Paskelbta

Morkų ir maskarponės sūrio tortas

Nė nežinau kas labiau – tortas ar pyragas, nes tai jungtinis dviejų receptų kūrinys, labai maloniai nudžiuginęs skoniu ir vaizdu.

Ir turbūt nėra svarbu kaip pavadinsiu, svarbu, kad tai naujas, labai pamėgtas, ragavusių ypatingai girtas saldumynas, tiksiantis ir vasaros, ir žiemos savaitgaliams ar šventėms.

Morkų pyragą kepu dažnai, kai tik gauname gardžių šviežių morkų ir spaudžiame jų sultis, tarkiai dažnai virsta pyrago dalimi. Įprastai gaminu vieno sluoksnio kepinį su glazūra.

Bet vieną dieną nutiko taip, kad gaminant desertus liko daug nepanaudoto maskarponės kremo, tuomet ir kilo mintis ką tik iškeptą pyragą perpjauti pusiau ir pagardinti kremu.

Morkų juosteles dekorui pirmąkart dėjau šviežias, tai kiek gadino skonį, todėl sekantį kartą jau pasielgiau apdairiau – išmirkiau jas cukraus sirupe. Ir tai tapo gero, neįprasto, gardaus skonio garantu.  Toliau skaityti „Morkų ir maskarponės sūrio tortas”

Paskelbta

Arbūzų ir fetos salotos

Yra viena labai garsi pora, tai Arbūzas ir Feta. Pietų šalyse, kur auga saldžiausi arbūzai ir gaminami patys sūriausi fetos tipo sūriai, ši pora neatsiejama tradicinių virtuvių dalis.

Man irgi patinka tas sūru – saldu skonis, bet kaip visad, ieškau daugiau derinių, tokiu būdu gimė ir šios įdomios, gaivios, vasariškos salotos.  Jose yra visi skoniai – truputį karčios gražgarstės, saldus arbūzas, sūri feta, rūgštus padažas bei alyvuogės ir aliejus, surišantys viską į vieną puikų skonį.

Šias salotas tiekiu atšaldytas, be jokių kitų priedų, bet baigiant valgyti visad pasiūlau kvietinės duonos riekę, ją mirkome į lėkštėje likusį padaža. Tai ne tik taupumas, tai dar ir paskutinis gardus pietų akcentas. Galbūt ten, kur protokolas reikalauja aukščiausio lygio etiketo taip daryti būtų nemandagu, tačiau valgyti rankomis namuose dar niekas neuždraudė, o mokslininkai dar ir patvirtino, kad rankomis valgomas maistas yra… skanesnis. Turbūt todėl žmonėms taip patinka greitas ar gatvės maistas.

Arbūzo turbūt niekas nevalgo šakute ar peiliu, išskyrus tuos atvejus, kai jis, kaip šiose salotose, yra smulkiai supjaustytas ir tiekiamas kartu su kitais ingredientais. Jei yra galimybė, arbūzą salotoms renkuosi besėklį arba su baltomis sėklomis, kurios yra sukramtomos. Toliau skaityti „Arbūzų ir fetos salotos”

Paskelbta

Klasikiniai šaltibarščiai

Pavadinau klasikiniais tik todėl, kad būtent tokius nuo seno gamina maitinimo įstaigos, įmantresnių gal ir galima rasti teminiuose restoranuose, bet užsisakant šaltibarščių kavinėje ar pakelės knaipėje jie visad būna su burokėliais. Ružavi. Kartais tiekiami su šaukštu grietinės, kartais be virto kiaušinio, yra tekę ragauti netgi be agurkų. O kur dar bulvių įvairovė – nuo košės iki gruzdintų bulvyčių.

Kadaise klausiau skaitytojų iš ko jie gamina šaltibarščius ir atsakymai labai stebino, pvz. kai kas gamina juos iš pieno perpus su grietine, kiti skiedžia kefyrą gazuotu vandeniu, pila acto, naudoja burokėlių kotus, aitriuosius pipirus, marinuotus agurkus ir pan.

Smagi ta įvairovė, tačiau jei jau apie klasiką, norėčiau su jumis pasidalinti pačiu gardžiausiu receptu, iš visų bandytų šis man – skonio etalonas. Yra truputis papildomo darbo, mat burokėlius tenka lupti, virti, aušinti, tarkuoti. Galima, žinoma, pirkti jau paruoštus (tik ne marinuotus, tiesiog virtus), tačiau didžioji skonio ir spalvos paslaptis glūdi burokėlių nuovire. Toliau skaityti „Klasikiniai šaltibarščiai”

Paskelbta

Gaivios šaltos sriubos

Karšta.

Kai kam ilgai laukta toji vasaros alsa, kai kam namų arešto laikas.

Aš atstovauju tą karščio nemėgėjų pusę, žiemą nelekiame į šiltus kraštus pasišildyti, veikiau atvirkščiai – važiuojame į šiaurę, kad pajausti stichiją, sniego spąstus, pūgas ir prikvėpuoti pilnus plaučius to gryno, tyro oro.

Beviešint Islandijoje daug kalbuosi su vietiniais žmonėmis ir išaiškėjo įdomus faktas – jie negamina ir nevalgo šaltų sriubų. Išskyrus madingąjį gaspačą, jį tiekia restoranai, o namuose gamina tik įgudę kulinarai.  Ne vienam šiauriečiui buvo staigmena, kad iš garsaus islandiško jogurto Skyr galima pagaminti šaltą sriubą. Ir labai džiaugiuosi sulaukdama vis daugiau žinučių iš šiaurės apie tai, kad šios sriubos vis labiau populiarėja, geroji žinia greitai sklinda islandų virtuvėse.

Toliau skaityti „Gaivios šaltos sriubos”

Paskelbta

Joninių vaišių stalui

Pati jau kelintą dieną suku galvą ką pagaminti Joninių vakarienei.

Pamaniau, kad gal ir jums reikia idėjų, tad sudėjau į vieną įrašą pačius vasariškiausius, lengviausiai pagaminamus patiekalus ir desertus.

  • Nakčiai, ypač prieš šokius, norisi lengvesnio maisto, tad iš mėsiškų siūlyčiau tik šašlyką. Ir tokį laiko ir patirties patikrintą, kad pavyks 100% net pirmą kartą gaminantiems:

Firminiai Kūmos šašlykai 

  • Garnyrai, kaipgi be jų. Šviežiomis daržovėmis ši vasara dar nelepina, tad pirktinius greitai pafermentuojam ar supjaustom ir užpilame gardžiais padažais ar užpilais:

Toliau skaityti „Joninių vaišių stalui”

Paskelbta

Apie vaistažoles, arbatas ir prieskonius

Šįkart kiek kitokio formato įrašas, apie TV.

Žinau žinau, ir man vasarą telikas ne itin rūpi. Kieme, šiltnamiuose, vynuogyne ir miške 3 mėnesius transliuojamas serialas „Gamta mūsų namai”.

Tačiau vieną laidą labai kviečiu pažiūrėti, joje daug naudingos informacijos, pvz.:

– ne tik mano, bet ir kitų žolininkų raginimas neskinti nuo augalų VISŲ lapų ar žiedų;
– kad surinktus augalus prieš naudojant ar džiovinant reikia pagniaužyti, sukarpyti ar kitaip pasmulkinti, o visų geriausia fermentuoti;
– vaistažoles vartoti ne kaip popietinę arbatėlę, o tik tuomet, kai reikia malšinti ligų simptomatikas (slogą, aukštą temperatūrą, gerklės skausmą, pilvo pūtimą, skrandžio etc.)
– lapai arbatoms (būtent lapai), renkami iki Joninių, žiedai ir šaknys – kol žydi ir kol kastuvas lenda į žemę.

Toliau skaityti „Apie vaistažoles, arbatas ir prieskonius”

Paskelbta

Pomidorinė šaltsriubė

Kaip gimsta nauji receptai? – dažnai klausiate jūs. Dažniausiai begaminant ir sumąsčius suporuoti kokius nors produktus. Taip nutiko ir su šia šaltsriube.

Kadaise rudenį ruošiau pomidorus žiemai. Maliau juos, truputį sūdžiau, vos vos pakaitinau ir pilsčiau į stiklainius (receptas čia).  Kadangi šaltsriubes gaminu dažnai, nepaisant jokių sezonų, tuo pačiu metu kepiau bulvių juostas ir dubeny maišiau kefyrą su šaldytais svogūnų laiškais, krapais, agurkų tarkiais.

Ir kilo išganinga mintis į šaltibarščių masę įpilti trintų pomidorų. Paragavus pirmą šaukštą mintimis grįžau į vaikystę, kai mama ruošdavo pomidorų ir svogūnų salotas su grietine, bet man rūpėdavo tik tas skystis, kuris likdavo salotų dugne. Tai štai lygiai tokį patį skonį išgavau, įmaišydama pomidorus į šaltibarščių ruošinį. Tobula.
Toliau skaityti „Pomidorinė šaltsriubė”

Paskelbta

Gžikas (gzik) – bulvės su pavasariniais žalumynais gardinta varške

Och kaip laiku prisiminiau kadaise Lenkijoje ragautą patiekalą. Mintimis nuklydau į tą kavinukę, prisiminusi, kad tuomet labai sužavėjęs patiekalas buvo pilnas pavasarinių žalumynų ir ridikėlių.

Turbūt dažnam nutinka pavasarinė krizė, kai labai lauktos daržovės ir žolelės ima ir atsibosta ir tuomet prasideda šaltsriubių, konservų gamyba, džiovinimas ir pan. Tad štai prašom dar vieną idėją kur išradingai ir labai gardžiai panaudoti net ir nekondicinius ridikėlius, svogūnų laiškus, krapus.

Šis tradicinis lenkų patiekalas puikus ne tik lėkštėje, bet ir rankoje, kaip vienakąsnis, tereikia virti mažąsias bulves ir tiekti bendroje lėkštėje.

Gaminimas tiesiog elementarus, sunkiausia dalis – nuplauti ir išvirti bulves, bet net ir čia yra išeitis, galima pirkti jau plautas bulves.

Kadangi tai labiau užkandis, nei pagrindinis patiekalas, nelygu bulvių dydžiui vienai porcijai skaičiuoju 1,5-2 bulves. Toliau skaityti „Gžikas (gzik) – bulvės su pavasariniais žalumynais gardinta varške”

Paskelbta

Rabarbarų pagardas

Vienas laukiamiausių sezonų – rabarbarų metas – prasidėjo. Stiebai jau pakankamai stori, tad pjaunu juos ir pirmiausiai gausiai dedu į salotas ar vaisių desertus, o vėliau pradedu virti gardžiuosius pagardus.

Gaminu saldųjį su braškėmis, o sūrųjį su svogūnais ir aitriais prieskoniais. Šį pagardą ir gaminau šiandien, kasmet jo verdu vis daugiau, nes atradau jį ne tik kaip padažą kepsniams ar žuviai arba gardų sūrių/traškučių pagardą, tačiau pernai, ruošdama mėsą kepimui ant žarijų, įmaišiau kelis šaukštus į marinatą. Rezultatas pranoko visus lūkesčius, bet viską galima paaiškinti logiškai – pagarde esanti rabarbarų rūgštis minkština mėsą, aliejus aptraukia plėvele, kuri neleidžia mėsai kepant džiūti, svogūnų prieskonis visad puikiai tinka, o dar rudasis cukrus, obuolių actas…

Darbo yra, tačiau pasitelkus buitinę techniką viskas pavyksta pakankamai greitai. Svarbūs keli momentai – kruopščiai nulupti rabarbarai ir rudasis cukrus. Likę plaušai nesusimals ir gadins tekstūrą, o baltasis cukrus nesuteiks pikantiško skonio. Taip pat netiks mėlynieji svogūnai, jie nudažo pagardą nemalonia akiai spalva. Toliau skaityti „Rabarbarų pagardas”

Paskelbta

Pavasario žalėsių kokteilis su jogurtu (žaliasis airanas)

Kaip gera tokiomis, kaip šiandien, dienomis jau basomis išeiti į mišką, pakramtyti pumpurų, pasidairyti uoliai dirbančių voverių ir pasirinkti po saują šviežių žalumynų.

Mūsų miško paklotė, kaip sakė viena, kaimynė, „užsikrėtė” zuikio kopūstais. O man atrodo, kad Gamta tvarkosi išmintingai ir tai joks užkratas, o kvietimas ragauti vitaminingų ir rūgštelėjusių pavasario dovanų.
Jei jau šiemet samanos baltuoja nuo zuikio kopūsto žiedų, skinu ir dedu jų į tradicinius pavasario kokteilius. Kad būtų gardžiau ir maistingiau, kokteilius plaku su graikišku jogurtu, t.y. darau garsųjį airaną, tik papildau jį žalia spalva ir keliais skoniais.
Žalumynų svarbu nepadauginti, čia galioja taisyklė, kad mažiau yra geriau. Nuotraukoje matote kiek ko naudoju 2 litrams airano.

Toliau skaityti „Pavasario žalėsių kokteilis su jogurtu (žaliasis airanas)”