Paskelbta

Bananų ledai

Genialumas paprastume, įsitikinu tuo vis dažniau. Ir nors saldumynai mano favoritų sąraše vienoje paskutinių vietų, gaminti juos kitiems man didelis malonumas. Tų palaimingai užmerktų akių ir tylaus „mmmmm” retai išgirsi per pietus, valgant tarkime balandėlius.

Stengiuosi gaminti su kuo mažiau pridėtinio cukraus, kur tik įmanoma keičiant jį natūraliais saldikliais, vasarų nebeįsivaizduojame be vaisių ir uogų salotų ir pačių įvairiausių girų, bet ištikus alsai, kokia lydėjo mus praeitą savaitę, norisi kažko žymiai šaltesnio. Ledų, žinoma.

Esu rašiusi apie kelis naminių ledų gamybos subtilumus, bet tai, ką atradau šiemet, kol kas lenkia visus ledus. Viskuo – tekstūra, skoniu, natūraliu saldumu. Pasidalinsiu su jumis 2 receptais, pirmąjį sužinojau seminare apie maisto nešvaistymą, jo metu šefas plakė ledus su kondensuotu saldintu pienu. Net neparagavau, pamačiusi koks jo kiekis buvo pilamas ant šaldytų bananų, bet ragaujančių mimikos leido suprasti, kad tai tikrai labai skanu. O namusoe gaminau jau becukrius, tik bananų saldumu praturtintus ledus, kuriuos valgau ir aš.

O vienas svarbiausių šių ledų gamybos dalykų yra tas, kad sunaudojami pernokę, nesuvalgyti bananai. Esu didelė nešvaistymo fanė, anksčiau pernokusius bananus raugdavau ir tręšdavau gėles, o dabar, atradusi šiuos ledus, raugiu tik žieves, minkštimą supjaustau ir sandėliuoju šaldiklyje iki kol kas nors nepasako: „karštaaaaaa, kaip norėčiau ko nors…”.  Toliau skaityti „Bananų ledai”

Paskelbta

Varškės ir grietinėlės desertas su uogomis

Varškės desertą su vyšniomis esu ragavusi ne vienoje kavinėje, jei tik akis meniu aptikdavo šį tobulą (man) derinį, visada užsisakydavau ir… nesuvalgydavau. Po poros šaukštų apsaldavo širdis, man taip būna, jei suvalgau ką su cukrumi.

Ir kaip visad, nauja idėja man šauna ne iškarto. Pradžia buvo tokia: praėjusią žiemą labai norėjau vyšnių, kadangi parduotuvių šaldiklių dėžėse jų visad galima rasti, kas savaitę pirkdavau poką ir jomis gardindavau vandenį. Beje, atšildžius, lieka daug sulčių, kurios ne tik gardina, bet dar ir nudažo vandenį dailia raudona spalva. O jei dar gazuotas vanduo, tai tie raudoni burbuliukai…

O prieš kelias savaites, bedarant namų šaldiklio reviziją, aptikau vyšnių. Šaldytuve buvo varškės, grietinėlės, vaisių vazoje bananai. Ir tuomet jau viskas vyko greitai – plakiklis, degustacija ir supratimas, kad atradau tai, kas tinka man. Labai.

Dalinuosi idėja ir su jumis, įpyniau ir dar vieną naujai tausaus vartojimo seminare išgirstą idėją, ji verta grieko, tad paskaitykit. Toliau skaityti „Varškės ir grietinėlės desertas su uogomis”

Paskelbta

Rabarbarų trupiniuotis

Rabarbarai – ne barbarai iki Joninių, tai svarbu žinoti, bet pastaruoju metu matau vis daugiau komentarų apie oksalo rūgštį, kuri kaupiasi pagyvenusiuose kotuose ir lapuose, panašu, kad visi apie tai jau seniai žino, tad šia tema nesiplėsiu.

O dabar pilna burna triauškiname šviežius rabarbarus salotose, verdu nostalgišką kompotą su uogiene, o šiemet pirmą kartą ir trupiniuotį jais pagardinau. Gardu, nes saldumui atsvarą duoda ta nenusakomai švelni rūgštelė. Tiems, kas bijo rūgšties, beriu daugiau cukrau pudros, kurią kalbininkai dabar ragina vadinti milteliniu cukrumi.

Tešlą gaminu taip pat, kaip ir visiems trupiniuočiams, bet kitaip, nei siūloma, jos nešaldau, recepto eigoje siūlau žymiai greitesnę gamybą.

Tešlai reikia: Toliau skaityti „Rabarbarų trupiniuotis”

Paskelbta

Kūmos tortas

Ką besakytumėm, genetika ar paveldimumas egzistuoja, ir aš ne apie ligas.

Mano a.a. močiutė buvo didi konditerė, per visas mokyklines atostogas leisdavome laiką, lipdydamos gėlytes ir lapus tortų puošybai, prie kremų ir pačių tortų rentimo manęs, žinoma, neprileisdavo, bet kasryt turėjau pareigą pagaminti pvz. 100 rožių lapelių arba susukti 100 kotų viksvoms ant būsimo torto gulbių ežero tematika. Tikrai ne dėl to, bet niekada nebuvau saldumynų mėgėja, jei būdavo galimybė rinktis ką gaminti, saldieji reikalai būdavo paskutiniai.

O vieną dieną ėmiau ir prisiminiau, kad genuose turiu konditerinį fondą, pradėjau dažniau gaminti saldžiuosius patiekalus, pradžioje labiau desertus taurėse, vėliau ir pyragus, kol ėmiau ir sumeistravau pirmą tortą. Pažvelgus atgal, tuometiniai tortai buvo šiaip sau, valgomi ir tiek. Ir tik dėl to, kad tikrai nemokėjau kepti biskvito. Ilgai tyrinėjusi šio gaminio subtilybes, išmokau kepti juos lakštais (receptas čia), o štai gardžiausio kremo teko paieškoti labai ilgai. Plakdavau maskarponę su grietinėle ir cukrumi ar karamelizuotu kondensuotu pienu, gamindavau naminę rikotą pertepimams, stingdydavau želatinu stangrintus kremus. Bet vieną rudenį, besivėžinant po Lietuvą su bendravarde Renata iš Sezoninės Virtuvės  kalbėjomės apie sveikesnius desertus, ir ji man išdavė paslaptį, kuri kardinaliai pakeitė mano gaminamus kremus. Jos patarimu į kremus dabar dedu graikinio jogurto ir gaunu žymiai lengvesnį, gaivesnį, įdomesnį skonį, kurį dar praturtinau kitu, naujesniu mano virtuvėje, produktu. Nuo praeito rudens pagaminau jau ne vieną tortą, visada suvalgomą vienu ypu, su pakartojimais ir net katutėmis. Tad dalinuosi gerąja patirtimi ir su jumis. Toliau skaityti „Kūmos tortas”

Paskelbta

Firminis obuolių pyragas 5

Kas šalto ir tamsaus rudens vakarą gali būti mieliau, nei šilto obuolių pyrago, gardinto cinamonu ir cukraus miltais, aromatas? Pyragų receptūrų yra begalės, tačiau jei norisi paprastai, bet neprastai – siūlau itin lengvai ir greitai paruošiamos tešlos receptą.
Produktai pyragui:
5 M dydžio kiaušiniai
5 kupini šaukštai cukraus
5 kupini šaukštai kvietinių miltų

Toliau skaityti „Firminis obuolių pyragas 5”

Paskelbta

Kakaviniai meduoliai

Nusileido ant žando šiandien ryte sniego kąsnis, kaip šaltas bučkis. Ir prisiminiau kaip smarkiai pasiilgau sniego ir kaip džiaugiuosi, kad jis pagaliau atvyko. O tada jau mintis po minties – sniegas yra Kalėdos, Kalėdos yra dovanos, dovanos yra valgomos, valgomi yra meduoliai, o galop iš atminties stalčiaus iškrito paskutiniu metu dažnai kulinariniuose kanaluose sutinkami tarsi sniege išsivolioję meduoliai, o meduoliai juk irgi Kalėdos! Netrukus paskelbsiu įrašą apie valgomas dovanas, ir jų tarpe šiemet jau puikuosis ir šie skanuoliai.

Meduoliams buvo skirtas bandymas, dalis jų dvi savaites svečiavosi šaldytuve, dalis popieriniame maišelyje duoninėje, o paskutiniai bandomieji gulėjo lėkštėje ant valgomojo stalo. Pirmos dvi bandomųjų grupės neprarado pirminių skoninių savybių, liko tokie patys gardūs ir minkšti. O paskutinieji valgomajame rimtai apdžiuvo, bet mano nuostabai viduje liko visiškai nepakitę, tokie patys tirpstantys burnoje ir ta kieta kepurė buvo net skanesnė, jei meduolius valgėme su arbata. Žodžiu, drąsiai galite juos dovanoti nesibaimindami, kad dovana po kelių dienų praras formas ir turinį, nors įtariu, kad šie meduoliai yra iš serijos „paragavęs negali sustoti” 🙂

Toliau skaityti „Kakaviniai meduoliai”

Paskelbta

Šakočio pusbrolis

Šis pyragas kepamas kiek kitaip, nei įprasti pyragai. Ir kiek ilgiau, nes kepimo metu reikės budrios akies ir trupučio kantrybės. Bet rezultatas tikrai nustebins, skonis bus lygiai toks pats, kaip ir klaisikinio šakočio.
Naudojama 26 cm arba kvadratinė silikoninė kepimo forma, kuo mažesnis diametras, tuo daugiau sluoksnių.
Tešlai reikia:

Toliau skaityti „Šakočio pusbrolis”

Paskelbta

Sluoksniuotos tešlos, jogurto drebučių ir šilauogių pyragas

Gali pasirodyti, kad esu samdyta rašyti apie šaldytos tešlos stebuklus ir skonius, tačiau tai tėra mano favoritas, gelbstintis netikėtai užgriūnančių svečių dienomis, kai ruošiamės į ilgėlesnę kelionę, kai kas padovanoja maišą baklažanų…

Tačiau mintis apie iškeptą pyrago pagrindą ir jame sustingdytus naminio jogurto drebučius atėjo pirmą kartą. Šilauogių sezono metu, todėl su jomis, maloniai rūgštelėjusiomis ir smagiai nudažančiomis liežuvį. Pyragas skoniu primena prancūziško ragelio su įdaru skonį, tik žymiai gaivesnį, vasarišką…

Geriausia rinktis vieno tešlos lakšto pakuotę, bet jei šaldiklyje tokios nerastumėte – pyragą galima formuoti ir iš lapelių. Nepaisant mažo ingredientų kiekio ir itin paprasto gamybos proceso, tiek skonis, tiek vaizdas nenuvils.

Pyragui reikės: Toliau skaityti „Sluoksniuotos tešlos, jogurto drebučių ir šilauogių pyragas”

Paskelbta

Gaivus braškinis desertas

Jei ne cukrus, tai būtų desertas be nuodėmės 🙂 Jeigu vartojate dirbtinius saldiklius, galite drąsiai juos naudoti, netiks tik medus, deja…

Šis desertas mane lydi nuo pat vaikystės, kai apie maskarponę ar krembriulė nė nebuvome girdėję, giminės moterys dažnai gamindavo želatina stingdytus gardumynus, o firminis mamos tortas būdavo iš trijų sluoksnių – saldaus vyniotinio pagrindas, baltas želatininis ir spalvotas želatininis, kuriame būdavo kokių nors konservuotų vaisių. O tokį, braškinį, gamindavome kiekvieną mielą vasarą. Todėl jis man labai mielas ir nostalgiškas, nepaisant jo paprastumo.

Gaminu stikliniame inde.

1 l kefyro Toliau skaityti „Gaivus braškinis desertas”

Paskelbta

Bemielės tešlos pyragas su rabarbarais ir braškėmis

 

Atvėsęs oras tiesiog gena į lauką, vakar, užsukus į mamos sodą česnakų žiedkočių, akį patraukė žydintis rabarbaras, och ir gražūs tie žiedai… O braškylapiuose kažkas suraudonavo ir tai buvo jau gerai įsirpusios uogos. Ir tuomet prisiminiau, kad rabarbarai ir braškės – puikus derinys pyrago įdarui.

Sezoninis duetas – kasmetinis birželio gardėsis ir šį pyragą kartais valgau netgi aš, saldumynų nemėgėja. Mat jis turi stiprią rūgštelės natą ir dievišką braškių aromatą. Beje, pernai, kai namuose apsigyveno dar vienas šaldiklis, šaldžiau tiek rabarbarus, tiek braškes ir žiemą nostalgiškai kvepiančiu pyragu vaišinau kelias kompanijas, bet vasariškas, šviežių ingredientų pyragas yra visai kitoks. Tik primenu – rabarbarai vartotini tik iki Joninių, todėl reikia spėti jų atsivalgyti per likusiais birželio dienas.

Ir tuo pačiu dar viena odė šaldytai tešlai, turėti jos šaldiklyje irgi toks pats gėris, kaip ir vasaros kvapais svaiginančių uogų.

Pyragui pasiruošiu Toliau skaityti „Bemielės tešlos pyragas su rabarbarais ir braškėmis”