Paskelbta

Pušų spyglių ir spanguolių gira

Gyvenimo grožis man tame, ko aš dar nežinau ir vieną dieną imu ir atrandu. Pastaruoju metu esu begaliniai lepinama, nes vėl turiu marias laiko savo pomėgiams, atsivėrė durys į tokias aukštumas, iš kurių jau galima pajausti skrydžio greitį. Bet šaukti „Pasauli, sustok, aš noriu išlipti” nė nekyla mintis. Na, apie emocijas kada nors, vėliau. Dabar noriu pasidalinti su jumis vienu smagiausių atradimų fermentacijos pasaulyje.

Buvau girdėjusi apie pušų spyglių arbatą, apie tai, kad spyglius mala ir miltelius naudoja tiek kulinarijoje, tiek sveikatinimui ar aromaterapijai. Tačiau kai perskaičiau, kad žiemą spygliai yra vertingiausi, o po to akis užkliuvo už recepto apie fermentuotą spyglių ir aviečių gėrimą, iškarto kilo mintis ką gaminsiu aš.

Raudonai nudažyti gėrimą įgaliojau spanguoles.  Miške, šaltukui kandant žandus, Toliau skaityti „Pušų spyglių ir spanguolių gira”

Paskelbta

Šventinis obuolių pyragas

Ypatingiems svečiams ar tiesiog sau, mylimai.

Praėjusią savaitę besibadziojant po Baltijos pajūrį, tik ne mūsuose, o Lenkijoje, neatsistebėjau kepinių pasiūla, visi, net mažiausi kioskeliai, viliojo glazūruotomis bandelėmis, spurgomis, riešutinėmis juostelėmis. Taip ir pamaniau tuomet, kad grįžusi namo kepsiu kokį kepinį, juolab į svečius žadėjo užsukti krikštodukra, perkračiau galvoje receptų lobyną ir supratau, kad jau nuo praeito rudens nekepiau vieno tobulo pyrago.

Šaldytos tešlos gerbėjams – dar vienas obuolinis receptas, ingredientai lyg ir tie patys, kaip ir prieš kelias dienas aprašytiems obuolių pyragėliams, bet tik pažiūrėkite koks jis šventiškas. O nieko įmantraus, tik truputį ilgesnis paruošimo ir kepimo laikas. Kartais tikrai verta paplušėti pvz. dešimčia minučių daugiau ir už tai gauti žymiai platesnę valgančių šypseną. Pyrago formą. Stalo puošmeną. Ovaciją.

Aš sluoksniuotą tešlą gaminu pati, nes labai mėgstu lydyto sviesto poskonį tešloje, o nuo tada, kai atradau silikoninius kilimėlius ir kočėlus, gaminu su dar didesniu malonumu. Šiandien tešlos gaminimo ypatumų neaprašinėsiu, pateiksiu prieš kelis metus nuotraukose atrastą idėją kaip greitai ir originaliai pagaminti rodosi jau pabodusį obuolių pyragą.

Jei naudosite pirktinę tešlą, vieną pakuotę rinkitės lapeliais, taip bus dar paprasčiau.  Toliau skaityti „Šventinis obuolių pyragas”

Paskelbta

Kimči (김치) lietuviškai

🙂 Tikiuosi nusišypsojote. Taip, kaip Korėjoje šypsosi vietiniai – plačiai, šiltai, nuoširdžiai.

Kai susirgau konservavimu, ligos dalimi tapo ir fermentacija, kaipgi be jos. Tačiau daug metų buvau atsukusi nugarą Azijos virtuvei. Patirtis su ja buvo nekokia, ir man, mėgstančiai mono mitybą, tie azijietiški maistai iš nežinia kiek ingredientų visada buvo nepatrauklūs. Tačiau būna, kad ateina diena, kai į duris pasibeldžia kokia įdomesnė naujiena, žiūrėk ir pusdienį praleidžiu godžiai skaitydama apie tam tikros šalies istorinį kulinarinį paveldą. Ir sukirba tuomet, apsižvalgau ką turiu šaldytuve, stebuklingoje prieskonių spintelėje ir rūsy, o jei ko trūksta – greituoju būdu Nemenčinėn ir štai jau pjaustau, prieskoniuoju, maišau, minkau ir ragauju. Taip nutiko ir su kimči – savitai korėjiečių sumanytomis fermentuotomis daržovėmis. Perskaičiau tokią aibę literatūros apie jas, kad supratau, kad kimči esmė yra tiesiog … daržovės ir prieskoniai. Korėjoje nėra laikomasi griežtų proporcijų, yra manoma, kad kimči yra virš 200 variantų.  Beveik kaip mūsų raugintų kopūstų (apie juos irgi jau greitai). Todėl praėjusią vasarą, pradžioje iš ankstyvojo derliaus, o vėliau, prasidėjus kopūstų gūžių sukimo sezonui, ėmiausi eksperimento su lietuviškais produktais. Ir štai po gero pusmečio eksperimentų, galiu pristatyti savąjį kimči variantą. Nors jis, išties, labai labai toli nuo Azijos. Viskuo. Tebūnie tai 김치 lietuviškai 🙂 Toliau skaityti „Kimči (김치) lietuviškai”

Paskelbta

Šaldytos tešlos pyragėliai su obuoliais

Prieš kelias savaites dalyvavau TV laidoje apie maisto gamybą, ir žinote ką? Galutinai užsitvirtinau sau, kad tai, ką gaminu aš, iš šono daugeliui atrodo labai sudėtinga. Gaila, kad montažo metu prapuolė keletas esminių dalykų, kuriuos pasakojau apie tai, kodėl man viskas taip paprasta.

To inspiruota, aprašydama receptus pabandysiu daryti daugiau nuotraukų ir tuo pačiu papasakoti  kaip aš įdarbinu buitinę techniką ir kitus virtuvinius rakandus. Ir pradėsiu nuo šaldytos tešlos pyragėlių, nes sugadinti šios tešlos neįmanoma (ji jau pagaminta), obuolių turime ištisus metus, orkaitę irgi. Telieka, jei dar neturite, įsigyti du smarkiai ir ilgai pasitarnausiančius daiktus – obuolių pjaustyklę ir silikoninį kilimėlį. Pastarąjį galima naudoti ne tik kepimui, bet kad ir pvz. tešlos koldūnams kočiojimui. Maisto suvyniojimui, dedant į šaldytuvą ir pan.

Kadangi obuolių pjaustyklė obuolį per sekundę supjaustys į aštuonias dalis (ir dar ir graužtuką išims), pagal tešlos lakštų skaičių pasiskaičiuoju kiek obuolių reikės. Iš vieno lakšto išeis aštuoni pyragėliai, taigi vienam lakštui vienas obuolys, ir netgi visiškai nesvarbu kokio jis dydžio. Taip pat reikės: Toliau skaityti „Šaldytos tešlos pyragėliai su obuoliais”

Paskelbta

Dienos pietūs – žuvis su kopūstų salotomis ir duonele

Pabandysiu jus įtikinti, kad namie ruošti maistą nėra nei sudėtinga, nei nuobodu, šiandien gaminau keptą žuvį su kopūstų salotomis ir ridikėliais, tuo pačiu iškepiau ir duonelių. Ir tuo ne viskas pasakyta, ruošiant šiuos pietus pagaminau majonezą salotoms ir užmerkiau nupjautus daržovių galiukus, po savaitės jau valgysime šviežią žalumą. Ir tai tetruko pusvalandį! Gal pirmu bandymu jums ir prireiks keliolika minučių daugiau, bet jei išmoksite pjaustyti, kol marinuojasi, kepti, kol pjaustote ir plakti, kol maišote, viskas pavyks 🙂 Ar ką nors supratote? Gerai, rašau viską iš eilės.

2 porcijoms žuvies ir dideliam indui salotų pasiruošiu:

Toliau skaityti „Dienos pietūs – žuvis su kopūstų salotomis ir duonele”

Paskelbta

Pupuolių sriuba

Toj stebuklingoj Almutės krautuvėlėj Kalvarijų turguje vis atrandu kažką įdomaus. Pastarąjį kartą akis užkliuvo už žalių grūdelių. Mano minus keturios dioptrijos, net ir pakoreguotos akiniais, iš tolo rodė žaliuosius lęšius. „Lęšiai?” – paklausiau aš. „Pupuolės”- išdidžiai tarė Almutė. Ir tai buvo tas retas kartas, kai aš nustebau, nes tikrai niekada nebuvau susidūrusi su šia pupelių rūšimi. O pupeles mes itin mėgstame. Ir gal net teisingiau būtų sakyti naujai pamėgome, nes kol nežinojau vienos nedidelės paslapties, nevalgydavome jų prieš svarbią dieną, prieš naktį, prieš einant į darbą ir taip toliau. Dėl jums gerai žinomų priežasčių 🙂 Paslaptimi su jumis pasidalinsiu, juk iš pupelių galima pagaminti net ypatingus biskvitus tortui, ką jau kalbėti apie troškinius, sriubas, garnyrus… O man dar patinka užkandžiauti jomis vakare, žiūrint kokį įdomų filmą, tiesiog išvirtomis ir kelias dienas padžiovintomis lėkštėje virš radiatoriaus.

O iš žaliosios naujienos išviriau labai gardžią sriubą, pabandykite ir jūs, ir nebūtinai su ožkiena ir pupuolėmis, tiks ir jautiena su šabalbonais. Nustebins ne tik sodrus skonis ir tiršta tekstūra, bet ir paruošimo greitis.  Toliau skaityti „Pupuolių sriuba”

Paskelbta

Giros (ir midaus) gaminimo ypatumai

Esu nemažai rašiusi apie fermentaciją – raugintus agurkus, kopūstus (kininius irgi), pomidorus, burokus, morkas, kvietinį ar ruginį duonos raugą… Tačiau pastaruoju metu iškilo beveik aštri diskusija apie tai, kad tikra gira yra gaminama su pridėtinėmis mielėmis. Ne, mielieji, ne… Gaminu galybę giros visais metų laikais, ir lygiai taip, kaip džiaugiuosi raugintomis daržovėmis, džiaugiuosi ir itin gaiviomis daržovinėmis, vaisinėmis ar duonos giromis.

Ir štai pasitariau, paskaičiau, pasikalbėjau ir supratau kame reikalas. Pasirodo, kiekvieni namai turi savo mielę, ji gyvena kartu su mumis mūsų namų ore, atlapojus langus, jei gyvename šalia miško ar pievos, į namus papuola dar ir laukinė mielė. Ir ši yra tikra pasiutėlė. Kol gyvenome mieste, niekaip nesugebėdavau užraugti net elementarių lietuvės virtuvei kopūstų. O štai atsikrausčius į pušyną, ėmė ir pradėjo sektis fermentacija. Kai pirmą kartą užraugiau girą iš beržo sulos, supratau, kad su namu gavau dar vieną didelę dovaną.

Ir vieną dieną kilo mintis padaryti eksperimentą. Toliau skaityti „Giros (ir midaus) gaminimo ypatumai”

Paskelbta

Imbierinė gira

Tiesą sakant, imbieras mano virtuvėje būdavo itin retas svečias. Tol, kol sukirbėjo mintis, kad labai noriu ko nors gazuoto, bet ne pirktinio, natūraliai fermentuoto. Burokėlių, duonos gira buvo jau nebe lepinančio skonio, veikiau įprasto lietuviškam gomuriui. Todėl vieną pilką dieną prisėdau pašniukštinėti kitokių girų receptų ir aptikau tokį gėrį… Imbierinę girą su medumi ir citrinomis. Išbandžiau gaminti ne kartą, ir vis keisdama citrusinius vaisius – apelsinus, laimus, greipfrutus. Ir visgi likau prie citrinos, geltonos klasikos.  Mano namuose gyvena pasiutusi mielė, gira įrūgsta per kelias dienas, anot kitų šaltinių, fermentacijai reikia 4-5 dienų.

Skonis užburs nuo pirmo gurkšnio, įpilkite stiklinaitę vaikams – tikrai nustebsite su kokiu malonumu jie išgers šį limonadą. Nors limonadu giros vadinti gal ir nedera…

Gaminu trilitriame stiklainyje, girai pasiruošiu: Toliau skaityti „Imbierinė gira”

Paskelbta

Gardusis maskarponės, vyšnių ir „Rududu” tortas

Kartais mamai gimtadienio proga padovanoju pietus su artimiausiais žmonėmis. Išpuošiu namus, gražiai padekoruoju stalą ir, žinoma, prigaminu daug vaišių. Svečius dažniausiai lepinu šaltu užkandžiu, karštu mėsišku patiekalu su gausybe garnyrų iš mano stebuklingo rūsio. Ir tortu. Iš močiutės konditerės nepaveldėjau tortų gamybos ir puošybos pomėgio, gal dar prisidėjo tai, kad nemėgstu saldaus skonio, bet žinant kaip dažnai tai, ką manome nedarysią niekada gyvenime, ima ir nutinka 🙂 Belipdant šį tortą sukirbėjo tas „niekada”, o dar kai beveik visi valgę paprašė pakartoti po gabaliuką, visai nudžiugau. FB yra konditerių grupė, šokoladinę puošybą nusižiūrėjau ten ir jeigu viskas, kas yra labai gražu, gaminama taip paprastai, tai tebūnie, būsiu ir aš konditerė 🙂

Šis tortas – tas pats mano labai mėgstamas karamelinis maskarponės tortas, tik turi du naujus kolegas – vyšnias ir šokoladą. Todėl kopijuoju gamybą iš senojo recepto, ir pridėsiu aprašymą kaip elgtis su naujais produktais.  Toliau skaityti „Gardusis maskarponės, vyšnių ir „Rududu” tortas”