Paskelbta

Žieminių pomidorų reanimacija

Esu iš tų retai sutinkamų žmonių, kurie nepasiilgsta vasaros. Išskyrus kelis vasarinius dalykus, vienas iš kurių – naminiai pomidorai. Joks žiemą prekybos centre pirktas raudonskruostis nei kvapu, nei skoniu neprilygs tam šiltnamyje išaugintam. Bet vasara ganėtinai trumpa, o pomidorų norisi ir žiemą, tad vis ieškau būdų kaip juos reanimuoti.

Labiausiai pasiteisino sausas pomidorų rauginimas (receptas čia), tik vasarą reikia prisiskinti ir prisišaldyti juodųjų serbentų lapų ir krapų žiedynų.

Antras būdas reanimuoti pomidorus yra moliūgų sėklų aliejus ir išspaudos.  Apie moliūginę silkę irgi jau rašiau (receptas čia).

O trečias būdas yra gaminti sakartveliškas pomidorų salotas. Kai valgiau tokias viename Sakartvelo kaime, maniau, kad nieko skaniau nesu ragavusi. Šias salotas tiekė su šašlykais, bet aš jų mėgstu pagaminti ne tik kaip garnyrą, kartais, ypač vasarą, kai yra savų pomidorų, gaminu salotas lengviems pietums ir tiekiu su skrudinta duona.

Vienas svarbiausių salotų ingredientų yra graikiniai riešutai, tad visad renkuosi kokybiškus, perku kuo šviesesnius, tai yra šviežumo garantas. Melsvieji svogūnai irgi yra būtini, esu bandžiusi įmaišyti geltonuosius ir baltuosius, deja, jie visiškai netiko. Toliau skaityti „Žieminių pomidorų reanimacija”

Paskelbta

Raugintų kopūstų salotos su šviežiais burokėliais ir obuoliais

Vitaminų užtaisas!

Šis derinys šovė į galvą eilinį kartą, kai radau vysti pradedantį burokėlį ir kelis rudeninius obuolius iš sodo, o šaldytuve liūdėjo peržiem pabodę rauginti kopūstai.

Žalius, nevirtus burokėlius valgo retas, tačiau dauguma žino, kad geriausios daržovių savybės yra būtent termiškai neapdorotose. Keli kalbinti žmonės žinojo burokėlių karpačą, dar keli buvo girdėję, kad galima rauginti žalius burokėlius. Tik tiek.

Šiuo mano atradimu labai džiaugiasi kelių vaikų mamos, joms pagaliau pavyko saugiai „užmaskuoti” žalius burokėlius, vaikai išties su malonumu valgo šias salotas su pieniškomis dešrelėmis ar virtomis bulvėmis.

Mūsų namuose šios salotos labiausiai gerbiamos poroje su kepta šonine (receptas ČIA), antimi ir rytiniu omletu, nors puikiai dera ir su vištiena, kalakutiena ar kepenėlėmis. Toliau skaityti „Raugintų kopūstų salotos su šviežiais burokėliais ir obuoliais”

Paskelbta

Silkės mišrainė su kiaušinių padažu

Vaje kokia diskusija apie silkių patiekalus užvirė po vakarykščio įrašo apie silkę su salierais!

Labai džiugu, kad klausiate, domitės ir svarbiausia – planuojate gaminti ir  pasimėgauti naujais skoniais. Išties, artėja Kalėdos, visada norisi kažko naujo ant stalo, tad prašome – dar vienas silkės receptas.

Niekada jo neaprašiau, nes maniau, kad jis yra elementarus ir daugeliui žinomas. Bet kadangi vakar sulaukiau daug prašymų aprašyti jį, pagaminau, nupaveikslavau ir sėdu prie aprašymo.

Šio patiekalo stebuklingumas yra padaže, dėl jo mišrainė gaunasi labai švelni, vienalytė, lengvai tepama ant duonos ar kabinama duoniuku.

Dar vienas mano atradimas ryškesniam skoniui – naudoju šviežiai maltus sičuano pipirus, malu paprasčiausiu malūnėliu, galima tiesiog sutraiškyti peilio briaunomis ir dar kiek pasmulkinti. Ir nors šie pipirai skirti Pekino ančiai ir kitiems Azijos šalių patiekalams gardinti, man jie ypatingai dera būtent su silke. Kai kurie šaltiniai rašo, kad šie pipirai turi ir gydomąjį poveikį:

  • antibakterinį, priešuždegiminį ir analgezinį poveikį, todėl jie gali padėti gydyti odos infekcijas, dantų skausmą, gerklės skausmą ir kitus uždegimus.
  • antispazminį ir karminatyvų poveikį, todėl jie gali padėti palengvinti virškinimo sutrikimus, pilvo pūtimą, vidurių pūtimą ir viduriavimą.

Toliau skaityti „Silkės mišrainė su kiaušinių padažu”

Paskelbta

Originali silkė su salierais, obuoliais ir garstyčiomis

Turbūt nėra nieko pastovesnio nei silkė ant švenčių stalo. Jau nebesuskaičiuoju kiek receptų esu gaminusi ar sukūrusi pati, bet visada atsiranda kas dar nustebina. O nustebino lenkų kulinaras Tomasz , ne tik šiuo receptu, kiekvienas jo patiekalas yra vienu metu ir labai paprastas ir labai neprastas. Keliskart pagaminusi pagal jo receptą visgi įkišau savo trigrašį ir papildžiau skonius obuoliu.

Receptas sužavėjo tuo, kad jame naudojamas saliero gumbas. Turiu įprotį prekybos centruose stebėti ką perka kiti žmonės ir jei paklaustumėte ką matau rečiausiai, tai būtų salierai. Tiek gumbai, tiek lapkočiai. Ir pati tikrai retokai naudoju šią daržovę, kartais išvirdavau sriubą, kartais patarkuodavau ir maišydavau su morkomis garnyrui. Tačiau atradus šį nuostabų duetą su silke, įtariu, būsiu uoli salierų pirkėja.

Retai taip išsireiškiu, bet ši silkė beprotiškai skani. Tad kviečiu būtinai pasigaminti ir tikiu, kad ji taps tiek kasdienio, tiek šventinio stalo puošmena.

Silkę perku 500g pakuotėse be aliejaus. Jei pirksite aliejuje, būtinai nusausinkite. Toliau skaityti „Originali silkė su salierais, obuoliais ir garstyčiomis”

Paskelbta

Gardžiausi ir lengviausiai paruošiami marinuoti miško grybai

Negaliu patikėti, kad rašau apie grybų marinavimą spalio gale.  Gamta šiemet išties stebina, užvakar gražiausiuose Lietuvos pušynuose šalia Arvydų rinkome baravykus, makavykus, kalpokus, voveraites, žaliuokes. Sveikutėliai grybai džiugino tiesiog kas kelis žingsnius ir juokėmės, kad jei būtume rinkę ir kazlėkus, grįžtume namo pilna bagažine 🙂

Kadangi pririnkome beveik du kibirus miško gėrybių, dalį paruošiau valgymui su šonine, svogūnais ir grietine, o likusius sumaniau paruošti savo firminiu marinavimo būdu.

Būdas tiesiog tobulas, nes nereikia virti marinato, nėra jokių likučių, visas procesas vyksta viename puode. O ir per eilę metų tobulintas receptas nėkart nepavedė, grybų skonis ir konservų kokybė visada džiugino.

 Visus grybus, netgi baravykus, visada nuverdu tris kartus. Taip darau dėl to, kad taip mokė šeimos moterys ir dėl to, kad vaikystėje esu apturėjusi labai rimtą apsinuodijimą miško grybais.

Taigi parsivežtus grybus nedelsiant maudau, pjaustau ir dedu į gilų puodą. Sklidinai užpilu šaltu vandeniu, puodą kaičiu ir, vandeniui užvirus, grybus nukošiu ir kartoju procedūrą. Taip tris kartus.

Po paskutinio nuvirimo grybus matuoju – dedu į litrinį stiklainį ir tik tuomet pilu atgal į puodą. To reikia, kad žinoti kiek reikės prieskonių. Toliau skaityti „Gardžiausi ir lengviausiai paruošiami marinuoti miško grybai”

Paskelbta

Česnakų žiedų, aitriosios paprikos ir šalavijo skonio actas

Kol pati negamindavau acto, pirkdavau jį kaip visi normalūs žmonės prekybos centruose, tačiau labiausiai žavėdavo pietų šalyse ragaujami vyno ar chereso actai, suporuoti su švelniu alyvuogių aliejumi ir užpilti ant šviežių daržovių.

Pas mus tuomet tokių nebūdavo, tad inspiravo pabandyti pasigaminti pačiai. Pradėjau nuo obuolinio, žinoma 🙂 nes rudenį gaminame daug sulčių, dalis kurių ir virto nuostabaus skonio ir aromato actu. Kitais metais jau gaminau pienių, žaliųjų vynuogių actus kol galiausiai atėjau iki taško, kai tiesiog acto skonis nebedžiugino, norėjosi dar daugiau skonių, spalvų, kvapų…

Buvo birželis ir ant stalo gulėjo pintinė su ką tik nupjautais česnakų žiedais, marinavimui naudodavau tik kotus, o žiedus suberdavau į kompostinę. Bet tądien sukirbėjo mintis, kad česnakų žiedai pilni kvapų! Užpyliau juos pirktiniu obuolių actu ir po pusmečio jau mėgavomės fantastišku skoniu.

Kasmet vis kartodavau, įdėdama dar kitokių priedų – krapų sėklų, kmynų, kalendros, raudonėlio. Bet pats geriausias derinys yra būtent toks, apie kokį šiandien ir norėčiau parašyti. Tiesa, mūsų namuose yra du favoritai, šis ir „Avactas” – aviečių actas, receptą rasite ČIA.
Būtent avactu gardinti virti burokėliai ar jų karpačas, barščiai, burokinė sriuba – viskas būna tobulai gardu.

Puikiai suprantu, kad naminio acto turi retas, kadaise labai rimtai studijavau pramoninio acto gamybos ypatumus ir galiu pasidalinti svarbia informacija.

Toliau skaityti „Česnakų žiedų, aitriosios paprikos ir šalavijo skonio actas”

Paskelbta

Valdorfo salotos

Šių salotų istorija siekia 100 metų ir pirmoji, klasikinė versija, buvo gaminama iš obuolių, saliero kotų ir majonezo. Vėliau kažkas įkišo savo trigrašį, įpjaustydamas vištienos, tada kažkam prisireikė vynuogių. Ir viskas išties puikiai dera, būtent šią versiją mėgstu labiausiai, tik dar įdedu graikiškų riešutų, tada jau to-bu-la.

Šios salotos man visada primena restoraną, kadaise buvusį Užupyje, jame valgydavau tik šias salotas, buvau tiesiog įsimylėjusi skonių derinį, tačiau pasidomėjus receptūra labai nustebau, nes visada deklaravau, jog nemėgstu salierų kotų, o jie – vienas svarbiausių ingredientų Valdorfo salotose.  Tuomet nusipirkau reikalingų ingredientų ir, pagaminusi salotas, įsitikinau, kad jos – vienos lengviausiai pagaminamų, labai šventiškos, (beveik) visų skoniams tinkančios, o ir puošiančios stalą.

Kaip minėjau, vištiena nėra būtina, tad galima ir vegetariška versija. O štai be majonezo niekaip, jį būtinai „skiedžiu” graikišku jogurtu (galima netgi kefyru), tačiau didžioji skonio dalis turi būti majonezinė. Ir, tiesa, vynuogės turi būti besėklės.  Toliau skaityti „Valdorfo salotos”

Paskelbta

Arbūzų ir fetos salotos

Yra viena labai garsi pora, tai Arbūzas ir Feta. Pietų šalyse, kur auga saldžiausi arbūzai ir gaminami patys sūriausi fetos tipo sūriai, ši pora neatsiejama tradicinių virtuvių dalis.

Man irgi patinka tas sūru – saldu skonis, bet kaip visad, ieškau daugiau derinių, tokiu būdu gimė ir šios įdomios, gaivios, vasariškos salotos.  Jose yra visi skoniai – truputį karčios gražgarstės, saldus arbūzas, sūri feta, rūgštus padažas bei alyvuogės ir aliejus, surišantys viską į vieną puikų skonį.

Šias salotas tiekiu atšaldytas, be jokių kitų priedų, bet baigiant valgyti visad pasiūlau kvietinės duonos riekę, ją mirkome į lėkštėje likusį padaža. Tai ne tik taupumas, tai dar ir paskutinis gardus pietų akcentas. Galbūt ten, kur protokolas reikalauja aukščiausio lygio etiketo taip daryti būtų nemandagu, tačiau valgyti rankomis namuose dar niekas neuždraudė, o mokslininkai dar ir patvirtino, kad rankomis valgomas maistas yra… skanesnis. Turbūt todėl žmonėms taip patinka greitas ar gatvės maistas.

Arbūzo turbūt niekas nevalgo šakute ar peiliu, išskyrus tuos atvejus, kai jis, kaip šiose salotose, yra smulkiai supjaustytas ir tiekiamas kartu su kitais ingredientais. Jei yra galimybė, arbūzą salotoms renkuosi besėklį arba su baltomis sėklomis, kurios yra sukramtomos. Toliau skaityti „Arbūzų ir fetos salotos”

Paskelbta

Apie vaistažoles, arbatas ir prieskonius

Šįkart kiek kitokio formato įrašas, apie TV.

Žinau žinau, ir man vasarą telikas ne itin rūpi. Kieme, šiltnamiuose, vynuogyne ir miške 3 mėnesius transliuojamas serialas „Gamta mūsų namai”.

Tačiau vieną laidą labai kviečiu pažiūrėti, joje daug naudingos informacijos, pvz.:

– ne tik mano, bet ir kitų žolininkų raginimas neskinti nuo augalų VISŲ lapų ar žiedų;
– kad surinktus augalus prieš naudojant ar džiovinant reikia pagniaužyti, sukarpyti ar kitaip pasmulkinti, o visų geriausia fermentuoti;
– vaistažoles vartoti ne kaip popietinę arbatėlę, o tik tuomet, kai reikia malšinti ligų simptomatikas (slogą, aukštą temperatūrą, gerklės skausmą, pilvo pūtimą, skrandžio etc.)
– lapai arbatoms (būtent lapai), renkami iki Joninių, žiedai ir šaknys – kol žydi ir kol kastuvas lenda į žemę.

Toliau skaityti „Apie vaistažoles, arbatas ir prieskonius”

Paskelbta

Džiovinti pievagrybiai ir jų traškučiai

Nežinau kaip jums, bet man būna, kad pamačius besibaigiančio galiojimo produktus ar dėl nekondicinės išvaizdos nukainotas daržoves ar vaisius, apima noras juos gelbėti. Ir tai dažniausiai darau šaldant, sūdant, rauginant, konservuojant ir džiovinant.

Pavyzdžiui pernai gelbėjau turgavietėje ant žemės dėžėse gulėjusius peraugusius agurkus. Nupirkau juos už kelis pinigus ir taip jau gavosi, kad peraugusių paršelių (taip vadiname tuos didelius ir storapilvius agurkus) gabaliukai, marinuoti obuolių acto marinate, tapo pačiais gardžiausiais 2021-2022m. žiemos sezono konservais.

O užvakar viename prekybcentryje akis užkliuvo už pievagrybių. Baltų, dailių, bet žinant šių grybų standartus, truputį peraugusių. Ir ta proga prisiminiau kodėl atrenkant darbuotojus į Danijos pievagrybių ūkius anketoje būdavo klausimas ar pretendentas rūko. Nepriimdavo rūkorių todėl, kad jiems berūkant, pievagrybiai gali… peraugti 🙂

Tokie, truputį peraugę ir jau išskleidę kepurę grybai puikiai tinka džiovinimui ir netgi paprastas džiovinimas gali būti žaismingas ir įdomus, pasidalinsiu su jumis keliais atradimais. Juolab atsargų pasiruošimo tema tapo labai aktualia… Toliau skaityti „Džiovinti pievagrybiai ir jų traškučiai”