Paskelbta

Izraelio skoniai

Izraelyje esu buvusi daug, jei skaičiuoti ant pirštų – nesuskaičiuoti, nes kadaise, prieš gerą dvidešimtį metų, dirbau kruiziniuose laivuose ir dukart savaitėje sukdavome į vieną iš uostų – Ašdodą arba Haifą. Jau tuomet supratau, kad šalyje gyvuoja gero, kokybiško, šviežio maisto kultas. Įgulai laive tiekiamas maistas visad būdavo prėskas ir tiesiog patenkinantis maisto poreikius, tad kai tik laivas įplaukdavo į Izraelio uostus, lėkdavome į nuostabių promenadų kavines ir mėgaudavomės tobulu maistu. Tuomet mane labiausiai žavėjo karštos salotos, gausiai nubarstytomis šviežiais granatais, ypatingai paruošta šviežia jūrinė žuvis ir lėti desertai.
Po to sekė turistinės viešnagės prie Negyvosios ir Raudonosios jūros, šis formatas buvo panašus į gyvenimą kurortuose, kuriuose kartojasi continental tipo pusryčiai, dieninės saulės vonios, nardymas ir vakariniai pasivaikščiojimai, tuomet maistas irgi stebino kokybe, tačiau niekada nesigilinau kuo jis taip žavėjo.
Kol vieną dieną neatsidūriau Izraelyje visiškai kitokiu formatu – svečiuose pas Liką ir Gediminą. Esame leidę smagų laiką, jiems viešint Lietuvoje, susitikimai dažniausiai būdavo vasarą, leisdavome laiką kepdami gardumynus ant žarijų ar bevažiuodami į Lietuvos pajūrį.
O kai niūrią gruodžio popietę su Inga, jų drauge, klaidžiojom po Vilniaus skersgatvius, ji ėmė ir paklausė ar nenorėčiau kartu su ja aplankyti Izraelio ir šeimynos, ir netikėtai sau… mielai sutikau. Ne tik todėl, kad tiesioginiai abipus skrydžiai kainuoja mažiau, nei traukinio bilietas Vilnius-Klaipėda ir atgal. Buvo labai nostalgiškai įdomu grįžti į šventą žemę kitu formatu ir aplankyti puikius žmones.

Toliau skaityti „Izraelio skoniai”

Paskelbta

Vištienos ir šoninės suktiniai su įdaru

Su Daina ir jos Gruzijos prieskoniais susipažinome vienoje mugėje, ir kaip retai, bet visgi nutinka – tapome vis pasikalbančiomis, pasilabinančiomis ir viena kitą palaikančiomis pažįstamomis, vis bepasidalinančiomis idėjomis ir svajonėmis apie savo versliukus. Ir kai Daina atvėrė savo pirmos parduotuvės duris, baltai užpavydėjau jai to ryžto veikti.

Aš jos prieskoniuose buvau paskendusi iki paskutinės kelionės į Izraelį, rytietiškuose turguose praeiti pro prieskonius nepavyko jokiomis valios pastangomis, niekaip. Bet kelias savaites pasimėgavusi naujais skoniais ir užsukusi pas Dainą, gavau raudonų slyvų tkemalio. Ir užduotį ką nors su juo pagaminti. Ir vakarop šovė mintis, kad tkemalio padažą esame įpratę vartoti kaip… padažą, ir tai labai logiška. Esu dėjusi tkemalio į sriubą, troškinį, bet į vištieną dar ne. Dėjau jau tris kartus, taip smarkiai patiko šis eksperimentas.

O tokius suktinius galima gaminti su bent kokiais įdarais, sūrį keisti cukinijos ar moliūgo gabalėliu, grybais, esu įdariusi netgi virtais ryžiais.

Dalinuosi puikiu padažo įdare atradimu, jei bandysite – drąsiai galite naudoti ir geltonąjį tkemalį, skoniu jie panašiai rūgštūs. Toliau skaityti „Vištienos ir šoninės suktiniai su įdaru”

Paskelbta

Firminis obuolių pyragas 5

Kas šalto ir tamsaus rudens vakarą gali būti mieliau, nei šilto obuolių pyrago, gardinto cinamonu ir cukraus miltais, aromatas? Pyragų receptūrų yra begalės, tačiau jei norisi paprastai, bet neprastai – siūlau itin lengvai ir greitai paruošiamos tešlos receptą.
Produktai pyragui:
5 M dydžio kiaušiniai
5 kupini šaukštai cukraus
5 kupini šaukštai kvietinių miltų

Toliau skaityti „Firminis obuolių pyragas 5”

Paskelbta

Vištos kepimo ypatumai

Su artėjančiais, mielieji.

Man ryškiausias prisiminimas apie Naujųjų šventę yra iš vaikystės. Tuomet Kalėdų dėl žinomų priežasčių nešvęsdavome, būdavo tik tylios konspiracinės Kūčios. O dovanos ir rytmečiai atitekdavo Naujų Metų sutikimui. Ir tuomet mama kepdavo vištą ir darydavo didžiulį katilą baltos mišrainės, šie patiekalai būdavo namuose išskirtinai švenčių proga, matyt todėl palikę tokį ryškų poskonį.

Kai atsirado galimybė pirkti vištienos dalis, mintis apie visą keptą paukštį buvo ilgam laikui išsitrynusi, iki kol atradome ūkininkus, tiekiančius nepjaustytą paukštieną. Kaskart tobulinau receptūrą, keičiau prieskonius, mirkydavau sūryme, kimšdavau raugintais kopūstais, kol atradau mums idealiausiai tinkantį variantą. Tobulai iškepusi, itin greitai paruošiama, sultinga, kvapni…

Ta proga pasidalinsiu su jumis keliomis paslaptimis kaip iškepti tobulą vištą.

Paukščio dydis nėra svarbus, svorį reikia žinoti tik tam, kad paskaičiuoti druskos kiekį. Todėl surašysiu tik sąrašą produktų, kurių reikia kepimui.

Šviežia višta Toliau skaityti „Vištos kepimo ypatumai”

Paskelbta

Kūčių patiekalai

Nuostabus laikas, šiemet dar ir jaukiai baltas. Mano mėgstamiausias dėl tylos, ramybės miške už lango, jei vasarą žaliuojančiame fone dūzgia vabalai, paukščiai, vaikai ir pasiklydę turistai, tai žiemą net ir kaimynų šuo, bevilkdamas eilinį kartą nutrauktą lenciūgą, renkasi lėkti ne per pusnis, o valytais takais. Atšokuoja tik voverė, jau daugelį metų besidalijanti su špokais inkilą. Vasarą špokų, žiemą – jos sandėlys.

Atrisnoja ir stirnos, mat visus kaimynus rudenį raginu obuolius krituolius vežti į vieną vietą miške, jie niekad neklausė kodėl, bet įsivaizduojate kiek kartų per žiemą aš jiems mintimis padėkoju už galimybę matyti bepuotaujančias stirnas? Ir ėdžias pastatome, šienu pavaišiname, tik vis rečiau gražuolės užsuka, mat šylant žiemoms, joms nebeverta eiti arčiau žmonių, maisto miške į valias.  Kinta viskas, išskyrus metines šventes.

Mūsų Kūčių stalas kasmet pasipildo kokiu nors nauju patiekalu, kol turime griežtų stalo prižiūrėtojų, jokio gyvulinės kilmės produkto ant jo nebūna. Jei ir gaminu ką su majonezu ar kiaušiniais, tie patiekalai keliauja tik ant Kalėdų stalo.

Jei ir jūs esate tradicinio Kūčių stalo paisytojai, prašome – jums rinkinys įvairių, nesudėtingų ir tradicijų nepažeidžiančių receptų.

Grybai: Toliau skaityti „Kūčių patiekalai”

Paskelbta

Saulės pabučiuoti žiediniai kopūstai

.

Vasara mūsuose šiemet užsitęsė pusę metų, gal todėl staiga užgriuvęs šaltasis sezonas atrodo toks niūrus ir gūdus? Man, tikram”žiemos” žmogui, negūdu, bet matau, kaip tamsa veikia mano artimus žmones. Todėl žiemą stengiuosi gaminti kuo spalvotesnį maistą.

Saulę puikiai mena melionai, moliūgai, apelsinai ir citrinos, tačiau jei norisi geltonos spalvos maiste, naudoju mano mylimą Santa Maria ciberžolę, teisingiau jos miltelius.

Esu minėjusi, kad beriu jos į pieną peršalusiam, dažau ryžių patiekalus, paukštieną ir netgi varškės apkepus. O šiandien norėčiau pristatyti naujausią atradimą, užmatytą ir paragautą Rygos grand turguje.

Ciberžolės raugintuose produktuose, kaip ir raugintų žiedinių kopūstų, mažai kas ragavęs, o duetas išties tobulas. Priminsiu, kad rauginant daržoves, procesas vyksta pats savaime, tereikia sudėti produktus į stiklainį ir jį padėti matomoje vietoje, nelygu šilumai namuose, spalvų ir burbulų šokiai stiklainyje vyksta nuo kelių dienų iki kelių savaičių, ir jei į tai ilgai žiūrėti, galima nugrimzti į spalvinę meditaciją…

Pasigaminti šį gardėsi neužtruksite, tereikės pasiruošti: Toliau skaityti „Saulės pabučiuoti žiediniai kopūstai”

Paskelbta

Moliūginė silkė su pomidorais

Kaip jau rašiau, atradau būdą kaip žiemą prekybos centre pirktus pomidorus iš pelenės skonio paversti į karališką, tereikia turėti šalto spaudimo moliūgų sėklų aliejaus. Ir ne bet kokio, o belukščių sėklų, nes jos yra kardinaliai kitokio skonio, nei lukštentos. Ir jei kas nors prieš kokius penkis metus man būtų iš žvaigždžių išskaitęs horoskopą ir būt pasakęs, kad spausiu namie aliejų, kad tiek eksperimentuosiu, tiek kaifuosiu ir turėsiu galimybę dovanoti sveikus produktus artimiems, būčiau nusišypsojusi. Minimum. O dabar šypsausi iš malonumo, kiekvieną dieną atrasdama naujus skonius.

Prieš šventes randasi vis įdomesnių idėjų šventiniam Kalėdų ar Kūčių stalui, ir naujausias mano atradimas – silkė su pomidorais, moliūgų aliejumi ir išspaudomis. Pastarųjų nenusipirksite prekybos centre, tačiau lengvai pakeisite maltomis moliūgų sėklomis. O jei dar paskrudinsite prieš malant, m…  Toliau skaityti „Moliūginė silkė su pomidorais”

Paskelbta

Kakaviniai meduoliai

Nusileido ant žando šiandien ryte sniego kąsnis, kaip šaltas bučkis. Ir prisiminiau kaip smarkiai pasiilgau sniego ir kaip džiaugiuosi, kad jis pagaliau atvyko. O tada jau mintis po minties – sniegas yra Kalėdos, Kalėdos yra dovanos, dovanos yra valgomos, valgomi yra meduoliai, o galop iš atminties stalčiaus iškrito paskutiniu metu dažnai kulinariniuose kanaluose sutinkami tarsi sniege išsivolioję meduoliai, o meduoliai juk irgi Kalėdos! Netrukus paskelbsiu įrašą apie valgomas dovanas, ir jų tarpe šiemet jau puikuosis ir šie skanuoliai.

Meduoliams buvo skirtas bandymas, dalis jų dvi savaites svečiavosi šaldytuve, dalis popieriniame maišelyje duoninėje, o paskutiniai bandomieji gulėjo lėkštėje ant valgomojo stalo. Pirmos dvi bandomųjų grupės neprarado pirminių skoninių savybių, liko tokie patys gardūs ir minkšti. O paskutinieji valgomajame rimtai apdžiuvo, bet mano nuostabai viduje liko visiškai nepakitę, tokie patys tirpstantys burnoje ir ta kieta kepurė buvo net skanesnė, jei meduolius valgėme su arbata. Žodžiu, drąsiai galite juos dovanoti nesibaimindami, kad dovana po kelių dienų praras formas ir turinį, nors įtariu, kad šie meduoliai yra iš serijos „paragavęs negali sustoti” 🙂

Toliau skaityti „Kakaviniai meduoliai”

Paskelbta

Šakočio pusbrolis

Šis pyragas kepamas kiek kitaip, nei įprasti pyragai. Ir kiek ilgiau, nes kepimo metu reikės budrios akies ir trupučio kantrybės. Bet rezultatas tikrai nustebins, skonis bus lygiai toks pats, kaip ir klaisikinio šakočio.
Naudojama 26 cm arba kvadratinė silikoninė kepimo forma, kuo mažesnis diametras, tuo daugiau sluoksnių.
Tešlai reikia:

Toliau skaityti „Šakočio pusbrolis”

Paskelbta

Svieste troškintos putpelės su giroje karamelizuotomis buvėmis

Kepti karveliai į burną patys neskrenda, sako tautosaka. Ir karvelių dabar retai sutiksi ant eilinio lietuvio stalo, nors ką jau čia karveliai, net ir putpelių mėsos neaptikau jokioje prekybcentrio vitrinoje ar šaldiklyje. O ieškojau smarkiai, po pirmos „dozės”, kurią Dovilė man parvežė iš Penkauskų ūkio.  Labiausiai putpeliena man patiko tuo, kad iškarto ruošiama porcija paukštienos, kurios nereikia pjaustyti ir visi gauna po du sparnelius ar dvi šlauneles, dėl ko vištoje kildavo dažnas karas 🙂
Jau užsisakiau dailiai supakuotų gardumynų, o kol sulauksiu – ėmiausi istorijų receptūrų. Ir jei tik jums įdomu – pasidalinsiu keliomis.
Itin gurmaniškai paruoštos putpelės yra valgomos su visai kauliukais, kurie, ilgėlesnį laiką troškinti tampa tikrai sukramtomais.
Dvaro virėjai mane bartų už bulvinį garnyrą, anuomet, kai buvo madinga valgyti paukščiukus, jie buvo tiekiami su kruopomis ir pastarnokais, morkomis ar ropėmis.
Ir dar linksmesnis reikalas – padykusių dvarininkų išmislas valgyti putpeles po marška, kiekvieną valgytoją su lėkšte putpelienos dengdavo dideliu audiniu, kad jis galėtų nevaržomai čespėti, apčiulpti kaulus ir kvėpuoti nuostabiais aromatais, kurie po marška iškvėpindavo valgytoją ne mažiau, nei prabangiausias fragransas. Argi ne prabanga kvepėti keptais karveliais? 🙂
Na, o mano patiekalas –  su gurmaniškomis bulvėmis, tokių vargu ar esate ragavę.

Toliau skaityti „Svieste troškintos putpelės su giroje karamelizuotomis buvėmis”