Įdarytas batonas

Niekad nebūčiau sumaniusi kuo nors kimšti batoną, jei ne draugė, atvežusi mūsų vištaitėms maišą besibaigiančių galioti duonos gaminių.

Vienas batonas buvo nei supelijęs, nei įpjautas, paspaudus dar vis minkštas viduje, todėl atidėjau jį šonan ir, pasikuitusi atminties stalčiukuose, prisiminiau kadaise matytą vaizdą. Tokį, kokį dabar matote nuotraukoje.  Kaip tik turėjau silkės, šviežių daržovių ir sviesto, juos, išlydėjusi draugę, supjausčiau, sumaišiau ir sukimšau į išskaptuotą batoną.

Sekančią dieną, prapjovus, aiktelėjom nuo grožio, o paragavę ir nuo skonio. Ir nuo tada, kai tik leidžiamės į kokią pažintinę kelionę po Lietuvą, gaminu šį neįmantrų užkandį. Gardų, gaivų, sotų ir itin patogų transportuoti.  O ir tepti nieko nebereikia, tik atsipjauti.

Gamyba visiškai nesudėtinga, vienintelis nepatogumas yra tas, kad sviestas turi būti kambario temperatūros. Esu bandžiusi paspartinti procesą sviestą ištirpindama, tačiau tuomet įdaro tekstūra gavosi kitokia, šiltas sviestas susigėrė į batono minkštimą, produktai „nesusirišo” tarpusavy.  Taip pat atradau, kad įdarui labiausiai tinka silkė, nemirkusi marinate ar aliejuje, tokios dabar galima rasti visuose prekybos centruose, ant pakuotės būna užrašas „be aliejaus”. Arba dar geriau – pasigaminti sausai sūdytos silkės patiems (receptą rasite ČIA).  Toliau skaityti „Įdarytas batonas”

Varškės apkepas su plėšytu lavašu

Nors varškės šiame apkepe nedaug, visgi jos skonis yra dominuojantis, todėl kartu su ragavusiais nusprendėme jį pavadinti būtent taip.

Nors apkepus esame pratę valgyti karštus ir su lengvais padažais ar uogomis, dėl kiek kitokių ingredientų šį valgome kiek kitaip. Netgi labiau pamėgome šaltą, supjaustytą riekelėmis ir pavyzdžiui apteptą paštetu. Ar su lašišos gabaliukais ir fermentuotomis daržovėmis. Sūrio riekele. Svieste pačirškintais pievagrybiais. Tinka viskas, kuo dengiame duoną.

Paruošti tešlą labai paprasta, tad kai tik turiu kiek kietėti pradedančio lavašo, iškart imuosi šio apkepo. Tiks, žinoma, ir šviežiai nupirktas.

Visą gaminimo eigą nufilmavome su LRT, įrašą rasite ČIA.

O jei labiau mėgstate skaityti receptus, skaitykite toliau.

Toliau skaityti „Varškės apkepas su plėšytu lavašu”

Marinuoti svogūnai

Bent jau mūsų aplinkoje šašlykai be marinuotų svogūnų tiesiog nevalgomi. O kur dar silkė su karštomis bulvėmis, grietine ir tokiais pačiais svogūnėliais? M…

Rodosi joks čia menas marinuoti svogūnus, tačiau jei norisi gero skonio, visgi derėtų atsižvelgti į kelis niuansus. Pirmiausiai į svogūnų rūšis.

Kokie svogūnai labiausiai tinka?

Geltonieji. Puikūs, tik prieš marinuojant griežinėlius rekomenduočiau plikyti, t.y. užpilti verdančiu vandeniu ir palikti iki pilnai atvės.

Rausvieji. Ne tokie aitrūs, kaip geltonieji, tad plikyti nėra reikalo. Gražioji spalva marinuojant blunka, todėl naudoju spalvotą actą (aviečių ar vyšnių, kaip jų pasigaminti, rasite ČIA).

Baltieji. Patys saldžiausi ir švelniausio skonio svogūnai, beveik nedirginantys akių pjaustant, marinuojant tokius dedu daugiau prieskonių.

Šalotiniai. Turbūt neverti būti marinuojami dėl aukštos kainos. Toliau skaityti „Marinuoti svogūnai”

Marinuotos cukinijos

Dar visai neseniai konservavimas buvo absoliučiai sezoninis, toks jis liko tik pas tuos, kurie patys augina daržoves, vaisius ar uogas. Man tokiais sezoniniais visad liks agurkai ir pomidorai, pirmieji dėl to, kad auginu juos, o antrieji dėl to, kad vasariniai pomidorai yra šimtąkart skanesni ir kvapnesni nei auginti žiemą, tad jeigu jau kemšu juos į stiklainius, tai tik vasarą ir nupirkusi žinomame ūkyje augintus raudonžandžius.

Tačiau yra vienas bet. Neauginu, bet ir vasarą neperku cukinijų marinavimui. Dėl to, kad retas kas parduoda jaunutes, beveik besėkles cukinijas, o ir ilgai marinate mirkstantys cukinijų gabaliukai ar griežinėliai sutyžta.

Traškių marinuotų cukinijų atradimą padariau tuomet, kai prekybos centruose žiemą pasirodė pirmosios jaunos cukinijos iš Ispanijos. Būtent tokios, kokias rekomenduočiau marinuoti, greitai suvalgyti ir marinuoti vėl ir gal netgi tame pačiame marinate! Šią tvarią idėją pristatysiu ne tik su cukinijomis, bet ir su galybe kitų produktų, sekite naujienas.

Taigi, nusiperku 1 – 2 cukinijas, kruopščiai jas nuplaunu ir supjaustau griežinėliais, ne itin plonai, kaip matote nuotraukose. Toliau skaityti „Marinuotos cukinijos”

Pirmoji pagalba susirgus ar peršalus – česnakas

Tai bus odė česnakui. Jo didenybei Česnakui, kuris, kaip nė viena kita daržovė, neturi savyje tiek galios padėti peršalusiam, sloguojančiam ar kokią zarazą viruso pavidalu pasigavusiam žmogui.

Nėra ir kitos tokios daržovės, paliekančios tokį ryškų kvapą, tiek pjaustant, tiek malant, gardinant troškinius, sriubas, padažus, keptą juodos duonos riekę ar verdant skilteles aliejuje.  Ir nors kartais česnakas dėl skoninių ir kvapiųjų savybių yra lyginamas su svogūnu, mano galva jis, nors ir pravirkdantis net vyrus, yra Nr.  2.

Ir dabar, kai aplink tiek sergančių ar sloguojančių žmonių, sumaniau priminti lyg ir elementarius, bet dažno tiesiog pamirštus česnakų patiekalus ar gaminius, kurie padeda sveikti.

Pirmiausia, ką prisimenu suslogavus – tiesiog nulupti česnako skiltelę ir ją įdėti į kiek įmanoma išpūstą šnervę. Kitą užspaudus kvėpuoti česnako eteriu bent kelias minutes. Svarbu skiltelės neįpjauti, tuomet yra grėsmė labai stipriai suerzinti gleivinę.

Bet kadangi aš nesu medikė, o kulinarė, labiau norėčiau pasidalinti „skanių vaistų” receptais. Toliau skaityti „Pirmoji pagalba susirgus ar peršalus – česnakas”

Trupiniai trupiniuočiui

Trupiniuotį tūlas lietuvis žino nuo vaikystės, nors panašaus pyrago pusbrolio geografija yra ypatingai plati, radau panašų net Islandijoje!

ir šis pyragas yra dažno virtuvės naujoko kepinys. Išties, pagaminti šį pyragą , teisingiau trupinius, visai nesudėtinga.

Daug metų gamindavau trupinius su uogienėmis, džemais, obuolienėmis, bet kai paragavau rūgštelėjusio islandiško varianto su rabarbarais, ėmiau ieškoti alternatyvų saldiems pagardams. Ir atradau, kad trupiniais galima dengti tiesiog supjaustytus vaisius, o dar ir trupiniuose paslėpti kiek pavytusius obuolius ar slyvas, persimonus, kriaušes, tamsėjančius bananus ar šaldiklyje liūdinčias pernykštes uogas!

Trupinių gerumas dar ir tame, kad juos šaldytuve galima laikyti iki mėnesio. Paskambino draugė, kad netikėtai planuoja užsukti – griebiu vaisių iš vazos, pripjaustau į kepimo formelę, užberiu trupiniais, pašaunu orkaitėn ir po 15 minučių pyragas jau ant stalo. Kaštas, kvepiantis, sušildantis…

Mano trupiniai – atidirbtas ir garantuotai geras receptas, be viso to dar ir lengvai prisimenamas, o dar ir praktiškas, nes vienas produktas laisvai gali būti keičiamas kitais, turiu omeny avižinius dribsnius. Juos gali pavaduoti įvairiausi riešutai ar valgomos sėklos, džiovintos uogos, pvz. spanguolės ar razinos.

Be visų gerų žinių yra dar ta, kad trupinius galima gaminti su alternatyviais riebalais ar miltais, o iškepti ir patogiai transportuoti… stiklainyje. Apie visa tai su LRT susukome video, galite žvilgtelti štai ČIA. Toliau skaityti „Trupiniai trupiniuočiui”

Skaniausias (pasaulyje) vištienos troškinys

Nežinau kodėl, bet greitpuodis šiltuoju metų laiku tūno giliai giliai spintoje, bet su pirmomis šalnomis ir rudenine dargana būna prisimenamas ir traukiamas darbui virtuvėje.

Ir visada pirmiausiai gaminu mūsų šeimos firminį troškinį – vištą su bulvėmis ir grietinėle. Šį derinį atradau tuomet, kai dovanų gavau pirmą greitpuodį, tuo metu labai modernų, medicininio plieno indą, kuriame net šaldyta višta išsitroškindavo per 45 minutes. Labai daug metų mėgavomės šiuo troškiniu, kol ėmė ir sugedo greitpuodžio įrenginys dangtyje… Su kiekviena diena jaučiau vis didėjantį spaudimą kada gi vėl bus pagaminta vištaitė su bulvėmis?

Kadangi daiktų šiaip sau nemėtau, o įrenginio suremontuoti nebuvo kaip, ėmiau ir tyliai, kol nieko nebuvo namie, pagaminau troškinį tame pačiame puode be greitpuodžio funkcijos, su elementariu dangčiu nuo kito puodo, tik virti, žinoma, teko gerokai ilgiau. Tačiau! Skonis beveik niekuo nesiskyrė, todėl galiu nuraminti, kad tobuląjį troškinį galima pagaminti ir neturint jokių įmantrių rakandų.

O kadangi manasis greitpuodis visgi buvo sutvarkytas, aprašysiu kaip gaminu jame. Jei gaminsite paprastame puode, turėkite minty, kad vištaitę reikės virti vandenyje, t.y. pilnai panardintą, o grietpuodyje ją galima ištroškinti garuose. Toliau skaityti „Skaniausias (pasaulyje) vištienos troškinys”

Raugintos arbūzų žievelės

Rodosi, ką dar galima atrasti fermentacijos pasaulyje? Malyg esu užraugusi jau visas daržoves ir vaisius, tačiau Alfo idėja verta 100 balų.

Su Alfu kartais susitinkame jo spalvingoje studijoje ir visada linksmai praleidžiame laiką, gamindami ir filmuodami kokius įdomius patiekalus. Receptai ir idėjos dažnai stebina, o šis arbūzų panaudojimo būdas, kurį užmačiau, išbandžiau ir paragavau, nustebino itin stipriai.

Maža to, kad tai yra mano mylimos fermentacijos būdas, bet dar ir žaliosios, dažniausiai išmetamos, arbūzų žievės sunaudojimo galimybė.

Pabandyti šį būdą verta ne tik dėl to, žinoma. Dėl to, kad tai ypatingai skanu, išties visi ragavę sutartinai gyrė raugintus agurkus menantį skonį, fermentacijos metu kieta žalioji žievės dalis suminkštėja, bet lieka pakankamai kieta, tad maloniai traškanti valgant. Idealus užkandis ar garnyras, didesniais gabalais raugintos žievėmis galima kabliuoti padažus ar pagardus.

Gamyba itin paprasta, yra tik vienas nepatogumas – paruoštas žieveles reikia pasverti. Įdėjus per mažai druskos, fermentacija neįvyks, įdėjus per daug bus nemaloniai sūru, tad pasverti verta.

Taigi, suvalgius arbūzą, nulupu tamsiąją žievės dalį ir išskobiu (kiek įmanoma), likusią raudoną. Žieveles pasveriu ir toliau skaičiuoju taip: Toliau skaityti „Raugintos arbūzų žievelės”

Apverstas rudens pyragas

Kodėl rudens? Nes ruduo yra obuoliai, slyvos ir pyragai, ane?

Šio pyrago receptas gimė eksperimentuojant. Kadangi dievinu slyvas, jomis gardinu viską, ne išimtis ir pyragai.  Daugumoje jų slyvos nardinamos ar įvyniojamos į tešlą dėl vienos aiškios priežasties – kepdamos jos išleidžia sultis, sutyžta, tad visada stengiamasi sultis sulaikyti kepinio viduje.

O pjaustydama obuolius eiliniam pyragui pagalvojau – o kodėl gi nepanaudojus tų sulčių pyrago sulaistymui? Iškepus ir iškarto apvertus pyragą, sultys išties lėtai susigėrė į biskvito sluoksnį, maloniai parūgštino saldžius obuolių gabaliukus. Geriausia šio pyrago dalis yra ta, kad jis, paliktas tiesiog ant stalo, išlieka drėgnas ir šviežias net 4 dienas.

Tešlos receptas – vienas lengviausių, gamybai nė nebūtina buitinė technika, tačiau ji itin palengvina ir pagreitina procesus. Toliau skaityti „Apverstas rudens pyragas”

Marinuoti žali pomidorai

Šiemet  pomidorus labai anksti kirto maras, daugelis šiltnamių jau ištuštėję ir augintojai turi galybę žalių  pomidorų.

Juos galima nokinti dėžėse, mano bobutė netgi turėjo etatinį lagaminą, kurį išklodavo laikraščiais, sudėdavo pomidorus ir lagaminą pastumdavo po lova. Kas kelias dienas traukdavau jį į dienos šviesą, išrinkdavau paraudusius gražuolius, o dar nesunokusius vėl, kaip kokį bagažą, užrakindavau tame rudos odos lagamine.

Ir tik palygint neseniai sužinojau, kad į tokį lagaminą ar į tamsią dėžę su žaliais pomidorais įdėjus sunokusį obuolį ar bananą, pomidorai žymiai sparčiau noksta.

Bet. Aš pomidorų jau senokai nebenokinu, labai patinka iš jų gaminami produktai žiemai – džiovintų pomidorų milteliai, džemas, rauginti ir, žinoma, marinuoti žaliūkai.

Šiam būdui tinka tiek neprinokę, tiek jau truputį nokti pradėję pomidorai. Toliau skaityti „Marinuoti žali pomidorai”