Paskelbta

Obuolių pyragai ir desertai (10 receptų)

Ar ir jūs jau grėbiate obuolius krituolius? Ar po savaitgalio kolegos atneša kibirioką vasarinių obuolių? Alyvinių, saldinių, avietinių?

Vienas kitas ir… nebesinori. Ir tuomet ima kirbėti ką iš jų pagaminti.

Vasariniai obuoliai labiausiai tinka košės, t.y. obuolienės, virimui. Obuolienę pagaminti nesudėtinga, esu aprašiusi receptus su apelsinais ir aguonomis (receptas čia), su bananais (receptas čia)  ir geltonosios, su ciberžole (receptas čia).

O štai rudeninius obuolius geriausia versti sultimis, cukatais ar džiovintais griežinėliais, o žieminius bandyti sandėliuoti ir valgyti peržiem.

Bet. Pirmiausiai iš vasarinių krituolių kepam pyragus arba renčiam desertus!

Štai kiek, pasirodo, receptų esu prirašiusi, rinkitės įdomiausią, kvėpinkite namus natūraliu obuolių ir cinamono duetu bei gardinkite artimųjų nuotaiką.

Toliau skaityti „Obuolių pyragai ir desertai (10 receptų)”

Paskelbta

Makaronai su baklažanais – „Alla Norma”

Kokio nuostabumo pavadinimas – Alla Norma. Tik visiems jis skamba skirtingai, vieniems asociacija su žymia opera, kitiems, kietai tariantiems „l” raidę, tai slaviškas vardas, o tiems, kurių tarpe ir aš, atrodo, kad tai itališka norma, kuri reiškia, kad bus labai gardu.

Taip ir yra, tad kai tik atsiranda sąlyginai nebrangių baklažanų, imuosi Alla Norma makaronų, teisingiau sakant pastos.

Tai pasta su baklažanais ir šviežių pomidorų padažu, kildinama iš Sicilijos. Kaip visad itališkuose patiekaluose nėra vingrybių, viskas pavyksta ne tik restorano šefui, bet ir eiliniam kulinarui.
Ši pasta puikiai tiks ne tik vegetarams, jei valgytojų kompanija mišri – Alla Norma gali būti puikiu garnyru prie grill kepsnio ar maltinio.
6 porcijoms reikės:

Toliau skaityti „Makaronai su baklažanais – „Alla Norma””

Paskelbta

Šarlotė su alyviniais obuoliais

Alyviniai obuoliai jau gausiai krenta žemėn ir primena vaikystę, kai ryte į dviračio bagažinę prisigrūsdavau tokių krituolių ir mindavau į ganyklas, vaišinti arklių. Griauždavau obuolius, gulėdama pievoje ir mojuodama sklandytuvams. Atsikandus kąsnį alyvinio visad akyse tos pievos…

Dabar pievoje nebesiguli, sklandytuvų danguje nebėr, tad laisvą laiką naudoju vasaros gėrybių kimšimui į stiklainius ar džiovykles.

Alyviniai obuoliai labai tinka kompotų ir obuolienių gamybai, bet iš dužusio obuolio obuolienės nebeišvirsi, bent truputį papuvusi įdauža gali sugadinti visą puodo turinį.

Tad tokius krituolius verčiu obuolių pyragu.

Šis pyragas nepaprastai greitai pagaminamas, o ir produktų nereikia sverti, tobula!

Pagrindiniu produktus matuoju stikline ar puodeliu, kurio tūris apie 200-250ml.

Toliau skaityti „Šarlotė su alyviniais obuoliais”

Paskelbta

Varškės, šoninės ir šparagų apkepas (be miltų)

Varškės apkepus (iki pieno produktų kainoms pasiekus Mėnulį) kepdavau dažnai. Dabar, kaskart užsukus prekybcentrin, žvilgteliu į varškės kainas ir dažniausiai vyrui pasakau „dar ne”.

Dar negaliu priprasti prie keturiskart didesnių kainų, tačiau retais atvejais tenka rasti akcijų, tai dažniausiai būna po kilogramą ar kiek daugiau fasuota varškė.

Nusipirkus tokį poką nekyla abejonių, kad lipdysiu varškėčius ir kepsiu apkepą. Paprastą, be miltų, tinkantį valgyti tiek karštą, tiek šaltą kaip užkandį, gaivų, vasarišką, tausų, gardų, netikėtą, žiauriai skanų… Štai kiek epitetų. Ir dauguma jų surinkti iš valgytojų lūpų.

Ir man labai patinka sūrus apkepo variantas. Kadaise sumanyta idėja varškę maišyti su šalto ar karšto rūkymo šonine pasiteisino su kaupu, o štai įmaišyti šparagų sumaniau tuomet, kai šaldytuve radau pundelį vysti ketinančių ūglių.

Tokį apkepą esu kepusi ir su špinatų lapais, ir su brokolio gabaliukais, tiks ir žiedinis kopūstas, morkų juostelės, švieži žirneliai, apvirtos šparaginės pupelės. Pagrindinis duetas čia – varškė ir šoninė.

Kepu 28Ø silikoninėje formoje, bet tiks bet kokia kita. Toliau skaityti „Varškės, šoninės ir šparagų apkepas (be miltų)”

Paskelbta

Blynai su žiediniais kopūstais

Šį savaitgalį pradėjau netikėtai gardžiu atradimu!

Kažkaip ėmė ir pagailo atiduoti vištoms žiedinio kopūsto kotą ir nepanaudotą pačio kopūsto dalį, ir sriubos virti nesinorėjo, ir į šaldiklį grūsti. Prisiminiau, kad gliuteno netoleruojantys kulinarai tarkuodavo žiedynus picos padui ar tiesiog garnyrui.
Jau buvo sutarta, kad šeštadienio rytas prasidės blynais. Tačiau nebuvo sutarta, kad jie bus saldūs, tad nupėdinau į mano voveruškyną, kur sezono metu visad randu grybų, bevaikščiodama miške sudėliojau recepto scenarijų ir po pusvalandžio su nuostaba valgėme blynus su grietine ir voveraičių padažu.  O sekančiam kartui drauge čirškinsiu ir šoninės.
Kopūstas tarsi ištirpo tešloje, tačiau suteikė ypatingą, labai malonų poskonį. Kartosim, būtinai, kai tik liks kotas. O jis dažniausiai lieka gaminant didkepsnius ar ypatingai gardžius malta mėsa ir šonine apvyniotus „kamuolius” (receptas čia).

Toliau skaityti „Blynai su žiediniais kopūstais”

Paskelbta

Morkų ir maskarponės sūrio tortas

Nė nežinau kas labiau – tortas ar pyragas, nes tai jungtinis dviejų receptų kūrinys, labai maloniai nudžiuginęs skoniu ir vaizdu.

Ir turbūt nėra svarbu kaip pavadinsiu, svarbu, kad tai naujas, labai pamėgtas, ragavusių ypatingai girtas saldumynas, tiksiantis ir vasaros, ir žiemos savaitgaliams ar šventėms.

Morkų pyragą kepu dažnai, kai tik gauname gardžių šviežių morkų ir spaudžiame jų sultis, tarkiai dažnai virsta pyrago dalimi. Įprastai gaminu vieno sluoksnio kepinį su glazūra.

Bet vieną dieną nutiko taip, kad gaminant desertus liko daug nepanaudoto maskarponės kremo, tuomet ir kilo mintis ką tik iškeptą pyragą perpjauti pusiau ir pagardinti kremu.

Morkų juosteles dekorui pirmąkart dėjau šviežias, tai kiek gadino skonį, todėl sekantį kartą jau pasielgiau apdairiau – išmirkiau jas cukraus sirupe. Ir tai tapo gero, neįprasto, gardaus skonio garantu.  Toliau skaityti „Morkų ir maskarponės sūrio tortas”

Paskelbta

Klasikiniai šaltibarščiai

Pavadinau klasikiniais tik todėl, kad būtent tokius nuo seno gamina maitinimo įstaigos, įmantresnių gal ir galima rasti teminiuose restoranuose, bet užsisakant šaltibarščių kavinėje ar pakelės knaipėje jie visad būna su burokėliais. Ružavi. Kartais tiekiami su šaukštu grietinės, kartais be virto kiaušinio, yra tekę ragauti netgi be agurkų. O kur dar bulvių įvairovė – nuo košės iki gruzdintų bulvyčių.

Kadaise klausiau skaitytojų iš ko jie gamina šaltibarščius ir atsakymai labai stebino, pvz. kai kas gamina juos iš pieno perpus su grietine, kiti skiedžia kefyrą gazuotu vandeniu, pila acto, naudoja burokėlių kotus, aitriuosius pipirus, marinuotus agurkus ir pan.

Smagi ta įvairovė, tačiau jei jau apie klasiką, norėčiau su jumis pasidalinti pačiu gardžiausiu receptu, iš visų bandytų šis man – skonio etalonas. Yra truputis papildomo darbo, mat burokėlius tenka lupti, virti, aušinti, tarkuoti. Galima, žinoma, pirkti jau paruoštus (tik ne marinuotus, tiesiog virtus), tačiau didžioji skonio ir spalvos paslaptis glūdi burokėlių nuovire. Toliau skaityti „Klasikiniai šaltibarščiai”

Paskelbta

Joninių vaišių stalui

Pati jau kelintą dieną suku galvą ką pagaminti Joninių vakarienei.

Pamaniau, kad gal ir jums reikia idėjų, tad sudėjau į vieną įrašą pačius vasariškiausius, lengviausiai pagaminamus patiekalus ir desertus.

  • Nakčiai, ypač prieš šokius, norisi lengvesnio maisto, tad iš mėsiškų siūlyčiau tik šašlyką. Ir tokį laiko ir patirties patikrintą, kad pavyks 100% net pirmą kartą gaminantiems:

Firminiai Kūmos šašlykai 

  • Garnyrai, kaipgi be jų. Šviežiomis daržovėmis ši vasara dar nelepina, tad pirktinius greitai pafermentuojam ar supjaustom ir užpilame gardžiais padažais ar užpilais:

Toliau skaityti „Joninių vaišių stalui”

Paskelbta

Apie vaistažoles, arbatas ir prieskonius

Šįkart kiek kitokio formato įrašas, apie TV.

Žinau žinau, ir man vasarą telikas ne itin rūpi. Kieme, šiltnamiuose, vynuogyne ir miške 3 mėnesius transliuojamas serialas „Gamta mūsų namai”.

Tačiau vieną laidą labai kviečiu pažiūrėti, joje daug naudingos informacijos, pvz.:

– ne tik mano, bet ir kitų žolininkų raginimas neskinti nuo augalų VISŲ lapų ar žiedų;
– kad surinktus augalus prieš naudojant ar džiovinant reikia pagniaužyti, sukarpyti ar kitaip pasmulkinti, o visų geriausia fermentuoti;
– vaistažoles vartoti ne kaip popietinę arbatėlę, o tik tuomet, kai reikia malšinti ligų simptomatikas (slogą, aukštą temperatūrą, gerklės skausmą, pilvo pūtimą, skrandžio etc.)
– lapai arbatoms (būtent lapai), renkami iki Joninių, žiedai ir šaknys – kol žydi ir kol kastuvas lenda į žemę.

Toliau skaityti „Apie vaistažoles, arbatas ir prieskonius”

Paskelbta

Gžikas (gzik) – bulvės su pavasariniais žalumynais gardinta varške

Och kaip laiku prisiminiau kadaise Lenkijoje ragautą patiekalą. Mintimis nuklydau į tą kavinukę, prisiminusi, kad tuomet labai sužavėjęs patiekalas buvo pilnas pavasarinių žalumynų ir ridikėlių.

Turbūt dažnam nutinka pavasarinė krizė, kai labai lauktos daržovės ir žolelės ima ir atsibosta ir tuomet prasideda šaltsriubių, konservų gamyba, džiovinimas ir pan. Tad štai prašom dar vieną idėją kur išradingai ir labai gardžiai panaudoti net ir nekondicinius ridikėlius, svogūnų laiškus, krapus.

Šis tradicinis lenkų patiekalas puikus ne tik lėkštėje, bet ir rankoje, kaip vienakąsnis, tereikia virti mažąsias bulves ir tiekti bendroje lėkštėje.

Gaminimas tiesiog elementarus, sunkiausia dalis – nuplauti ir išvirti bulves, bet net ir čia yra išeitis, galima pirkti jau plautas bulves.

Kadangi tai labiau užkandis, nei pagrindinis patiekalas, nelygu bulvių dydžiui vienai porcijai skaičiuoju 1,5-2 bulves. Toliau skaityti „Gžikas (gzik) – bulvės su pavasariniais žalumynais gardinta varške”