Paskelbta

Balta kvietinė Kūmos duona

Metų topai būna ne tik filmų ar knygų kategorijose, jų pasitaiko ir kulinarijoje. Taip nutiko su mano firmine balta kvietine duona. Dabar jau be jos neapsieina jokia vakaronė ar pusryčiai didesniame būryje, o ir man pasidarė įprasta ją kepti, belaukiant svečių ar važiuojant pasisvečiuoti. O kadangi kaskart duona apipilama komplimentais, manau, kad tiesiog privalu pasidalinti atidirbta receptūra. Ši duona net nėra minkoma, tik maišoma dubeny, tešla sukrečiama tiesiai iš dubens į kepimo formą, tad labai tinka tiems, kurie nemėgsta terlionių.

Kaip visad, pabrėžiu, kad jei laikysitės tikslios receptūros ir gamybos, šimtaprocentinį rezultatą garantuoju, bet jei įkišite trigrašį, rezultatas gali nuvilti. Ir tai yra vienintelis receptas, kuriame net pati sau neleidžiu improvizuoti.

Svarbiausi momentai yra šie – miltai ir vanduo matuojami tuo pačiu puodeliu ar stikline, duona dedama kepti į šaltą orkaitę ir dėl aukštos kepimo temperatūros nenaudojamos linų ir kanapių sėklos.

Tešlos subrendimui skaičiuoju minimum 2 h, kepimui dar 50 minučių. Toliau skaityti „Balta kvietinė Kūmos duona”

Paskelbta

Paelija

 

Visada nepaprastai džiaugiuosi naujomis pažintimis. Vienos jų taip ir pasibaigia – pora žodžių, kitos išsivysto į pažintis, o kartais netgi draugystę. Galiu paneigti mitą, kad po keturiasdešimties naujų draugų nebeatsiranda, bet man svarbiausia pažinčių dalis – patirčių mainai. Kartais net keli žodžiai išsivysto į idėją, mintį, veiksmą, džiugu, kad ir mano idėjos kai kuriuos veža.

O naujausia pažintis ir patirtis buvo ypatingai gausi naujų minčių, mat buvau pakviesta į Lietuvos vartotojų instituto renginį apie tvarų maisto vartojimą. Tvarus, išvertus į kasdienę kalbą, būtų taupus arba tiesiog – nešvaistomas, sunaudojamas be atliekų. Šia tema rašau jau seniai, ir tai yra mano gyvenimo būdas, kurį pradėjau gyventi tuomet, kai padarėme „dingau” iš miesto į gamtą, kai kieme atsirado vištaitės, iš ūkių atsivežtos daržovės ir tikri miltai, pradėjau kepti duoną ir spausti aliejų, o jų išspaudomis lesinti kiaušinių ridentojas. Kompostas ar piktžolių raugas kaip žalioji trąša man jau tapo vieninteliais pagalbininkais, auginant daržoves ir vynuoges… Ir gal sustosiu pasakoti, nes šia tema galėčiau rašyti ištisas paklodes, o virtuvės istorijoms labiau tinka receptai 🙂

Renginio praktinė dalis buvo ispaniška, tad nė kiek nekeista, kad vienas patiekalų buvo paelija. Tai ispanų tradicinis patiekalas, kurio, pasirodo, niekada nemokėjau teisingai pagaminti. Toliau skaityti „Paelija”

Paskelbta

Firminiai Kūmos šašlykai

Kaip sakoma, atmušiau ranką. Gerąja prasme. Kitokių šašlykų prisiragaujame svečiuose ir su metais pastebiu, kad perkopę keturių dešimtmečių amžiaus ribą daugelis jau turi savo firminius šašlykų ruošimo receptus. Yra ištikimų majonezui, actui – ir valio.

Mano firminis receptas susijęs su dabartine veikla. Kai pradėjau gaminti naminius aliejus, juos bandžiau visur – ir desertuose, ir marinatuose, ir net kavoje (kokosinis tikrai labai su ja dera). Kliuvo ir šašlykams kartą, buvau skaičiusi apie tai, kad pietų šalyse aliejus marinate yra plačiai vartojamas. Pasidomėjau kodėl, o atsakymas labai patiko – kepant aliejaus plėvelė ant mėsos neleidžia ištekėti sultims, o ir apskrudimas yra kitoks, neanglėjantis. Tad šio ingrediento paisau, tik naudoju būtinai aukšto dūmingumo aliejus, kurie atlaiko didelę kaitrą, nesudarydami nuodingų junginių. Iš mano gaminamų toks yra saulėgrąžų, sezamų ir rapsų aliejus, o jei naudojate rafinuotus parduotuvėje pirktus – jų atsparumas kaitrai būna dar didesnis.

Mėsą visuomet renkuosi vienos rūšies, tik mentę. Ji yra saikingai riebi, bet tuo pačiu ir tvirtos tekstūros, iškepus gabalai lieka gražios formos. Apie sprandinę turiu savo subjektyvią ir patirtimi paremtą nuomonę, niekada negaminu šašlyko iš jos, nors kepsniams keptuvėje, ypač toji dalis su kauliuku, yra labai gera.

Taigi, vadovaujuosi tokiomis proporcijomis:

Toliau skaityti „Firminiai Kūmos šašlykai”

Paskelbta

Bananų ledai

Genialumas paprastume, įsitikinu tuo vis dažniau. Ir nors saldumynai mano favoritų sąraše vienoje paskutinių vietų, gaminti juos kitiems man didelis malonumas. Tų palaimingai užmerktų akių ir tylaus „mmmmm” retai išgirsi per pietus, valgant tarkime balandėlius.

Stengiuosi gaminti su kuo mažiau pridėtinio cukraus, kur tik įmanoma keičiant jį natūraliais saldikliais, vasarų nebeįsivaizduojame be vaisių ir uogų salotų ir pačių įvairiausių girų, bet ištikus alsai, kokia lydėjo mus praeitą savaitę, norisi kažko žymiai šaltesnio. Ledų, žinoma.

Esu rašiusi apie kelis naminių ledų gamybos subtilumus, bet tai, ką atradau šiemet, kol kas lenkia visus ledus. Viskuo – tekstūra, skoniu, natūraliu saldumu. Pasidalinsiu su jumis 2 receptais, pirmąjį sužinojau seminare apie maisto nešvaistymą, jo metu šefas plakė ledus su kondensuotu saldintu pienu. Net neparagavau, pamačiusi koks jo kiekis buvo pilamas ant šaldytų bananų, bet ragaujančių mimikos leido suprasti, kad tai tikrai labai skanu. O namusoe gaminau jau becukrius, tik bananų saldumu praturtintus ledus, kuriuos valgau ir aš.

O vienas svarbiausių šių ledų gamybos dalykų yra tas, kad sunaudojami pernokę, nesuvalgyti bananai. Esu didelė nešvaistymo fanė, anksčiau pernokusius bananus raugdavau ir tręšdavau gėles, o dabar, atradusi šiuos ledus, raugiu tik žieves, minkštimą supjaustau ir sandėliuoju šaldiklyje iki kol kas nors nepasako: „karštaaaaaa, kaip norėčiau ko nors…”.  Toliau skaityti „Bananų ledai”

Paskelbta

Tobulų tinginių balandėliai

Kartais norisi padūkti, nesvarbu kiek tau metų, visi dūkstame savaip. Kas prie automobilio vairo, kas vandeny, o kas ir puoduose. Aš esu pastaroji, žinoma, ir kai tik kur nors užmatau tokį patį dūkstantį ir besidalinantį idėjų nuotraukomis, pasigaunu tą nuotaiką ir gaminu naujienas.

Šioji balandėlių idėja buvo užmatyta viename foto kanale, ir kadangi tai buvo ne lietuvio nuotrauka, tai ir pavadinimas buvo tiesiog „dešrelė kopūsto lapuose”. O mes, lenkai, rusai, bulgarai ir visi kiti, kurie mokame į kopūsto lapus kimšti faršą, žinome, kad tai balandėliai.

Esu rašiusi ir apie tinginių balandėlius, kurių nė nevynioju į lapus, balandėlių ten tik skonis (beje, identiškas), bet šiandien papasakosiu kaip pasigaminti balandėlius netgi tiems, kurie tik mokosi gaminti, arba tiems, kuriems maisto gamyba yra įgrisusi iki gyvo kaulo, bet gaminti reikia.  O labiausiai tiks tobuliems tinginiams 😉

Pasklaidžiau interneto puslapius, radau net ir lietuvišką variantą, bet visuose receptuose buvo naudojamos pieniškos dešrelės, kurių mes ne itin mėgstame, tad pakeičiau įdaro rūšį, ir turim naują patrovą mėgstamų patiekalų kolekcijoje. Prašom pabandyti.

8 balandėliams pasiruošiu: Toliau skaityti „Tobulų tinginių balandėliai”

Paskelbta

Kavoje marinuota kalakutiena

Pažįstantys mane žino kaip mėgstu įkišti trigrašį, tik jokiu būdu ne į kieno gyvenimą ar pokalbį, į maisto receptūras 🙂 Paukštienos mūsų namuose valgoma daug, itin pagarbią vietą užima putpelės ir fazanai, bet tai reti svečiai, dažniausiai perku kalakutieną, bet ir jos, kol nebuvau atradusi lėto kepimo būdo, irgi namuose būdavo retokai. O vieną lietingą rytą, besimėgaudama naujais, ypatingais kavos skoniais iš Kavosdraugas.lt iš atminties klodų iškilo kažkur skaitytas receptas, jame buvo siūloma vištieną marinuoti … kavoje. Ir kadangi mėgstu kišti trigrašį, į kavos marinatą sudėjau kalakutienos kumpio pjausnius, kuriuos iki vakaro palaikiau šaldytuve, o vakarienei iškepiau keptuvėje gerai įkaitintame kokosų aliejuje.

Na, tokios tylos valgant seniai negirdėjau. Kaip reta suderėjo kava ir kokosų nata ne saldžiame patiekale, skonį puikiai papildė aštrus poskonis, ateinantį savaitgalį planuojamam vakarėliui sutarėm kepti tokį patį gėrį ant žarijų, bus dar ir dūmo skonis. Pavydžiu sau, kaip sakė Linas.

Paruošti kepsnius nesudėtinga, ilgas tik pats marinavimo laikas, kuo ilgiau paukštiena pabus marinate, tuo gardesnė ji taps, tad nepagailėkite bent 8 valandų.

4 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Kavoje marinuota kalakutiena”

Paskelbta

Varškės ir grietinėlės desertas su uogomis

Varškės desertą su vyšniomis esu ragavusi ne vienoje kavinėje, jei tik akis meniu aptikdavo šį tobulą (man) derinį, visada užsisakydavau ir… nesuvalgydavau. Po poros šaukštų apsaldavo širdis, man taip būna, jei suvalgau ką su cukrumi.

Ir kaip visad, nauja idėja man šauna ne iškarto. Pradžia buvo tokia: praėjusią žiemą labai norėjau vyšnių, kadangi parduotuvių šaldiklių dėžėse jų visad galima rasti, kas savaitę pirkdavau poką ir jomis gardindavau vandenį. Beje, atšildžius, lieka daug sulčių, kurios ne tik gardina, bet dar ir nudažo vandenį dailia raudona spalva. O jei dar gazuotas vanduo, tai tie raudoni burbuliukai…

O prieš kelias savaites, bedarant namų šaldiklio reviziją, aptikau vyšnių. Šaldytuve buvo varškės, grietinėlės, vaisių vazoje bananai. Ir tuomet jau viskas vyko greitai – plakiklis, degustacija ir supratimas, kad atradau tai, kas tinka man. Labai.

Dalinuosi idėja ir su jumis, įpyniau ir dar vieną naujai tausaus vartojimo seminare išgirstą idėją, ji verta grieko, tad paskaitykit. Toliau skaityti „Varškės ir grietinėlės desertas su uogomis”

Paskelbta

Rabarbarų trupiniuotis

Rabarbarai – ne barbarai iki Joninių, tai svarbu žinoti, bet pastaruoju metu matau vis daugiau komentarų apie oksalo rūgštį, kuri kaupiasi pagyvenusiuose kotuose ir lapuose, panašu, kad visi apie tai jau seniai žino, tad šia tema nesiplėsiu.

O dabar pilna burna triauškiname šviežius rabarbarus salotose, verdu nostalgišką kompotą su uogiene, o šiemet pirmą kartą ir trupiniuotį jais pagardinau. Gardu, nes saldumui atsvarą duoda ta nenusakomai švelni rūgštelė. Tiems, kas bijo rūgšties, beriu daugiau cukrau pudros, kurią kalbininkai dabar ragina vadinti milteliniu cukrumi.

Tešlą gaminu taip pat, kaip ir visiems trupiniuočiams, bet kitaip, nei siūloma, jos nešaldau, recepto eigoje siūlau žymiai greitesnę gamybą.

Tešlai reikia: Toliau skaityti „Rabarbarų trupiniuotis”

Paskelbta

Kamamberas (Camembert sūris) šoninėje

Tuomet, kai pirmus kartus lankiausi Italijoje , Lietuvoje nebuvo tokių stebuklų kaip jogurtas, spraitas, pistacijos ar martinis. Žiūrint retrospektyviai tuo laikotarpiu man buvo didysis sąmoningų atradimų metas, degustavau viską, ką siūlė mano širdies draugas. Ir matyt nuo to mano naivaus žavėjimosi viskuo, kas buvo ragaujama, jam norėjosi parodyti viską. Nuo neįveikiamo dydžio picos gabalų supermarketuose iki gurmaniškų savaičių kalnų viloje, ragaujant dėdės Džiuzi ruoštus patiekalus su penkiasdešimčia kartu atostogaujančių giminaičių.

Šie prisiminimai mane labai liūdino, kai teko grįžti namo. Ir karts nuo karto atsisukant ir pagalvojant apie tą patirtį, vis dažniau atrodo, kad būtent ji inspiravo mane ieškoti naujų skonių iš to, ką turi čia ir dabar.

Panašiai įvyko vieną rytą, kai soc. tinkluose pasirodė draugės nuotrauka iš Milano, tada atvėriau šaldytuvo dureles ir… Tarsi iš lego dėliojosi: mano pusrytinė meilė Italijoje mocarela su kumpiu ir melionu – šaldytuve liūdėjo apvalutis kamemberas, praeitos dienos pusryčiams nesuvalgyta plonai pjaustyta šoninė, keli pomidoriukai ir pusė kantalupos (raukšlėtojo meliono) – kažkur matyta idėja kepti kamemberą, įvyniotą į šoninę – cukinijų žievelių juostos…

Tiek minčių, kad gimtų tobulas pusrytis su tendencija tapti tradiciniu sekmadieniniu.

Toliau skaityti „Kamamberas (Camembert sūris) šoninėje”

Paskelbta

Kūmos tortas

Ką besakytumėm, genetika ar paveldimumas egzistuoja, ir aš ne apie ligas.

Mano a.a. močiutė buvo didi konditerė, per visas mokyklines atostogas leisdavome laiką, lipdydamos gėlytes ir lapus tortų puošybai, prie kremų ir pačių tortų rentimo manęs, žinoma, neprileisdavo, bet kasryt turėjau pareigą pagaminti pvz. 100 rožių lapelių arba susukti 100 kotų viksvoms ant būsimo torto gulbių ežero tematika. Tikrai ne dėl to, bet niekada nebuvau saldumynų mėgėja, jei būdavo galimybė rinktis ką gaminti, saldieji reikalai būdavo paskutiniai.

O vieną dieną ėmiau ir prisiminiau, kad genuose turiu konditerinį fondą, pradėjau dažniau gaminti saldžiuosius patiekalus, pradžioje labiau desertus taurėse, vėliau ir pyragus, kol ėmiau ir sumeistravau pirmą tortą. Pažvelgus atgal, tuometiniai tortai buvo šiaip sau, valgomi ir tiek. Ir tik dėl to, kad tikrai nemokėjau kepti biskvito. Ilgai tyrinėjusi šio gaminio subtilybes, išmokau kepti juos lakštais (receptas čia), o štai gardžiausio kremo teko paieškoti labai ilgai. Plakdavau maskarponę su grietinėle ir cukrumi ar karamelizuotu kondensuotu pienu, gamindavau naminę rikotą pertepimams, stingdydavau želatinu stangrintus kremus. Bet vieną rudenį, besivėžinant po Lietuvą su bendravarde Renata iš Sezoninės Virtuvės  kalbėjomės apie sveikesnius desertus, ir ji man išdavė paslaptį, kuri kardinaliai pakeitė mano gaminamus kremus. Jos patarimu į kremus dabar dedu graikinio jogurto ir gaunu žymiai lengvesnį, gaivesnį, įdomesnį skonį, kurį dar praturtinau kitu, naujesniu mano virtuvėje, produktu. Nuo praeito rudens pagaminau jau ne vieną tortą, visada suvalgomą vienu ypu, su pakartojimais ir net katutėmis. Tad dalinuosi gerąja patirtimi ir su jumis. Toliau skaityti „Kūmos tortas”