Paskelbta

Šoninės kepimo ypatumai

Pagaliau… Pagaliau pavyko nufotografuoti tą mano garsiąją keptą šoninę. Jokie maldavimai palaukti kelias minutes, kol paruošiu aplinką fotosesijai, nepadėdavo. Kepsnys tokio grožio ir tokio gardumo, kad pjaustančiojo peilį galima vadinti žongliravimu, o absoliučią tylą valgant (išskyrus šakučių ir peilių džyrius) visada įvertinu 10 balų. Tai yra aukščiausio skonių pilotažo kepsnys. Ir tik dėl labai elementarių dalykų, kuriuos kai kurie žmonės vadina paslaptimis.

Šio kepsnio paslaptys yra net trys. Viena tai paruošimo būdas, antra – lėtas kepimo būdas, ir, kaip jau ne kartą minėjau, mėsos kokybė. Kuo aukštesnės kokybės mėsa, tuo didesnį kepsnį turėsite. Nejuokauju, nuotraukose, kad ir ne itin kokybiškose, galite matyti, kad skardoje, kurioje kepė mėsa, visiškai nėra skysčio. Tai, kas matosi, yra tik aliejus. Elementarioje parduotuvėje pirkta mėsa, ruošta tokiu būdu, sumažėja dvigubai ir permirksta neaiškiuose skysčiuose. Todėl renkuosi keliais eurais brangesnę ūkininko kiaulaitę. Verta. Dažniausiai perku 2-2,5 kilogramų gabalą, būtinai su oda ir bent trečdaliu raumens. Toliau skaityti „Šoninės kepimo ypatumai”

Paskelbta

Šaltai marinuoti agurkai

Susitikusi smagiai ir labai jaukiai popietei su ex-kolege, prisiminiau jos firminius marinuotus agurkėlius. O čia dar ir kaimynė užsiprašė šviežių kiaušinių, o mainais atnešė pusmaišį lauko agurkų. Pamaniau, kad laikas atidaryti agurkų marinavimo sezoną, bet… niekaip savo tinklarašty neradau to Evos agurkų recepto. Teko pasikapstyti laiškų archyvuose, tuo pačiu perskaityti galybę senų susirašinėjimų, ir ne tik su ja. Taigi, marinuotų agurkų gamyba persikėlė į kitą parą, o aš iki išnaktų dūsavau, skaitydama romantiškus ir labai nostalgiškus laiškus…

O ryte jau buvau radusi receptą. Tai vadinamasis šaltas marinavimo būdas, kai agurkai užpilami tik konservantais, be jokių terminių apdorojimų. Šis receptas tinka tik tiems, kurie nebijo didesnio acto ar cukraus kiekio. Bet ir suvalgyti šio gardumyno vienu kartu daug nesinori, tai labiau užkandis, priedas prie kitų garnyrų, picos ar karštų sumuštinių įdarų ir panašaus maisto, kurio kasdien (tikiuosi) nevalgote. Skamba keistai, bet taip ruoštiems agurkams nereikia nė rūsio ar šaldytuvo, konservai puikiai laikosi kambario temperatūroje. Todėl tikrai verta pasigaminti bent kelis stiklainius, net jei esate konservavimo profanas.  Toliau skaityti „Šaltai marinuoti agurkai”

Paskelbta

Jonažolių midus

Apie naminį midų ir jo gamybą jau esu rašiusi, bet šis, jonažolių, midus tapo tikru vaistu. Šią vasarą sergu nemiga, ir netikėtai atradau, kad jonažolių midaus taurelė prieš miegą man stipriai padeda nukeliauti į sapnų karalystę. Naminis midus, priešingai nei mes esame įpratę matyti ant gamyklinio midaus etikečių, alkoholio turi tiek pat, kiek naminė gira, todėl baimintis priklausomybių tikrai nėra ko. O medaus, vaistažolių ir fermentacijos stebuklingomis galiomis tikėti verta, tikrai.  Ir kaip reta, šis vaistas yra ypatingai gardus, truputį gazuotas, saikingai saldus ir labai kvapnus. Toliau skaityti „Jonažolių midus”

Paskelbta

Lydytas sviestas (ghee)

 

Turiu tokią nuostabią privilegiją bendrauti su ūkininkais, karts nuo karto lankausi jų ūkiuose su savo produktais ir nusiperku jų karvučių, ožkų ar avių pieno, sviesto, grietinės. Kartais darome tikruosius ūkinius mainus, tai labai smagi patirtis, kurioje nedalyvauja pinigai, tik produkto vertė. Paskutiniu metu dažnai lankausi pas jauną ūkininkę šalia Vilniaus, labai jau man patiko jos mušamo sviesto skonis. Laima  išdavė paslaptį, vasarą jos pievose auga daug čiobrelių, turbūt todėl jos sviestas toks kvapnus ir gardus.

Jau daug metų gaminu lydytą sviestą, apie jo naudą nerašysiu, informacijos internete gyva galybė, galiu tik patvirtinti, kad ir skoniu, ir kvapu jis lenkia bet kokį kitą augalinį riebalą. Esu girdėjusi, kad jį metus laiko galima laikyti kambario temperatūroje, bet argi tai būtų įmanoma? Sutepam ir sukepam jį labai greitai, netgi pagaminus didesnį kiekį, mat didesniu kiekiu norisi dalintis, o pasidalinus žiūrėk jau vėl pas Laimą reikia sukt 🙂 Toliau skaityti „Lydytas sviestas (ghee)”

Paskelbta

Krapų užtepėlė (pesto)

Stebuklai! Nušienavus savo, kaimynės ir mamos krapų derlių, pagaminau mano mėgstamo krapų pagardo. Kitą dieną turėjau susitikti su mergina, dovanojančia galybę stiklainių ir kiaušinių dėklų, todėl padėkai paruošiau indelį pesto dovanų. O po kelių dienų mano labai mylima FB draugė, vaistažolių galių tyrinėtoja Vilija iš Telšių, atsiuntė to pačio indelio nuotrauką. Pasirodo, nežinant susipažinome su Vilniuje gyvenančiu jos sūnumi ir jo drauge, jie nusivežė pesto pas mamą, o kadangi ant indelio buvo etiketė su kūmutės virtuvės logo, Vilija iškart sumojo, kad įvyko tai, ką esame įpratę vadinti sutapimais ar tiesiog stebuklais 🙂 Skanaus, Vilija.

Pesto tipo pagardų gaminu daug ir iš labai įvairių žolelių – klasikinio baziliko, aitriosios gražgarstės, pavasarinių ridikėlių lapelių, o krapus visada šaldydavau. Kol akis neužkliuvo už Dovilės recepto. Visus pagardus gaminu su saulėgrąžomis ar žemės riešutais bei jų aliejais, todėl iš šio recepto skolinausi tik krapų pagardo idėją 🙂   Toliau skaityti „Krapų užtepėlė (pesto)”

Paskelbta

Raugintos burokų juostos – „Burjuostės”

Kadaise vienoje garstronomijos mugėje akis užkliuvo už man nematyto įrankio daržovių „spagečių” gamybai. Tuomet draugė tempė už rankovės, sakydama – kam mokėti už tokį daiktą šitokį kosmosą pinigų? Ir ji buvo absoliučiai teisi. Po kelių mėnesių sendaikčių turguje aptikau tokį patį daiktą, tik dešimtį kartų pigesnį. Gerą mėnesį namiškiams teko valgyti ilgų makaronų formos bulves, cukinijas, agurkus, morkas… Bet didžiausias atradimas slypėjo kitame įrankio gale. Juo galima atpjauti ypatingo plonumo ir platumo juostas. Tuomet gimė marinuotos cukinijų ar agurkų juostos, pradėjau kepti bulvių juostų apkepus, o pernai, beraugiant burokus, pamaniau, kad burokų juostos juk įrūgtų žymiai greičiau. Pridrožiau visą trilitrį, po to sekantį… ir tokiu būdu burokų juostos tapo mūsų namų garnyrų karalienėmis.

Juostoms geriausia rinktis ilgus ir storus burokėlius, tuomet galima pagaminti ir plačių, ir ilgų juostų. Vienam trilitriui stiklainiui pasiruošiu: Toliau skaityti „Raugintos burokų juostos – „Burjuostės””

Paskelbta

Saulėtas varškės apkepas

Kas galėtų pagalvoti, kad ciberžolė gali būti tikra ir nelabai 🙂 Mane tuo įtikino lauktuvių iš Maroko parvežusi Miglė. Ji pasakojo pirkusi ciberžolės miltelius kaimo turguje, kuriame turistai apsilanko itin retai. Džiovintas šaknis čiabuviai trynė į miltelius vietoje, primityviomis grūstuvėmis, supildami juos į iš laikraščio lapo susuktą tūtą. Tuomet prisiminiau kokius nerealius vietinius turgus prieš daugybę metų Karibų salose esame aplankę su kita Migle, vien nuo bananų įvairovės raibdavo akys, o kur dar visi egzotiniai vaisiai, prieskoniai ir gyvos mėsos skyriai…

Ciberžole buvau įpratusi spalvinti vištienos troškinius, ryžių garnyrus, sriubas, bet niekada nebuvau pajautusi tokio intensyvaus jos skonio, kokį turi tūkstančius kilometrų iki manęs keliavusi. Tačiau pati pirma mintis išbandyti miltelius kilo Toliau skaityti „Saulėtas varškės apkepas”

Paskelbta

Anglyje brandinta jautiena

Mane visada traukė Sibiras, esu skaičiusi galybę knygų, klausiusi beprotiškai įdomių pasakojimų, lig šiol virtuvėje pats mylimiausias Sabinos dovanotas šaukštas yra pagamintas iš kedro medienos. Ir taip jau nutiko, kad neseniai darbo reikalais teko susipažinti su chemijos mokslų daktaru iš Novosibirsko. Per trumpą pažinties dieną spėjome pakalbėti ir apie istoriją, ir apie Sibiro ypatumus. Sužinojęs, kad rašau apie maistą, jis nusprendė man padovanoti savo šeimos receptą. Va čia tai dovana! Receptas nuskambėjo taip neįtikėtinai, kad jau tą patį vakarą nuostabiojoj Nemenčinės turgaus mėsos parduotuvėje nusipirkau šmotą jautienos ir su nekantrumu telefonu instruktavau vyrą, kad ištrauktų iš vakaro kurto kubilo pečiaus anglis.

Ir štai, po kelių savaičių laukimo galiu pasakyti, kad dovana buvo išties neišpasakyto gėrio. Negaliu nepasidalinti su jumis.

Toliau skaityti „Anglyje brandinta jautiena”

Paskelbta

Vaisių salotos

Ar ir jūs turite mėgstamus turgaus prekystalius ir pardavėjus? Aš Kalvarijų turguje turiu krienų babytę, šviežios mėsos senuką, iškalbingąjį sėklų ir augalų pardavėją, ekologinio ūkio daržininką, sėklų ir riešutų Almutę. O jei būnu kur netoliese Karoliniškių, visada užsuku pas vaisių tetulę. Yra toks stebuklingai pigių vaisių prekystalis prie išvažiavimo vartų. Nežinia kodėl, bet vaisiai ir daržovės ten būna ypatingai pigūs, todėl visada į mašiną grįžtu pilnais krepšiais gardumynų.

Vaisius galima valgyti atskirai, žinoma, bet yra kažkokia paslaptis, kodėl juos supjausčius ir sumaišius, gaunasi taip skanu. Ypač, jei arbūzas ne visai saldus, ar persikas ne itin minkštas, ar vyšnia rūgštoka.  Toliau skaityti „Vaisių salotos”

Paskelbta

Bijūnų žiedai ir ką su jais veikti

Šiemet beveik nežydėjo sakuros ir išvengėme masinės fotopsichozės, kiekvienais metais užgriūdavusios socialines medijas. Ir ypatingai džiaugiuosi, kad šiemet visi fotografavosi su dideliausiomis bijūnų puokštėmis, reabilituoti vieni nuostabiausių pasauly žiedai ir kvapai. Kaip niekad ilgai džiuginę bijūnų žiedai mano virtuvėje virto arbata, pagardu ir kvepalais. Apie kiekvieną jų ir parašysiu jums, gal norėsite pabandyti.

Bijūnus perdirbimui kerpu nuo šakų, namuose nuskinu žiedlapius, gražiausius atidedu arbatai, apvytusius ar truputį parudavusius – pagardui ir kvepalams. Beje, baltuosius žiedus naudoju tik kvepalams. Toliau skaityti „Bijūnų žiedai ir ką su jais veikti”