Varškės ir kumpio apkepas su morkų lapais

Morkų su visa lapija nusipirkti tikrai nebėra problematiška, randu jų ne tik turgavietėse, bet ir prekybos centruose. Žinoma, patys gardžiausi mūsų pačių užauginti lapai, tad kol sulaukiu jų sezono, karts nuo karto perku ryšulį morkų. Ir dažniausiai būtent dėl lapų ir būtent dėl šio apkepo ar pyrago (receptas čia).

Apie morkų lapų naudą e-platybėse rasite labai daug informacijos, tačiau aukštoje temperatūroje žūsta dauguma gerųjų savybių, lapus apkepuose naudoju tik dėl labai savito, neatspėjamo skonio ir aromato. Ir dar vienas puikus atradimas – šaldiklyje morkų lapai puikiai išlaiko savo formas ir skonines savybes, tad jei liko nepanaudotų pirktinių ar doroju savą derlių, supjaustytus lapus beriu į popierinius maišelius ir dedu šaldiklin.

O šiandien apkepas. Jo stebuklingumas – ypatingai greitai paruošiama tešla. Ką tik iškepusį tiekiu kartu su grietinės – sviesto padažu, o atvėsusį dedu į šaldytuvą ir tuomet jis tampa puikiu užkandžiu, vežamės jo į svečius ar prie ežero.

Tešlai pasiruošiu: Toliau skaityti „Varškės ir kumpio apkepas su morkų lapais“

Gardieji varškėčiai

Ką jau ką, bet varškėčius tikrai galima gaminti „iš akies“. Imi kiek turi varškės, muši kiaušinį, beri miltus ir maišai, kol tešla nebelimpa prie indo, tuomet minkai ir vis dedi miltų, kol kol tešla nebelimpa prie rankų. Iškočioji juosteles, supjaustai gabaliukais ir meti jas į užvirusį pasūdytą vandenį. Lyg ir tiek žinių, jei ne vienas bet – man patinka ne tik skanus, bet ir gražus bei garantuotai gardus maistas. Tad kiekvieną sekmadienį, begamindama vis kitokius tešlos variantus, dėliojau produktų derinius ir atradau tą, tobuląjį. Jis yra paprastas, bet tuo pačiu (pažiūrėkite nuotraukoje) – kokio grožio.

Šie varškėčiai gaunasi standūs, neištižę, bet tuo pačiu ir minkšti. Skonis truputį mena bulvių kukulius, turbūt dėl krakmolo.

O šią formą atradau visai neseniai, kai buvau labai pasiilgusi „ežiukų“, bet neturėjau tos stebuklingos lenktos tarkos, ir jau nebepamenu kas patarė braukti tešlos gabaliukus į šakutės dantis. Ačiū! Tai tiesiog neįtikėtai paprasta ir tuo pačiu elementaru.

Vienai (didelei) porcijai reikia: Toliau skaityti „Gardieji varškėčiai“

Traškūs varškėčiai

Varškėčius apvolioti manų kruopose išmokau prieš gerą pusmetį ir kaskart gamindama juos, į varškės masę dėjau vis mažiau miltų ar tų pačių manų kruopų, kol vieną dieną ėmiau ir jų tiesiog… nebeįdėjau. Ir tai tapo metų atradimu – varškėčiai gaunasi ypatingai traškūs išorėje ir minkštut – minkštutėliai viduje. O kad būtų dar ir spalvingiau, kaip ir į varškės apkepą, beriu saulės spalvos ciberžolės.

Geram rezultatui svarbūs du dalykai. Pirmas – varškė turi būti sausa, geriausia naudoti ne fasuotą 180 g pakeliuose, bet sveriamą, rupią, be skysčių (o ir nereikės išmesti krūvos pakuočių). Antras – formuojant varškėčius rankas reikia gausiai suvilgyti vandeniu. Ir tik tiek svarbalų, visa kita gaminama įprastai, be buitinės technikos ar krūvos nešvarių indų.

Kadangi ir mes patys stengiamės vartoti kuo mažiau kviečių, bandžiau apvolioti šiuos varškėčius ir avižų, ir kokosų miltuose. Deja deja, tokio traškumo, kokį suteikia manų kruopos, nepakartoja jos kitas produktas.

Iš nurodytos normos pagaminu 8 varškėčius.

Reikės: Toliau skaityti „Traškūs varškėčiai“

Vaisinis varškės apkepas

Varškė ir bananas – puiki pora, jau seniai poruoju juos, kepdama varškėčius ar darydama įdarą lietiniams. Bet vieną dieną pusryčiams reikėjo pamaitinti būrį žmonių, tokiais atvejais lipdyti ką nors porcijomis būna ne itin patogu, tad iškarto sumečiau, kad tai bus varškės apkepas. Būryje buvo netoleruojančių rafinuoto cukraus, tad jį pilnai pakeičiau bananų saldumu, o ir obuolius rinkausi saldesnius – Golden rūšies. O kadangi buvo abejonių ar visi valgo kviečius, planuojamas dėti manų kruopas pakeičiau maltų avižinių dribsnių milteliais.

Ir taip gardu buvo, kad iki trupinėlio suvalgyta. Tad ir namuose dabar dažnai, ypač lėtais savaitgaliais, kepu būtent tokį, vaisinį apkepą. Dribsnių pasimalu vienu ypu daugiau ir sandėliuoju sausame stiklainyje.

6-8 porcijoms reikės:

Toliau skaityti „Vaisinis varškės apkepas“

Omletas

Kad jau sekmadienio rytas, tai prisiminiau vieną komentarą. Moteris klausė ar aš gaminu paprastą maistą. Pradžioje klausimas pasirodė keistas, pasilabinau su klausiusiąja ir sužinojau, kad mažai rašau apie pusryčius, ypač gaminamus iš kiaušinių.

Tad atsakysiu – žinoma, kad gaminu, ir netgi dažnai, nes patys auginame dedekles, kartais kiaušinius į keptuvę ar skardą ruošiu ką tik surinktus iš gūžtų. Bet visgi šie patiekalai yra patys skaniausi pavasarį ir vasarą, kai rytas prasideda nuo ridikėlio išsirovimo, agurko ir svogūno laiško nusiskynimo, pasivaikščiojimo miške, delnu nusibraukiant garšvų, balandų ar zuikio kopūstų… Ech, geras jausmas.

Noriu pasidalinti mano firminio omleto receptu. Nieko mandro, bet visada garantuotai skanus ir gražus.

Tokiu metų laiku omletą valgome su raugintomis daržovėmis, bet jei randu sveriamų vyšninių pomidorų, labai mėgstu juos derinti su karštais patiekalais, o dar ir termiškai apdorotuose pomidoruose, sako, likopenų padaugėja. Girdėjau, kad jie žandus skaistina 🙂 Bet aš labiau draugauju su skoniais, nei su antioksidantais, tad prašom, gero skonio receptas.

28 cm diametro keptuvei ir vienai porcijai pasiruošiu: Toliau skaityti „Omletas“

Varškėtukai (kiek kitokie)

Mūsų šeimoje varškėčiais vadinami keptuvėje kepti varškės blynai, todėl šiuos, verdamus pasūdytame vandenyje, vadiname varškėtukais. O kadaise, kai visi namuose turėjo lenktas tarkas, mama perbraukdavo tešlos gabaliukus per tarkos vidinę pusę ir jie tapdavo „ežiukais“. Tarkos savuose namuose nė neturėjau ir visai neseniai buvau prisiminusi apie ją, paieškojau pirkti ir didžiam nusivylimui… neradau. Gal kas nors turite ir visiškai ja nesinaudojate? Pasiūlyčiau mainus į kokį nors gardėsi iš mano rūsio!

Rodosi, ką dar galima papasakoti apie seniausiai ištobulintus varškėtukus? Ogi galima, nes pakeitus vieną ingredientą, gavau visiškai kitokį skonį ir tekstūrą, tad skubu pasidalinti atradimu. Kai kam tai jau nebebus naujiena, bet dar mažai kas naudoja speltų miltus tokiems gaminiams.

Kodėl speltų ir kuo jie stebuklingi? Apie jų naudą nerašysiu, internete yra galybė profesionalų komentarų, aš apie juos pasisakysiu tik iš savo varpinės, t.y. virtuvės. Speltų miltus pamėgau todėl, kad jie gaminiams suteikia kitokį skonį. Matyt mano vaikystės laikais namuose nebūdavo aukščiausios rūšies miltų, dabar su speltų miltais gaminami skryliai, blynai ar varškėčiai yra būtent „to“, vaikystės skonio. O gaminiai standesni, ilgiau kramtomi ir rodosi netgi sotesni. Šie miltai yra brangesni, bet kartais ir jiems būna taikomos nuolaidos, tuomet ir nusiperku.

Varškėtukus visada gaminu iš didelio kiekio produktų, nes terlionės ir indų plovimo nemažai, tad du trečdalius pagamintų varškėtukų paskleidžiu ant šaldiklio lentynos, o sušalusius sudedu į indelius. Patogu, kai reikia ką nors greitai pagaminti pusryčiams.

Proporcijos dideliam kiekiui varškėtukų: Toliau skaityti „Varškėtukai (kiek kitokie)“

Kamamberas (Camembert sūris) šoninėje

Tuomet, kai pirmus kartus lankiausi Italijoje , Lietuvoje nebuvo tokių stebuklų kaip jogurtas, spraitas, pistacijos ar martinis. Žiūrint retrospektyviai tuo laikotarpiu man buvo didysis sąmoningų atradimų metas, degustavau viską, ką siūlė mano širdies draugas. Ir matyt nuo to mano naivaus žavėjimosi viskuo, kas buvo ragaujama, jam norėjosi parodyti viską. Nuo neįveikiamo dydžio picos gabalų supermarketuose iki gurmaniškų savaičių kalnų viloje, ragaujant dėdės Džiuzi ruoštus patiekalus su penkiasdešimčia kartu atostogaujančių giminaičių.

Šie prisiminimai mane labai liūdino, kai teko grįžti namo. Ir karts nuo karto atsisukant ir pagalvojant apie tą patirtį, vis dažniau atrodo, kad būtent ji inspiravo mane ieškoti naujų skonių iš to, ką turi čia ir dabar.

Panašiai įvyko vieną rytą, kai soc. tinkluose pasirodė draugės nuotrauka iš Milano, tada atvėriau šaldytuvo dureles ir… Tarsi iš lego dėliojosi: mano pusrytinė meilė Italijoje mocarela su kumpiu ir melionu – šaldytuve liūdėjo apvalutis kamemberas, praeitos dienos pusryčiams nesuvalgyta plonai pjaustyta šoninė, keli pomidoriukai ir pusė kantalupos (raukšlėtojo meliono) – kažkur matyta idėja kepti kamemberą, įvyniotą į šoninę – cukinijų žievelių juostos…

Tiek minčių, kad gimtų tobulas pusrytis su tendencija tapti tradiciniu sekmadieniniu.

Toliau skaityti „Kamamberas (Camembert sūris) šoninėje“

Natūralus naminis jogurtas

Jogurtai jau tvirtai įsitaisė mūsų mitybos racione, dar prieš gerus du dešimtmečius raugintų pieno produktų turėjome… vieną. Kefyras, žymiai skystesnis nei jogurtai, buvo mūsų vasarų atgaiva, šaltibarščių sudedamoji, mamos gamindavo kefyro želė tortus, o sumaniausieji sumaišydavo jį su šaukšteliu mėgstamos uogienės.

Dabar nuo jogurtų pasiūlos prekybos centruose raibsta akys, tačiau einantys sveikesnės mitybos link, visgi renkasi natūralų, graikišką ar Skyr jogurtus be priedų. Iš jo gaminamos šaltos sriubos – avokadų, agurkinė ar „balti“ ar klasikiniai šaltibarščiai. Ir žinoma, juos galima valgyti su šviežiomis uogomis, vaisiais ar uogienėmis.

Jogurto sriubai reikia bent 2 litrų, perkant fasuotus jogurtus, sriubos savikaina truputį kandžiotųsi, todėl siūlau pasigaminti sąlyginai pigaus jogurto namuose.

Reikės: Toliau skaityti „Natūralus naminis jogurtas“

Šparaginės pupelės su grikiais

Kai nesinori mėsos. O norisi ko nors paprasto, bet ir neprasto. Lengvo, bet ir sotaus. Ir gardaus, be abejo. Labai moteriški, dualūs norai 🙂

Pastaruoju metu daug kalbama apie grikius, ilgesnėse kelionėse ar dirbant laivuose labai jų pasiilgdavau, šias kruopas turime tik pas mus ir keliose kaimyninėse šalyse aplink mus. Ir ištiesų labai keista, žinant kokie grikiai skanūs ir naudingi, jie nuo seno buvo laikomi vertingiausia kruopa dietologijoje, bet kažkodėl taip ir nepasiekė vakarų. Vienas linksmiausių prisiminimų apie juos – kolega danas, apsigyvenęs Vilniuje, nesuprato mano pietų lėkštės turinio ir paklausė „kas tie rudi burbuliukai“ 🙂 Užtat viename Kopenhagos madingiausių (tuomet) restoranų garnyrui prie eršketo buvo tiekiama pervirta perlinių kruopų košė. Nesuprast.

Burbuliukai mano virtuvėje yra visada, kartą per savaitę išverdu visą poką ir laikau juos šaldytuve, valgome pusryčiams su kefyru, kepu blynelius, naudoju garnyrui, o kartais gaminu ir va tokius daržovinius grikių patiekalus. Šiandien – su šparaginėmis pupelėmis. Toliau skaityti „Šparaginės pupelės su grikiais“

Kapučino puta namų sąlygomis

Su Italija turiu labai asmeninį santykį, mane artimiau pažįstantys žino kodėl. O mažiau pažįstantiems pasakysiu tiek – esu ten kurį laiką gyvenusi ir išgyvenusi jausmų jūras, net po 25 metų nesimatymo susikalbu jų kalba ir be proto myliu italų kavos, vyno ir nesmerkimo kultūrą. Tikra ta žodžio prasme be proto, nes protu suvokti jų nuoširdumo neįmanoma, tai pajaučiama tik širdim ir tik tuomet, kai nuoširdžiai atsiveri pokalby. Iš paskutinės, vos 5 dienų kelionės po pietų Italiją, parsivežiau dag kulinarinių idėjų ir receptų, bet šiandien norėčiau papasakoti apie tai, kaip italai namuose gamina kapučino putą. Kai buto, kuriame nakvojome, šeimininkė Vittoria plakė mums pieną kavai, kilnojau antakius. O dar labiau nustebau, kad tas indas, kuriame gaminamos putos, yra mums įprastas kavos ar arbatos nuspaudėjas, tik pritaikytas Italijos rinkai ir pavadintas „Capuchino maker“, bent jau tą byloja užrašas ant dugno indo, iš visos širdies padovanoto mano naujos draugės Vittorios. Toliau skaityti „Kapučino puta namų sąlygomis“