… valgome tam, kad gyventi būtų skaniau… (Renata)
Kiekvienais metais ieškau įdomesnių margučių puošybos būdų, man svarbu, kad kiaušinis liktų valgomas. Daržovėmis, arbatomis, žolėmis ir kopūstais marginti kiaušiniai jau pabodo, todėl šiemet atkreipiau dėmesį į dekupažą natūraliomis priemonėmis. Šiandien buvo repeticija ir ji pavyko tiesiog puikiai! Skaičiau ir apie krakmolo klijus, bet juos paliksiu kitiems metams. Toliau skaityti „Želatinu dekupuoti margučiai”
Pavasaris ragina ieškoti žalios spalvos, virtuvėje ji, žinoma, atsiranda žalumynų, pirmų ilgavaisių agurkų formomis. Bet kol šaltis neatleidžia savo gniaužtų, vis dar norisi šilto maisto. Štai tuomet ir gaminu šias puikias salotas, kurias galima tiekti tiek pietums, tiek vakarienei. Gamyba tikrai trumpa, rezultatas garantuotai geras, o skonis… kaip visada skonio reikalas 🙂 Man patinka saldžiai/sūriai/aštrus, keli ragautojai prašė druskos, ją be vargo galima užmalti ant šiltų salotų. Arba išspausti kelis taškelius majonezo (kaip nuotraukoje). Bet būtinai pirmiausiai pabandykite be šių priedų.
Och, kaip sunku spėti nufotografuoti šį patiekalą 🙂 Toliau skaityti „Karštos salotos su vištiena ir feta”
Pavasarinis – nes pavasarį, nes klasikinis jau būna pabodęs, bulvės praradę sultis. Todėl reikia pagardų 🙂 Ilgėjant dienoms ant palangės jau galima auginti pipirnes, ridikėlių lapelius ir daug kitokių žalumynų. Tai vienas iš pagardų. Kitas – rūkytos kiaulių ausytės. Maniau, kad kugelis su ausytėmis yra žinomas kiekvienam lietuviui, bet pasikalbėjus su kolegomis ir padiskutavus maisto forumuose supratau, kad tikrai ne.
Tad mielai dalinuosi mūsų namuose mėgstamiausia kugelio versija.
Didesnei kepimo formai aukštais bortais nuskutu ir smulkiai sutarkuoju Toliau skaityti „Pavasarinis kugelis”
Pastaruoju metu prekybcentriuose matau „kibinus” su kiauliena, varške ar netgi obuoliais. Na… nežinau kaip jums, bet man pavadinimo autentika turi tam tikrą prasmę. Todėl kibinus gaminu tik su aviena ir kopūstais. Kitus pyragėlius taip ir vadinu – pyragėliais su kiauliena, vištiena, varške ar kitais įdarais. Deja, nesu sutikusi tikros karaimės, kuri būtų išmokiusi kibinų gaminimo subtilybių, todėl ilgai domėjausi, ragavau, gaminau įvairias tešlas, įdarą kapojau, pjausčiau, maliau, gardinau grietine/sviestu/sultiniu. Ir štai kaip gaminu mūsų šeimai gardžiausius kibinus.Beje, valgome juos tik ką tik iškeptus, pašildytiems sakome riebų „ne”. Todėl vienu kartu iškepu tiek kibinų, kiek planuojame suvalgyti, tuo tarpu tešlą ir įdarą sudedu į šaldymo kamerą. Keletas mažų gudrybių – po receptu. Toliau skaityti „Kibinai”
Šis patiekalas- mano labai mėgiamo itališko užkandžio vitello tonatto lietuviškas variantas. Kai ragavau jo pirmą kartą, nesupratau, kad tai mėsiškas patiekalas su žuvimi. O kai sužinojau, trauktis nebebuvo kur, buvau įsimylėjusi šį skonį… Originaliame recepte verdamas arba kepamas veršienos kumpis, padaže be tuno yra ir ančiuvių, patiekalas gardinamas kaparėliais. Pirmą bandymą gaminau griežtai pagal receptą, o paskui, kaip visuomet prasidėjo eksperimentai, nes vienas valgytojas išstumdė kaparėlius, kitas pareiškė, kad užtektų tuno, kam tie ančiuviai? Štai taip pavyko išgauti labai gerą skonį iš lietuviškų produktų ir lietuviškos kiaulaitės sprandinės. Toliau skaityti „Sprandinė su tuno padažu”
Man labai smagu, kad su kiekvienais metais tobulėjame, keičiamės vidujai. Ir kaip dažnai sakau – ne senstame, o bręstame. Su branda ateina ir tradicijų kaita. Jei prieš dešimtmetį šventinio stalo neįsivaizdavome be mišrainių su majonezu, tai dabar jau ir majonezą pasigaminu pati, ir nebevalgome jo tokiais kiekiais, o eilinėmis dienomis net pamirštame apie jį… Sulčių pakuotėse irgi seniai nebėra, limonadų, tortų… Gaivinamės giromis ar beržų sula iš rūsio, o saldumynų mėgėjus palepinu desertais.
Pastaruoju metu šventes pradedame su kepta ėrio ar stirnos koja, ypatingai ruošta šonine, o vėliau mėgaujamės kompanija nebe prie stalo, furšetuojame visuose namuose, kas prie židinio susirangę, kas virtuvėje šnabždasi ir kikena, o kas ir lauko kubile mirksta ir snaiges liežuviais gaudo 🙂 Smagios tos žiemos šventės…
Žvilgtelkite, surinkau mūsų namų šventines pažibas į vieną vietą, gal kas sužibės ir ant jūsų stalo: Toliau skaityti „Naujų Metų stalui”
Šie saldainiai ne tik puiki Kalėdinė dovana, tai ir dovana tiems, kurie vengia ar negali vartoti cukraus. Jo čia nėra, o saldumas – neišpasakytas. Pusę saldainiu visad gaminu su šokoladu, tiems tikriems saldainių gerbėjams, o kitą pusę be šokolado, tik iš vaisių, valflių ir pabarstų. Jie gali būti patys įvairiausi – ir sezamo sėklos, ir malti žemės ar graikiniai riešutai, kakava… Mano mėgstamiausieji šie:
Ne visi vakar vakare kepti lietiniai blynai buvo sutaršyti, ryte du liūdnai šypsojosi lėkštėje. Grietinė, sūris, mėsa, uogienės – viskas pasirodė taip pabodę… Baisiai užsimaniau ko nors gaivaus, pirmiausiai pagalvojau apie salotas ir tuomet toptelėjo – o kodėl blynai negali būti valgomi šalti? O dar pagavo įkvėpimas (šiemet nepagaminau advento vainiko), tai taip ir susiplakė viskas į vieną – advento vainiko formos salotos su blynais. Eilinį kartą pareklamuosiu judros sėklas, jos tobulai dera su šviežiu pomidoru, jei dar nebandėte – labai rekomenduoju.
Labai šventinis, tuo pačiu labai lengvai paruošiamas, kiekvienais metais tobulinamas kepsnys-suktinis. Buvo išbandyti variantai su džiovintomis slyvomis, vytintais pomidorais, pesto, šviežių žolių įdaru. Tačiau skaniausias, sultingiausias ir išraiškingiausio skonio yra būten šis variantas, be jokių įdarų, bet su ta pačia traškia saldžiai aštria plutele. Garnyrui puikiai tiks bulvių, moliūgų ar morkų košė, marinuotos ar raugintos daržovės. Vyrui skaniausias šis variantas, tiesiog su burokėliais, bet šventėms būtinai ruošiu košių ir karštų daržovių garnyrus. Toliau skaityti „Šoninės suktinis”
Šventėms artėjant – net jei nespėjote pasigaminti nuostabaus pagardo žiemai, galima jo pasiruošti dabar, kai švenčių šurmulys dar tik įsibėgėja 😉