Paskelbta

Naujoviškas agurkų konservavimas II

Neįtikėtino populiarumo sulaukęs receptas prašosi naujo aprašymo, prasidėjus konservavimo sezonui tiesiog fiziškai nebespėju atsakyti į jūsų klausimus, komplimentus, pabambėjimus ar euforiją 🙂

Žinote, kad mėgstu supaprastinti matavimo vienetus ir gamybą, todėl per kelerius metus ištobulinau šį receptą iki man priimtiniausio ir labiausiai taupančio laiką.

Agurkų nė nesveriu, pasiruošiu tiek kiek turiu, užpilu juos giliame inde, puode ar maistiniame kibire šaltu vandeniu ir nupildama pamatuoju to vandens tūrį.

Toliau skaičiuoju sekančiai: Toliau skaityti „Naujoviškas agurkų konservavimas II”

Paskelbta

Obuolių acto marinatas

Kuo ilgiau rašau apie konservavimą, tuo daugiau kyla diskusijų ir klausimų. Tai labai džiugina, nes jei per sezoną pavyksta įtikinti nors vieną šeimininkę, kad gaminti „iš akies” yra produktų, laiko ir rudenį dažnai ne itin geros nuotaikos gadinimas – laikau tai puikiu rezultatu.

„Iš akies” galima berti druskos ant kepto kiaušinio, tepti duoną sviestu, tačiau konservavime galioja konservantų ir vandens (jei jis naudojamas) proporcijos. Pavyzdžiui, cukraus į marinatus dedama arba tiek pat kiek druskos, arba žymiai daugiau. Jei 1 litrui vandens pakanka 1 šaukšto druskos, tai cukraus gali būti ir 1, ir 3, ir 5. Vienoje FB grupėje moteris rašė pilanti 1,5 stiklinės cukraus, bet tik 100 ml acto. Ir vėlgi, tai proporcijų reikalas – acto rūgštis gesina cukraus saldumą, tad jei nesinori valgyti agurkų kompoto, reikėtų prisiminti ir tai, kad kuo daugiau cukraus, tuo daugiau ir acto.

Šiandien norėčiau pristatyti dar neaprašytą agurkų marinavimo su obuolių actu receptą ir mažą gudrybę, sutaupančią galybes laiko konservuojant.  Toliau skaityti „Obuolių acto marinatas”

Paskelbta

Granatiniai burokėliai

Anądien turguje stabtelėjau prie apvalių burokų, ir, matyt, suraukiau nosį, nes pardavėja labai jau įsižeidė ir paklausė: „kas nepatinka?” Smagiai nusijuokėm ir paaiškinau jai, kad nemėgstu apvalių, nes jau eilę metų naudoju tik ilguosius burokus, tai žymiai praktiškiau ir talpiau puode, jei juos verdu, o paskutiniu metu man labai patinka (turbūt jau pastebėjote) viską pjaustyti juostomis. Ir dar pradėjo labai patikti žalio burokėlio skonis, todėl virtuosius, kur įmanoma, išstūmė šviežias skonis.

Šį receptą žinau nuo pat vaikystės, pamenu ir tai, kad medikai labai gyrė tokį derinį, anot jų burokėliai duete su granatais valo kraują.

Gaila, bet dabar prekyboje nebėra granatų sulčių koncentrato, uch koks rūgštus jis būdavo. Ir tikrai labai derėdavo su virto burokėlio saldumu. Dabar išeitis – spausti granatų sultis (sunkiai pagaminamos namų sąlygomis, o pirktinės panašios į granatus tik spalva) arba naudoti tirštąjį granatų padažą Naršarab – šis tikrai tinka. Toliau skaityti „Granatiniai burokėliai”

Paskelbta

Jomajo agurkėliai

Būna, kad susipažįsti su žmogum ir visą likusį pažinties laiką kreipiesi į jį ‘jūs’, o būna, kad nuo pirmo susirašymo jautiesi sutikęs artimą dūšią. Taip ir susipažinome su Jo, lyg tarp kitko, pasidalinant patirtimi apie pavėžėjimo paslaugas Vilniuje (abi buvom nėrę į šią smagią avantiūrą), po to ilgai bekalbant apie jos Suaugusios moters mintis, apie Vilnių, knygas, kulinariją, žmonių elgesio ypatumus… Ir didžiai mano nuostabai, vieną dieną Jo parašė begaminanti ypatingus marinuotus agurkus, kuriuos su dukra šlamšdavusios be sustojimo – tokie skanūs jie būdavo. Žinoma, kad užsimaniau sužinoti receptą, bet vietoj jo pirmiausiai gavau dovanų Jomajo indelį, pusę kurio beplepant karščiu alsuojančiame biure, sulapnojau su dideliu malonumu. Ir aštrūs, ir gaivūs, ir macni. Ne žieminis variantas, bet ne viskas juk turi gyventi po pusę metų rūsy. O vėliau gavau ir receptą, mielai dalinuosi juo su jumis. Toliau skaityti „Jomajo agurkėliai”

Paskelbta

Šoninės kepimo ypatumai

Pagaliau… Pagaliau pavyko nufotografuoti tą mano garsiąją keptą šoninę. Jokie maldavimai palaukti kelias minutes, kol paruošiu aplinką fotosesijai, nepadėdavo. Kepsnys tokio grožio ir tokio gardumo, kad pjaustančiojo peilį galima vadinti žongliravimu, o absoliučią tylą valgant (išskyrus šakučių ir peilių džyrius) visada įvertinu 10 balų. Tai yra aukščiausio skonių pilotažo kepsnys. Ir tik dėl labai elementarių dalykų, kuriuos kai kurie žmonės vadina paslaptimis.

Šio kepsnio paslaptys yra net trys. Viena tai paruošimo būdas, antra – lėtas kepimo būdas, ir, kaip jau ne kartą minėjau, mėsos kokybė. Kuo aukštesnės kokybės mėsa, tuo didesnį kepsnį turėsite. Nejuokauju, nuotraukose, kad ir ne itin kokybiškose, galite matyti, kad skardoje, kurioje kepė mėsa, visiškai nėra skysčio. Tai, kas matosi, yra tik aliejus. Elementarioje parduotuvėje pirkta mėsa, ruošta tokiu būdu, sumažėja dvigubai ir permirksta neaiškiuose skysčiuose. Todėl renkuosi keliais eurais brangesnę ūkininko kiaulaitę. Verta. Dažniausiai perku 2-2,5 kilogramų gabalą, būtinai su oda ir bent trečdaliu raumens. Toliau skaityti „Šoninės kepimo ypatumai”

Paskelbta

Šaltai marinuoti agurkai

Susitikusi smagiai ir labai jaukiai popietei su ex-kolege, prisiminiau jos firminius marinuotus agurkėlius. O čia dar ir kaimynė užsiprašė šviežių kiaušinių, o mainais atnešė pusmaišį lauko agurkų. Pamaniau, kad laikas atidaryti agurkų marinavimo sezoną, bet… niekaip savo tinklarašty neradau to Evos agurkų recepto. Teko pasikapstyti laiškų archyvuose, tuo pačiu perskaityti galybę senų susirašinėjimų, ir ne tik su ja. Taigi, marinuotų agurkų gamyba persikėlė į kitą parą, o aš iki išnaktų dūsavau, skaitydama romantiškus ir labai nostalgiškus laiškus…

O ryte jau buvau radusi receptą. Tai vadinamasis šaltas marinavimo būdas, kai agurkai užpilami tik konservantais, be jokių terminių apdorojimų. Šis receptas tinka tik tiems, kurie nebijo didesnio acto ar cukraus kiekio. Bet ir suvalgyti šio gardumyno vienu kartu daug nesinori, tai labiau užkandis, priedas prie kitų garnyrų, picos ar karštų sumuštinių įdarų ir panašaus maisto, kurio kasdien (tikiuosi) nevalgote. Skamba keistai, bet taip ruoštiems agurkams nereikia nė rūsio ar šaldytuvo, konservai puikiai laikosi kambario temperatūroje. Todėl tikrai verta pasigaminti bent kelis stiklainius, net jei esate konservavimo profanas.  Toliau skaityti „Šaltai marinuoti agurkai”

Paskelbta

Jonažolių midus

Apie naminį midų ir jo gamybą jau esu rašiusi, bet šis, jonažolių, midus tapo tikru vaistu. Šią vasarą sergu nemiga, ir netikėtai atradau, kad jonažolių midaus taurelė prieš miegą man stipriai padeda nukeliauti į sapnų karalystę. Naminis midus, priešingai nei mes esame įpratę matyti ant gamyklinio midaus etikečių, alkoholio turi tiek pat, kiek naminė gira, todėl baimintis priklausomybių tikrai nėra ko. O medaus, vaistažolių ir fermentacijos stebuklingomis galiomis tikėti verta, tikrai.  Ir kaip reta, šis vaistas yra ypatingai gardus, truputį gazuotas, saikingai saldus ir labai kvapnus. Toliau skaityti „Jonažolių midus”

Paskelbta

Lydytas sviestas (ghee)

 

Turiu tokią nuostabią privilegiją bendrauti su ūkininkais, karts nuo karto lankausi jų ūkiuose su savo produktais ir nusiperku jų karvučių, ožkų ar avių pieno, sviesto, grietinės. Kartais darome tikruosius ūkinius mainus, tai labai smagi patirtis, kurioje nedalyvauja pinigai, tik produkto vertė. Paskutiniu metu dažnai lankausi pas jauną ūkininkę šalia Vilniaus, labai jau man patiko jos mušamo sviesto skonis. Laima  išdavė paslaptį, vasarą jos pievose auga daug čiobrelių, turbūt todėl jos sviestas toks kvapnus ir gardus.

Jau daug metų gaminu lydytą sviestą, apie jo naudą nerašysiu, informacijos internete gyva galybė, galiu tik patvirtinti, kad ir skoniu, ir kvapu jis lenkia bet kokį kitą augalinį riebalą. Esu girdėjusi, kad jį metus laiko galima laikyti kambario temperatūroje, bet argi tai būtų įmanoma? Sutepam ir sukepam jį labai greitai, netgi pagaminus didesnį kiekį, mat didesniu kiekiu norisi dalintis, o pasidalinus žiūrėk jau vėl pas Laimą reikia sukt 🙂 Toliau skaityti „Lydytas sviestas (ghee)”

Paskelbta

Krapų užtepėlė (pesto)

Stebuklai! Nušienavus savo, kaimynės ir mamos krapų derlių, pagaminau mano mėgstamo krapų pagardo. Kitą dieną turėjau susitikti su mergina, dovanojančia galybę stiklainių ir kiaušinių dėklų, todėl padėkai paruošiau indelį pesto dovanų. O po kelių dienų mano labai mylima FB draugė, vaistažolių galių tyrinėtoja Vilija iš Telšių, atsiuntė to pačio indelio nuotrauką. Pasirodo, nežinant susipažinome su Vilniuje gyvenančiu jos sūnumi ir jo drauge, jie nusivežė pesto pas mamą, o kadangi ant indelio buvo etiketė su kūmutės virtuvės logo, Vilija iškart sumojo, kad įvyko tai, ką esame įpratę vadinti sutapimais ar tiesiog stebuklais 🙂 Skanaus, Vilija.

Pesto tipo pagardų gaminu daug ir iš labai įvairių žolelių – klasikinio baziliko, aitriosios gražgarstės, pavasarinių ridikėlių lapelių, o krapus visada šaldydavau. Kol akis neužkliuvo už Dovilės recepto. Visus pagardus gaminu su saulėgrąžomis ar žemės riešutais bei jų aliejais, todėl iš šio recepto skolinausi tik krapų pagardo idėją 🙂   Toliau skaityti „Krapų užtepėlė (pesto)”

Paskelbta

Raugintos burokų juostos – „Burjuostės”

Kadaise vienoje garstronomijos mugėje akis užkliuvo už man nematyto įrankio daržovių „spagečių” gamybai. Tuomet draugė tempė už rankovės, sakydama – kam mokėti už tokį daiktą šitokį kosmosą pinigų? Ir ji buvo absoliučiai teisi. Po kelių mėnesių sendaikčių turguje aptikau tokį patį daiktą, tik dešimtį kartų pigesnį. Gerą mėnesį namiškiams teko valgyti ilgų makaronų formos bulves, cukinijas, agurkus, morkas… Bet didžiausias atradimas slypėjo kitame įrankio gale. Juo galima atpjauti ypatingo plonumo ir platumo juostas. Tuomet gimė marinuotos cukinijų ar agurkų juostos, pradėjau kepti bulvių juostų apkepus, o pernai, beraugiant burokus, pamaniau, kad burokų juostos juk įrūgtų žymiai greičiau. Pridrožiau visą trilitrį, po to sekantį… ir tokiu būdu burokų juostos tapo mūsų namų garnyrų karalienėmis.

Juostoms geriausia rinktis ilgus ir storus burokėlius, tuomet galima pagaminti ir plačių, ir ilgų juostų. Vienam trilitriui stiklainiui pasiruošiu: Toliau skaityti „Raugintos burokų juostos – „Burjuostės””