Antradienį Užgavėnės, turbūt kepsite blynus, o gal norisi ko nors ne tiek tradiciško? Spalvingesnio? Įmantresnio?
Surinkau tokių blynų receptus į vieną vietą, rinkitės.
Bulviniai blynai (virtų bulvių irgi)
Lietiniai ir jų kepimo ypatumai
Antradienį Užgavėnės, turbūt kepsite blynus, o gal norisi ko nors ne tiek tradiciško? Spalvingesnio? Įmantresnio?
Surinkau tokių blynų receptus į vieną vietą, rinkitės.
Bulviniai blynai (virtų bulvių irgi)
Lietiniai ir jų kepimo ypatumai
Ar jums pažįstamas patiekalas „zacirka”? Tai pieniška miltinių ar bulvinių kukulaičių sriuba arba dar kitaip kankolienė, rašo kai kurie šaltiniai 🙂 Man tai vaikystės aidas, primenantis kaip dažnai mama virdavo pieniškas sriubas, mano mylimas šviežių daržovių ar perlinių kruopų ir itin nemėgtą makaronų… Bet makaronai mano virtuvėje svečiuojasi dažnai, ir netgi pamėgau gaminti juos pati ir dėti į sriubas, tik ne pieniškas, o į vištienos ar jautienos sultinius.
O kodėl prisiminiau zacirką? Nes kiekvieną kartą, ją virdama, mama trindavo miltus su vandeniu, gamindavo tuos kleckus, kuriuos paskui leisdavo į verdantį pieną. Nes paruoštų kleckų prekyboje nebuvo, o jų gamyba tetrukdavo kelias minutes. Išties šviežio maisto gamyba neatima daug laiko. O aš atradau gudrų variantą – pasigaminu pavyzdžiui špinatinės plikytos tešlos, tešlą įvynioju į maistinę plėvelę, o virdama sriubą atsipjaunu truputį tešlos, greituoju būdu iškočioju, supjaustau juostomis ir štai – lakštiniai sriubai. O kur dar šviežių lakštinių patiekalai su tunu ar vištienos gabaliukais, su varške ir šonine, su… kuo širdis geidžia 🙂 Toliau skaityti „Naminiai makaronai”
Dar viena naujiena, netyčiom pakliuvusi į mano rankas, tai miežinis salyklo koncentratas. Viskas, kas koncentruota, man sukelia atstūmimo reakciją, pirma tokia ir buvo, pamačius juodą butelaitį vienoje prieskonių parduotuvėje, besidairant alaus mielių. Pamaniau, kad tai alaus gamybai skirtas produktas, bet perskaičius etiketės turinį ir paplepėjusi su pardavėja apie tai, kaip juodai jis nudažo duoną ir kokį nepakartojamą skonį suteikia jai, susigundžiau 🙂
O dar neseniai akis užkliuvo už raugo duonai recepto, kurį viena miela kulinarė patarė gaminti iš… kefyro. Genialu! Buvau girdėjusi, kad mūsų turguose žmonės perka raugintų kopūstų sultis ir į jas nardina virtus burokėlius, juk tai garantuotas rezultatas. O kefyras jau irgi rūgęs surūgęs, ir viskas jame turi greitai pasiduoti fermentacijos procesui.
Gaminau jau šešis raugus, su keturiais skirtingais miltais, ir visi šeši kartai jau sekančią dieną po paruošimo būdavo pasiruošę kelti duoną. Nei greičiau, nei rūgščiau mano patirty nėra buvę.
Paruošti labai lengva, nes viskas skaičiuojasi vienu puodeliu ar stikline. Kokios talpos ji bebūtų, laikantis vieno nesudėtingo skaičiavimo, visada gausite puikų rezultatą.
Raugui reikia:
1 puodelio riebesnio kefyro
Tiesioginio televizijos eterio privalumas tas, kad viskas vyksta realiuoju laiku, nėra jokio montažo ir farso. Tačiau jis toks brangus, kad nėra kada papasakoti viską vienu ypu, nuosekliai, apgalvotai. Mano apsilankymo LRT metu planavome kalbėti tik apie girą (ir ją pagaminti), bet tuo pačiu papasakoti ir apie kitus rauginius, kurių lengvai galime pasiruošti žiemos metu. O kadangi šiai pokalbio daliai laiko neliko, o jūs vis teberašote su klausimais kaip ruošti tas ar anas daržoves, prisėdau aprašyti visko į vieną istoriją. Gal bus ir ilgokas rašinys, bet noriu pasidalinti savo patirtimi detaliai. Ir kiek įmanoma patraukliau, kad sugundyčiau jus imti ir pabandyti pasigaminti bent vieno iš jų, nes tai ne tik maistas, tai ir vaistas. Ir kaip sakė vienas išminčius – yra vaistas nuo visų ligų, tai profilaktika. Valgant raugintus produktus tikrai pagerės žarnyno darbas, vitaminas C pakels ūpą, vadinasi daugiau šypsositės, vadinasi imunitetas bus labiau pasiruošęs atkakliems mūšiams… Paralelių būtų galima rasti begales, tačiau šiandien apie gamybą.
Visiems rauginiams, išskyrus kopūstus, ruošiu vienodą sūrymą, jį gaminu iš Toliau skaityti „Raugintos daržovės ir pievagrybiai – žiemos gaminiai”
Gyvenimo grožis man tame, ko aš dar nežinau ir vieną dieną imu ir atrandu. Pastaruoju metu esu begaliniai lepinama, nes vėl turiu marias laiko savo pomėgiams, atsivėrė durys į tokias aukštumas, iš kurių jau galima pajausti skrydžio greitį. Bet šaukti „Pasauli, sustok, aš noriu išlipti” nė nekyla mintis. Na, apie emocijas kada nors, vėliau. Dabar noriu pasidalinti su jumis vienu smagiausių atradimų fermentacijos pasaulyje.
Buvau girdėjusi apie pušų spyglių arbatą, apie tai, kad spyglius mala ir miltelius naudoja tiek kulinarijoje, tiek sveikatinimui ar aromaterapijai. Tačiau kai perskaičiau, kad žiemą spygliai yra vertingiausi, o po to akis užkliuvo už recepto apie fermentuotą spyglių ir aviečių gėrimą, iškarto kilo mintis ką gaminsiu aš.
Raudonai nudažyti gėrimą įgaliojau spanguoles. Miške, šaltukui kandant žandus, Toliau skaityti „Pušų spyglių ir spanguolių gira”
🙂 Tikiuosi nusišypsojote. Taip, kaip Korėjoje šypsosi vietiniai – plačiai, šiltai, nuoširdžiai.
Kai susirgau konservavimu, ligos dalimi tapo ir fermentacija, kaipgi be jos. Tačiau daug metų buvau atsukusi nugarą Azijos virtuvei. Patirtis su ja buvo nekokia, ir man, mėgstančiai mono mitybą, tie azijietiški maistai iš nežinia kiek ingredientų visada buvo nepatrauklūs. Tačiau būna, kad ateina diena, kai į duris pasibeldžia kokia įdomesnė naujiena, žiūrėk ir pusdienį praleidžiu godžiai skaitydama apie tam tikros šalies istorinį kulinarinį paveldą. Ir sukirba tuomet, apsižvalgau ką turiu šaldytuve, stebuklingoje prieskonių spintelėje ir rūsy, o jei ko trūksta – greituoju būdu Nemenčinėn ir štai jau pjaustau, prieskoniuoju, maišau, minkau ir ragauju. Taip nutiko ir su kimči – savitai korėjiečių sumanytomis fermentuotomis daržovėmis. Perskaičiau tokią aibę literatūros apie jas, kad supratau, kad kimči esmė yra tiesiog … daržovės ir prieskoniai. Korėjoje nėra laikomasi griežtų proporcijų, yra manoma, kad kimči yra virš 200 variantų. Beveik kaip mūsų raugintų kopūstų (apie juos irgi jau greitai). Todėl praėjusią vasarą, pradžioje iš ankstyvojo derliaus, o vėliau, prasidėjus kopūstų gūžių sukimo sezonui, ėmiausi eksperimento su lietuviškais produktais. Ir štai po gero pusmečio eksperimentų, galiu pristatyti savąjį kimči variantą. Nors jis, išties, labai labai toli nuo Azijos. Viskuo. Tebūnie tai 김치 lietuviškai 🙂 Toliau skaityti „Kimči (김치) lietuviškai”
Prieš kelias savaites dalyvavau TV laidoje apie maisto gamybą, ir žinote ką? Galutinai užsitvirtinau sau, kad tai, ką gaminu aš, iš šono daugeliui atrodo labai sudėtinga. Gaila, kad montažo metu prapuolė keletas esminių dalykų, kuriuos pasakojau apie tai, kodėl man viskas taip paprasta.
To inspiruota, aprašydama receptus pabandysiu daryti daugiau nuotraukų ir tuo pačiu papasakoti kaip aš įdarbinu buitinę techniką ir kitus virtuvinius rakandus. Ir pradėsiu nuo šaldytos tešlos pyragėlių, nes sugadinti šios tešlos neįmanoma (ji jau pagaminta), obuolių turime ištisus metus, orkaitę irgi. Telieka, jei dar neturite, įsigyti du smarkiai ir ilgai pasitarnausiančius daiktus – obuolių pjaustyklę ir silikoninį kilimėlį. Pastarąjį galima naudoti ne tik kepimui, bet kad ir pvz. tešlos koldūnams kočiojimui. Maisto suvyniojimui, dedant į šaldytuvą ir pan.
Kadangi obuolių pjaustyklė obuolį per sekundę supjaustys į aštuonias dalis (ir dar ir graužtuką išims), pagal tešlos lakštų skaičių pasiskaičiuoju kiek obuolių reikės. Iš vieno lakšto išeis aštuoni pyragėliai, taigi vienam lakštui vienas obuolys, ir netgi visiškai nesvarbu kokio jis dydžio. Taip pat reikės: Toliau skaityti „Šaldytos tešlos pyragėliai su obuoliais”
Esu nemažai rašiusi apie fermentaciją – raugintus agurkus, kopūstus (kininius irgi), pomidorus, burokus, morkas, kvietinį ar ruginį duonos raugą… Tačiau pastaruoju metu iškilo beveik aštri diskusija apie tai, kad tikra gira yra gaminama su pridėtinėmis mielėmis. Ne, mielieji, ne… Gaminu galybę giros visais metų laikais, ir lygiai taip, kaip džiaugiuosi raugintomis daržovėmis, džiaugiuosi ir itin gaiviomis daržovinėmis, vaisinėmis ar duonos giromis.
Ir štai pasitariau, paskaičiau, pasikalbėjau ir supratau kame reikalas. Pasirodo, kiekvieni namai turi savo mielę, ji gyvena kartu su mumis mūsų namų ore, atlapojus langus, jei gyvename šalia miško ar pievos, į namus papuola dar ir laukinė mielė. Ir ši yra tikra pasiutėlė. Kol gyvenome mieste, niekaip nesugebėdavau užraugti net elementarių lietuvės virtuvei kopūstų. O štai atsikrausčius į pušyną, ėmė ir pradėjo sektis fermentacija. Kai pirmą kartą užraugiau girą iš beržo sulos, supratau, kad su namu gavau dar vieną didelę dovaną.
Ir vieną dieną kilo mintis padaryti eksperimentą. Toliau skaityti „Giros (ir midaus) gaminimo ypatumai”
Atrieda, atidunda, atžvanga… Po truputį perku džiovintus vaisius, kokosų drožles, riešutus ir jau svajoju apie tą dieną, kai už lango miške snigs dideliais kąsniais, ėdžiose puotaus stirnos, o aš gaminsiu ir pakuosiu dovanas. Valgomas. Ir štai kelios idėjos:
Kokosiniai saldainiai Pūkučiai
Vafliniai dž. vaisių saldainiai
Naminiai šokoladiniai saldainiai Toliau skaityti „Saldžios valgomos dovanos”
Apie actą esu rašiusi nemažai, dalyvavau keliose diskusijose su medikais, mokslininkais ir sveikos mitybos specialistais, ir visi vienbalsiai gyrėme naminius fermentuotus actus. Bet šiandien noriu pristatyti vieną naujesnių gyventojų mano lentynose.
Avietinio acto idėją aptikau viename forume prieš Kalėdas, kai potencialių dovanų sąraše forumietė pasidalino šia idėja. Kadangi prieš žiemos šventes apie šviežias uogas galima tik pasvajoti, nusprendžiau palaukti kitos vasaros. Ir kai jau turgaus prekystaliai nuraudo uogomis, prigriebiau kilogramą aviečių, o prekybos centre užsukau į bakalėją. Pirkau 4 rūšių acto, mat labai knietėjo padaryti eksperimentą. Ir štai, kilogramą uogų padalinau į keturias lygias dalis, jas subėriau į litrinius stiklainius ir kiekvieną užpyliau Toliau skaityti „Aviečių actas ir ką su juo veikti”