Rauginti moliūgai (šaltasis ilgasis būdas)

Rudeniui įsiridenus į antrą pusę dažnas skundžiasi per gausiu moliūgų derliumi, mat atsiranda poreikis juos sandėliuoti. Tačiau sandėliuoti moliūgus galima ne tik sandėliukuose ar po virtuvės stalu, tačiau ir į stiklainius ar netgi bačkutes. Rauginti moliūgai yra tobulas garnyras ar tiesiog užkandis, sumuštinių puošmenos ir skonio gerintojai.
Moliūgai nužievinami ir supjaustomi kuo didesniais kvadratais. Jie dedami į stiklainį ar kitą rauginimo indą, ten pat dedamos mėgstamos prieskoninės žolės. Šaltuoju metų laiku, kai šviežių prieskonių nebeturime, galima naudoti sausus mišinius, kurių galima rasti prekybos centruose. Arba gardinti tiesiog lauro lapais ir pipirais.

Toliau skaityti „Rauginti moliūgai (šaltasis ilgasis būdas)“

Raugintos svogūnų galvos

Apie svogūnus visad sakiau, kad tai daržovė, kurios nereikia grūsti į stiklainius, juk šviežių galvų turime ištisus metus. Tačiau kai pirmą kartą kilo mintis pabandyti juos užraugti, paragavusi jau įrūgusių supratau, kad reikia. Ne, ne reikia, būtina. Ir būtinai nepjaustytus.
Šią daržovę esame įpratę naudoti visur ir tikrai dideliais kiekiais. Tačiau apie raugintus turbūt skaitote pirmąkart? Trys dalykai, kurie galbūt ir jus paskatins pasigaminti tokio gardumyno būtų šie:
pirmą kartą gyvenime galėsite atsikąsti svogūno, tarsi obuolio;
grilio garnyrui nebereikės ašarojant pjaustyti ir marinuoti šių daržovių;
jei jūsų vaikai, pamatę svogūną, rauko nosį, tai raugintas variantas juos pradžiugins.
Patogiausia rauginti trilitriuose stiklainiuose.

Svogūnai nulupami, nupjaunami tiek šaknykočiai, tiek lapijos likutis. Svogūnai dedami į stiklainį, sluoksniuojant su šviežiomis prieskoninėmis žolėmis – raudonėliu, baziliku ar kalendra. Kaip ir visoms rauginamoms daržovėms, pasiruošiamas sūrymas, jis gaminamas skaičiuojant proporciją

1 litras vandens

1 šaukštas rupios druskos (apie 30 g)

Druska užpilama šiltu vandeniu, išmaišoma iki ištirpimo, ir supilama ant svogūnų. Stiklainis dengiamas plastikiniu dangteliu ar aprišamas drobine skepeta. Svogūnai, kitaip nei kitos daržovės, įrūgsta lėčiau, tam prireikia iki 7 dienų. Kai skystis stiklainyje pasidaro drumstas, o atidarius dangtelį jaučiasi rūgštus kvapas, stiklainis nešamas į šaltą vietą.

 

Kepti burokėliai

Malyg jau esu aprašiusi istoriją iš vaikystės, kai vietoj ridikėlio, nelemto nesusipratimo dėka, į ranką gavau virtą burokėlį. Bent jau luptą, ačiūd, tačiau tuomet neturėjau suvokimo kas yra pasirinkimas ar neigiamas atsakymas suaugusiam. Todėl visą burokėlį suvalgiau, tačiau virtų burokėlių nebevalgiau kokį dvidešimtmetį. Jokiu formatu, net silkės kailiniai būdavo be burokų, keisdavau juos tuomet retai pas mus auginamais pastarnokais ar tiesiog morkomis arba gamindavau klasikines receptūras svečiams. Vyras vis prašydavo burokų sriubos – nejau atsakysi. Šaltibarščių, raudonų – prašom.

Tačiau vieną dieną, kai į namus tikrą speiguotą žiemos dieną namo su garais įvirto draugė su maišu kaimiškų burokų ir juokdamasi pasakė nemėgstanti jų, o man atvežusi, nes žino, kad ką nors sukursiu, supratau, kad teks.

Pradėjau nuo marinavimo obuolių sultyse ar obuolių acte. Po truputį pradėjau ragauti ir pačią daržovę. O kai jau įkritau į fermentacijos pasaulį, susižavėjau raugintais burokėliais, kuriuos po to dar ir paverčiau burjuostėmis – burokų juostomis sūryme. Kepiau jo pyragus, maišiau su grikiais, raugiau girą. Tik to virto buroko, na nenorėjau nors tu ką. Ir vieną dieną Danijoje valgiau pietus pas ūkininką, lėkštėje prie kepsnio buvo tiekiamos ūky augintos morkos ir pastarnokai. Ir burokai. Bet jie nebuvo virti, o kepti orkaitėje, su šlakeliu aliejaus ir gardinti sėklomis. Tai tapo atradimu.

Kepti burokėliai puikai atlieka karšto garnyro vaidmenį, tačiau man patys gardžiausi su fetos tipo sūriu, šiuo deriniu pirmiausiai buvau pavaišinta Garsios tylos sodyboje, o vėliau jau vaišinau, vaišinu ir vaišinsiu manųjų namų svečius.

Ir viskas paprasčiau nei atrodo. Toliau skaityti „Kepti burokėliai“

Arbūzų gira

Keista ta žmogiška būtis – ankstyvą pavasarį baisingai norisi arbūzo, bet rudenį, kai jais kvepia turgus ir parduotuvės, kažkodėl jo… nesinori. Ir taip vyksta su dažnu mūsų. Todėl prasimanau vis įvairesnių šios gardžios uogos perdirbimo ir tiekimo būdų. Vienas skaniai pavykusių – gira.
Rudeniniai arbūzai pasižymi labai intensyviu skoniu, saldumu ir spalva, todėl nenaudojant pridėtinio cukraus galima pasigaminti saldaus ir kvapnaus fermentuoto gėrimo – arbūzų giros.
5 litrams giros pasiruošti reikės:

Toliau skaityti „Arbūzų gira“

Naminis tepamas sūrelis (Philadelphia tipo)

Gera turėti draugų. Ir kaimynų – pridėčiau aš. Mano mylimos kaimynės, kuriai jau gerokai virš aštuoniasdešimties, dukra šiemet kaip niekad dažnai atvykdavo pavasaroti pas mamą. Rytais šnektelėdavome, paskui jau ir į miestą kartu nuriedėdavome, kalbėjomės apie keliones ir galiausiai apie maistą. Ir kartą, bevažiuojant į Vilnių, stabtelėjome prie vieno prekybcentrio, kuriame parduoda pilstomą grietinę. Vien dėl jos važiuoju ten, o ir Nataliją įkalbinau pabandyti gerokai tirštesnės, gardesnės ir tvirtesnės tekstūros grietinės. Ir būtent tuomet ji man papasakojo apie tepamo sūrelio gamybą. Iš tokios, geros kokybės grietinės ir graikiško jogurto. Be kaitinimo. Be fermentacijos.
Žinoma, tą patį vakarą jau spaudžiau sūrį ir nuo sekančios dienos mano šaldytuve visada yra šio greito užkandžio. Ir prisipažinsiu, kartais kabinu jo tiesiog šaukštu iš stiklainio, be tepimo ant duonos, nors jis ir vadinamas tepamu 🙂

Toliau skaityti „Naminis tepamas sūrelis (Philadelphia tipo)“

Laukinių kriaušių gardėsis

Paieškoti sulaukėjusių sodų verta ne tik dėl vaisių, tai ir puiki proga pasivaikščioti po rudenėjančią gamtą, užuosti jos aromatus ir pasigėrėti spalvomis. Ir mintimis padėkoti žmogui, kadaise pasodinusiam vaismedžius. Sulaukėję medžiai veda nedidelius, aitrius ir sunkiai įkandamus vaisius, bet turbūt numanote, kad jų maistinė vertė lenkia bet kokį pramoniniame sode augintą obuolį ar kriaušę.
Fermentuojami vaisiai suminkštėja ir atskleidžia visus savo užslėptus skonius. O kadangi fermentacija – ilgas procesas, paragavus pirmą kriaušę ar obuolį po poros mėnesių, tikrai užsimanysite dar. O vaisių nebebus. Todėl verta pagaminti daugiau vienu ypu.
Fermentacijai reikės:

Toliau skaityti „Laukinių kriaušių gardėsis“

Fermentuota mėtų arbata

 
Dažnas klausia kokiu tikslu yra fermentuojamos vaistažolės ar kvapniosios žolės. Atsakymas itin paprastas – tokiu būdu ruošiamos žolės atskleidžia žymiai stipresnius aromatus ir skonius. Vaistažoles ir lapus rekomenduojama rinki vasaros pradžioje, tačiau mūsų darželių mėtos gali būti skinamos ir ruošiamos iki pat šalnų.
Mėtų lapai nuskabomi nuo stiebo ir sudedami į gilų indą. Imant po saujelę, lapai trinami tarp delnų ir suvoliojami į nedidelį kamuoliuką. Jis dedamas į sandariai uždaromą stiklainį, taip pat ir sekantis ir visi likę, vis paspaudžiant, kad liktų kuo mačiau oro tarpų. Didelis indas lapų puikiai telpa į pusės litro talpos stiklainį.

Toliau skaityti „Fermentuota mėtų arbata“

Burokėlių sunkoje fermentuoti kiaušiniai

Maisto vartojimo kultūra įgauna didelį pagreitį, vis dažniau skatinamas antrinis produktų vartojimas, t.y. maksimalus suvartojimas. Pvz. marinuotų agurkų skystyje galima mirkyti mėsą griliui, sužiedėjusią duoną įtarkuoti į sriubą, bejuoduojančius pievagrybius apvirti ir sudėti šaldiklin iki sekančio troškinio ir t.t. ir pan.
O man visada būdavo gaila skysčio, kuriame fermentavosi daržovės. Gerti jis ne itin gardus, bet išeitis buvo surasta, tai – virti kiaušiniai, fermentuoti sunkoje, kurioje buvo rauginti burokėliai. Gaunamas itin gurmaniškas tiek skoniu, tiek vaizdu lėkštėje patiekalas.
Suvalgius burokėlius, sunka supilama į labiau platų, nei gilų indą. Pusėje litro sunkos telpa
4 kiaušiniai
Jie verdami iki pilno trynio išvirimo, t.y. apie 8 minutes nuo vandens puode užvirimo. Išvirę kiaušiniai atvėsinami, nulupami ir panardinami į sunką. Indas laikomas šaldytuve 4-5 paras.

Toliau skaityti „Burokėlių sunkoje fermentuoti kiaušiniai“

Kininis bastutis ir ką su juo veikti

Kai pirmą kartą išgirdau lietuvišką šios daržovės pavadinimą – kininis bastutis – pagalvojau apie mažutį visad besišypsantį kinietį, besibastantį po pasaulį. Bet gal ir ne šiaip sau asociacija, juk šio žalėsio mūsuose dar ne dažnas yra ir ragavęs. Ir nė kiek tuo nesistebiu, juk bastučio bet kur nenusipirksi. Džiugu, kad kai kurie ūkininkai jau puošia prekystalius šiomis daržovėmis, o jos tikrai puošnios, tarsi Pekino kopūsto nuotakos.

Pirma pažintis su bastučiu mano virtuvėje įvyko prieš keturis metus, kai grįžtant iš klajonių po kaimyninę Lenkiją, viename prekybos centrų pamačiau šį grožį ir nejučia įmečiau porą jų krepšin. Tuomet perverčiau visus puslapius, kuriuose rašoma, ką ir kaip paruošti iš Pak Choi ar Bok Choy – tokie jo platesnio pasaulio pavadinimai. Vienas gardžiausių buvo česnakiniame svieste kepintos per pusę pjautos gūžės su pomidorų tyre.  Toliau skaityti „Kininis bastutis ir ką su juo veikti“

Cukinijų blynai su šonine

Pasipylė derlius šiemet, ohoho. Bet ne pas mane 🙂 Aš daržų neauginu, tik šiltnaminius agurkus ir… vynuoges. Visa kita mano pušyne tiesiog neauga, gerą dešimtmetį bandžiau nurūgštinti begaliniais spyglių kiekiais žemę klojančių spyglių pasekmes kalkėmis ir dolomitmilčiais – bergždžias reikalas. Todėl nutariau koncentruoti savo laiką ir žinias į tai, kas duoda gerą rezultatą – spausti aliejus ir rupinius, gaminti pagardus, rauginti ir marinuoti daržoves, ir tą rezultatą mainyti į daržoves ir vaisius, kurie auga draugų ar ūkininkų laukuose bei soduose. Kitaip tariant, skatinti tikruosius ūkinius mainus. Juose nedalyvauja pinigai, bet dalyvauja nuostabūs žmonės, ir geros emocijos, kurių už jokį pinigą nenusipirksi.

O šios derlingos vasaros įrodymas – gausybė cukinijų pasiūlymų ūkinių mainų programoje. Kiekvieną vasarą gardžiuojamės riekelėmis su česnaku ir sūriu, kugeliu, statinaitėmis daržovių padaže, marinuotomis juostomis, užraugiu kelioliką stiklainių žiemai, iškepu pyragų ir keksiukų. Ir būtinai šių blynų,

Sočiai pamaitinti du suaugusius valgytojus galima iš:

Toliau skaityti „Cukinijų blynai su šonine“