, net po 25 metų nesimatymo susikalbu jų kalba ir be proto myliu italų kavos, vyno ir nesmerkimo kultūrą. Tikra ta žodžio prasme be proto, nes protu suvokti jų nuoširdumo neįmanoma, tai pajaučiama tik širdim ir tik tuomet, kai nuoširdžiai atsiveri pokalby. Iš paskutinės, vos 5 dienų kelionės po pietų Italiją, parsivežiau dag kulinarinių idėjų ir receptų, bet šiandien norėčiau papasakoti apie tai, kaip italai namuose gamina kapučino putą. Kai buto, kuriame nakvojome, šeimininkė Vittoria plakė mums pieną kavai, kilnojau antakius. O dar labiau nustebau, kad tas indas, kuriame gaminamos putos, yra mums įprastas kavos ar arbatos nuspaudėjas, tik pritaikytas Italijos rinkai ir pavadintas “Capuchino maker“, bent jau tą byloja užrašas ant dugno indo, iš visos širdies padovanoto mano naujos draugės Vittorios. Toliau skaityti “Kapučino puta namų sąlygomis“

Kalakutienos kepeninė iš 3 ingredientų

kepenu

Nors ryt tik gegužės pirmoji, bet orų prognozės primena liepą :/ Man, deja, karštis yra priešas, nuo jo prisilietimo alpstu, šiluma man laužo kaulus ir visada labai sunku paaiškinti mėgstantiems didesnę nei +25° temperatūrą, kad tai ne kaprizas, o fiziologija. Užtat žiemą kvėpuoju pilnais plaučiais ir kaifuoju nuo vėjo ir pūgos. Ir puiku, kad esame skirtingi, saviti, tai žmonėse vertinu labiausiai. O ir maistas ne išimtis, kam gaminti taip, kaip visi, jei galima ir kitaip? 🙂

Sviestą kepeninėje jau senokai pakeičiau kokosų aliejumi ir šį variantą vadinu vasariniu, nes net esant karštesniam orui, kokosų aliejus nė kiek negenda, tuo pačiu ir kepeninė, todėl tai žymiai saugesnis variantas iškylaujant ar tiesiog gamtinėjant su krepšeliu maisto. Ir dar žymiai saugesnis dėl brendžio, kuris, žinia, turi alkoholio savyje, todėl veikia dar ir kaip dezinfekatorius.  Toliau skaityti “Kalakutienos kepeninė iš 3 ingredientų“

Vanilinės barankos

 

edf
edf

Apvalūs daiktai pasąmoniniam lygyje asocijuojasi su begalybe, tai sužinojau labai seniai, bet praktiškai pradėjau pastebėti tuomet, kai ypatingo nuobodumo susirinkimuose ar kursuose pripiešdavau darbo knygas apvalių ratų ar aštuoniukių, tirštai ir gausiai. Ir jei jau tuomet būčiau atkreipusi į tai dėmesį, turbūt žymiai anksčiau būčiau metusi ofiso stiliaus gyvenimą ir atsidūrusi gamtos glėby, kuriame dabar tikra ta žodžio prasme gyvenu. Ir gaminu.

O neseniai praūžusio Kaziuko jomarkui gavau užsakymą iškepti apvalių barankų. Na, kol turiu laisvę rašyti taip, kaip matau pasaulį, riestainiais barankų nevadinsiu, neskamba nors tu ką 🙂 O barankų kepusi nebuvau, todėl buvo įdomu nerti į receptų lobynus internete ir surasti įdomiausią, kurį dar galėčiau paįvairinti savo fantazija.

Didysis atradimas buvo tame, kad ruginiai miltai dera su vanile. Barankos gavosi sluoksniuotos, tamsios, kvapnios ir ne itin panašios į tas jormarkines kvietines. Bet tame ir žavesys. Toliau skaityti “Vanilinės barankos“

Moliūgų ir pomidorų duetas

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Man netrūksta pietų saulės, galėčiau gyventi ir Norvegijos šiaurėje ar Islandijoje, kur būna poliarinės dienos, tačiau pietiečiams jaučiu vieną pavydo gaidelę, jie bent dukart metuose turi šviežių daržovių. Ir niekas neįtikins manęs, kad žiemą mūsų prekybcentriuose pirktas pomidoras kvapu ir skoniu niekuo nenusileidžia tiems, kuriuos skiname savo šiltnamiuose vasarą ar valgome pvz. kokioje mažytės Graikijos salos tavernoje su traškia salota, feta ir gausiai palaistytą alyvuogių aliejumi.

Ir panašu, kad būsiu atradusi išeitį kaip išgyventi žiemos pomidorų badą. Jiems tiesiog reikia teisingos poros, ir mano paskutinis atradimas yra moliūgas. Tik ne daržovės pavidalu, bet šviežiai spaustu moliūgų sėklų aliejumi – Moliejumi ir rupiniais, likusiais nuo aliejaus spaudimo.  Toliau skaityti “Moliūgų ir pomidorų duetas“