Sausas agurkų ir pomidorų rauginimas

Jokia jau čia naujiena tas sausas būdas, gal pomidorus retas kas taip gamina, bet apie agurkus maišelyje tikrai girdėjote. O man kliūna tie maišeliai, paskui valgant vaidenasi plastiko prieskonis (kiti nejaučia…), todėl sumąsčiau, kad recepto esmė sandarume, kuriame daržovės rūgsta ir poruojasi su druska ir prieskoniais, todėl atradau elementarų būdą – rauginimą… puode. Irgi jokia naujiena, sakysite, bet tikrai nauja, jei gaminame be vandens.

Pernai tokiu pačiu būdu raugiau ir kopūstus, priminsiu jums apie juos tada, kai jau pasirodys pirmosios žieminės gūžės, vasarinės galvos tam ne itin tinkamos.

Greičiausiai ir paprasčiausiai ruošiu agurkus. Nupjaustau jiems galus ir peiliu įbrėžiu per visą ilgį  – tai maža paslaptis kodėl taip greitai susigeria prieskoniai. Tuomet agurkus nuplaunu po tekančiu vandeniu.

Jei raugiu savus agurkus – pasveriu, jei pirktinius – prisimenu kiek pirkau, mat druska skaičiuojama būtent pagal kilogramus, ir sudedu į puodą. Toliau skaityti „Sausas agurkų ir pomidorų rauginimas“

Lakštiniai su tunu

Makaronų patiekalai mūsų namuose labai reti, ir ne dėl to, kad bijome to, ko dabar madinga ieškoti ir bijoti maiste, ne… Pagaminu makaronų ir pati (esu rašius kaip čia), o kokį nors makaronų patiekalą gaminu, kai būna toks sutartinis atsakymas į klausimą ką pagaminti pietums? „Ma-ka-ro-nų“. Su kuo? „Su tunu“. Ir kuo dar? „Sugalvok pati“. Ir ką čia galvoti – atsidarau šaldytuvą, žvilgteliu į daržovių krepšį ir mintyse susidėlioju planą-chuliganą.

Svarbiausia šiam patiekalui turėti makaronų, tuno ir grietinėlės. Visa kita susidėlioja iš to, ko yra šaldytuve ar daržovių krepšy. Todėl skonis kiekvieną kartą kitoks.

Šiandien aprašysiu patį svarbiausią procesą, daržoves ir kitus galimus ingredientus surašysiu atskiru sąrašu – jums beliks išsirinkti tai, ką mėgstate. Beveik taip, kaip renkatės picos priedus 🙂

4 porcijoms reikės: Toliau skaityti „Lakštiniai su tunu“

Gaivus braškinis desertas

Jei ne cukrus, tai būtų desertas be nuodėmės 🙂 Jeigu vartojate dirbtinius saldiklius, galite drąsiai juos naudoti, netiks tik medus, deja…

Šis desertas mane lydi nuo pat vaikystės, kai apie maskarponę ar krembriulė nė nebuvome girdėję, giminės moterys dažnai gamindavo želatina stingdytus gardumynus, o firminis mamos tortas būdavo iš trijų sluoksnių – saldaus vyniotinio pagrindas, baltas želatininis ir spalvotas želatininis, kuriame būdavo kokių nors konservuotų vaisių. O tokį, braškinį, gamindavome kiekvieną mielą vasarą. Todėl jis man labai mielas ir nostalgiškas, nepaisant jo paprastumo.

Gaminu stikliniame inde.

1 l kefyro Toliau skaityti „Gaivus braškinis desertas“

Vynuogių lapai ir ką su jais veikti

Man vasara baigiasi per Jonines. Tuomet baigiasi žydėjimai, gamtos žalumas įgyja tamsią spalvą, prasideda nokimas, brendimas ir derliaus laukimas. Ir neišvengiamai – jo ruošimas žiemai. Tai ypatingas laikas, nes konservuoti ir fermentuoti man lygu meditacijai. Jau trepsiu prie agurkų stiebų, apsipylusių žiedais ir vaisių užuomazgomis, po kelių savaičių, manau, jau būsiu tame transe 🙂

Šiuo metu medituoju karpydama vynuogių lapus, ypač naujų, rūšinių, kuriomis užsodinome vieną šiltnamių, kuriame dėl pušų kaimynystės niekad neaugdavo agurkai ir pomidorai, ką jau jie – net salotos. O vynuogėms pušyno draugija nė motais, todėl laukiam uogų, o dabar atidengiam kekes, nupjaunant nereikalingus lapus, kurie išties yra labai skanūs.

Visų pirma – dolmai. Be galo mėgstame šį užkandį, receptą rasite ČIA. Toliau skaityti „Vynuogių lapai ir ką su jais veikti“

Šparaginės pupelės su grikiais

Kai nesinori mėsos. O norisi ko nors paprasto, bet ir neprasto. Lengvo, bet ir sotaus. Ir gardaus, be abejo. Labai moteriški, dualūs norai 🙂

Pastaruoju metu daug kalbama apie grikius, ilgesnėse kelionėse ar dirbant laivuose labai jų pasiilgdavau, šias kruopas turime tik pas mus ir keliose kaimyninėse šalyse aplink mus. Ir ištiesų labai keista, žinant kokie grikiai skanūs ir naudingi, jie nuo seno buvo laikomi vertingiausia kruopa dietologijoje, bet kažkodėl taip ir nepasiekė vakarų. Vienas linksmiausių prisiminimų apie juos – kolega danas, apsigyvenęs Vilniuje, nesuprato mano pietų lėkštės turinio ir paklausė „kas tie rudi burbuliukai“ 🙂 Užtat viename Kopenhagos madingiausių (tuomet) restoranų garnyrui prie eršketo buvo tiekiama pervirta perlinių kruopų košė. Nesuprast.

Burbuliukai mano virtuvėje yra visada, kartą per savaitę išverdu visą poką ir laikau juos šaldytuve, valgome pusryčiams su kefyru, kepu blynelius, naudoju garnyrui, o kartais gaminu ir va tokius daržovinius grikių patiekalus. Šiandien – su šparaginėmis pupelėmis. Toliau skaityti „Šparaginės pupelės su grikiais“

Pienių sviestas

Būna dienų lyg tyčia… Šiandien ūkanotą rytą leidau paupy – rinkau eglių ir pušų ūglius, raskilas, rūgštynes. Bet ir nuotaika rūgšti it rūgštynė buvo, ir ūkas galvoje… Spalvos ir net Nerin sugriuvusių medžių užtvankų keliamas, visad mielas vandens šniokštimas, nepadėjo. Braidžiau labiau dėl blogų minčių išblaškymo, kol saulė nepasirideno gerokai aukščiau ir liepė pienių žiedams išsiskleisti visu dydžiu. Ir tuomet griuvau į tą geltonumą ir, konkuruodama su bitėmis ir kamanėmis,  uodžiau nektaro kvapą, ir aprimau tiek, kad gegutės kukavimas keliskart buvo smarkiai pritilęs – sugebėjau nusnūsti. Kelios akimirkos miego gamtoje išties atstoja kelias nakties miego valandas, ypač po nemiegotos nakties. Parmyniau dviratį su krepšiu gėrio žymiai žvalesnė.

Pienes sudėjau džiūti, kaip kad jau esu rašiusi – žiedlapiai yra tobulas prieskonis.

O stikliniame inde, ką jau irgi esu rašiusi – išlydžiau sviesto, t.y. pagaminau ghee.

Ir kaip jau išbandyta, bet neaprašyta – sujungiau abu produktus į vieną, nes pernykštis ragautas sviestas tikrai sužavėjo. Jis turi tik vieną trūkumą, jo nevalia dėti į keptuvę kepant bulves, bet jei kepsite skystą kiaušinį – žiedlapių aromatas dar labiau atsiskleis.  Toliau skaityti „Pienių sviestas“

Pyragėliai su vafliais ir kalakutiena (čeburekai)

Ragavusieji šiuos pyragėlius ne kartą sakė, kad „gardūs tavo čeburekai“. Tačiau… Esu dalyvavusi ne vienoje diskusijoje apie patiekalus ir jų autentiką, ir pavadinimus ypač. Juk ir kibinai yra tešlos ir mėsos patiekalas, ir čeburekai, ir beliašai etc. Ir kiekvienas iš jų turi savo istoriją, receptūrą, paruošimo būdą, skonį. Todėl leidau sau šiuos gardumynus pavadinti čeburekais skliausteliuose, ir tik tam, kad būtų aišku ką primena šių pyragėlių skonis.

Mano receptas kitoks dėl kelių priežasčių – vaflių lakštų ir kepimo sausoje keptuvėje – jie nebus iš riebalų plaukę ar tepantys rankas ar neduokdie drabužius. Vaflių lakštus galima naudoti bet kokius – stačiakampius, mažuosius apvalius (juos matote nuotraukose), tačiau naudojant plonuosius apvalius, naudoju dvigubus, vienas lakštas tiesiog ištirpsta tešloje ir nesuteikia ypatingo skonio. Naudojant kvadratinius lakštus, pyragėlius pjaustau kvadratais, apvaliuosius pusmėnuliais, tačiau labiausiai mėgstu nedidukus apvalius, iš jų gaunu nedidelius, patogius valgyti, sultiniu nesitaškančius pyragėlius. O faršas – irgi skonio reikalas, svarbiausias ingredientas, padarantis sultinį yra kitas.  Toliau skaityti „Pyragėliai su vafliais ir kalakutiena (čeburekai)“

Kapučino puta namų sąlygomis

Su Italija turiu labai asmeninį santykį, mane artimiau pažįstantys žino kodėl. O mažiau pažįstantiems pasakysiu tiek – esu ten kurį laiką gyvenusi ir išgyvenusi jausmų jūras, net po 25 metų nesimatymo susikalbu jų kalba ir be proto myliu italų kavos, vyno ir nesmerkimo kultūrą. Tikra ta žodžio prasme be proto, nes protu suvokti jų nuoširdumo neįmanoma, tai pajaučiama tik širdim ir tik tuomet, kai nuoširdžiai atsiveri pokalby. Iš paskutinės, vos 5 dienų kelionės po pietų Italiją, parsivežiau dag kulinarinių idėjų ir receptų, bet šiandien norėčiau papasakoti apie tai, kaip italai namuose gamina kapučino putą. Kai buto, kuriame nakvojome, šeimininkė Vittoria plakė mums pieną kavai, kilnojau antakius. O dar labiau nustebau, kad tas indas, kuriame gaminamos putos, yra mums įprastas kavos ar arbatos nuspaudėjas, tik pritaikytas Italijos rinkai ir pavadintas „Capuchino maker“, bent jau tą byloja užrašas ant dugno indo, iš visos širdies padovanoto mano naujos draugės Vittorios. Toliau skaityti „Kapučino puta namų sąlygomis“

Pavasarinės salotos su kiaulpienių ir garšvų lapais

Šiemet pavasaris su saule žeme ridinėjasi, tokio greito sprogimo ir augimo nepamenu. Rodosi ką tik gulėjau su fotoaparatu žibučių pievoje, o jau ir šalpusniai šiepiasi, ir net laukinė vynuogė, visada flegmatiškai pasitinkanti pavasarį, ėmė ir atvėrė pumpurus. Norisi atsivalgyti tos žalumos, todėl vienas dažniausių patiekalų ar garnyrų ant mūsų stalo pavasarį – salotos. Daržovių skonis kol kas ne itin primenantis vasarinį iš šiltnamio, todėl stengiuosi naudoti rudeninio derliaus skanumynus – ridikus, ropes, burokėlius, morkas.  O šiandien – su pomidoru, atsivežtu iš Italijos pietų. Taip taip, lagamine visada randu vietos tikriems skoniams 🙂

Laukinių augalų lapus dažnai rekomenduoja nuplikyti karštu vandeniu, man visgi priimtinesnis šviežias, kad ir karstelėjęs skonis ar kietesnis lapelis. Apdoroju vieninteliu būdu – sumaigau juos, kad išsiskirtų sultys.  Toliau skaityti „Pavasarinės salotos su kiaulpienių ir garšvų lapais“

Kiaušiniai avokado pusėse

Avokadų mūsų namuose niekada nebūdavo, išskyrus tuos atvejus, kai kepdavau obuolių pyragą, kuriame riebalus keisdavau šiuo vaisiumi. Nebūdavo dėl to, kad viename kruizinių laivų, kuriame dirbau, įgulos virtuvės šefas, meksikietis, rodė simpatijas ir vieną vakarą nusprendė man pagaminti meksikietišką vakarienę. Kaipgi be guakamolės. Avokadų dar nebuvau ragavusi (gyvenime), todėl sušveičiau visą žaliąjį skanėstą, beveik nepaliesdama kitų patiekalų, taip patiko guakamolės skonis. Ir jos šefas buvo paruošęs nemažą dubenį. Galima įsivaizduoti kaip jaučiausi sekančią dieną 🙂 Ir štai nuo tos dienos į avokado vaisių nė nežiūrėdavau.

Tačiau vieną dieną virtuvėje ant stalo radau su žalius vaisius ir prašymą iškepti juose kiaušinių. Nieko mandro ar įmantraus, pamaniau, ir prisiminiau visas matytas šio patiekalo nuotraukas. Pagaminti buvo tikrai nesudėtinga, didįjį darbą atliko orkaitė, ragavusieji jau po pirmo kąsnio pasakė, kad norės dar. Ir dar. Kiekvieną savaitgalį. Ir tai labai nudžiugino, nes vaizdas lėkštėje patiko mano akims. Tačiau prisiversti paragauti nors gabaliuką nesugebėjau, och jau tie pasąmoniniai reikalai…

1 porcijai ruošiu: Toliau skaityti „Kiaušiniai avokado pusėse“