Keptų pomidorų padažas žiemai

Kepti pomidorus orkaitėje mėgstu jau nuo seno, o kai sužinojau, kad termiškai apdorotuose pomidoruose dar ir atsiranda medikų liaupsinamų likopenų, ėmiau juos kepti dar dažniau.

O prieš kelis metus įvyko avarija virtuvėje, džiovinamiems pomidorams buvo nustatyta ne ta temperatūra orkaitėje, vietoj 70C buvo įjungta 170C. Kadangi pomidorų griežinėliai jau buvo palaistyti aliejumi, pabarstyti česnaku ir mano mylimu raudonėliu, po poros valandų aptikau jau pilnai iškepusius ir sultis išleidusius pomidorus… Bet kiekviena pamoka turi pozityvią pusę, keptus pomidorus sudėjau į stiklainius, smarkiai paspausdama, kad neliktų oro tarpų ir paberdama truputį druskos, mat tikėjausi išlaikyti konservus rūsyje.

Žiemą, atidarius pirmą stiklainį supratau atradusi nuostabų skonį, tik sunkiai kramtėsi odelės. Tobulumo vardan nėriau į kulinarinių tinklaraščių pasaulį ir radau atsakymą – ogi tiesiog sutrinti keptus pomidorus iki tyrės. Ir štai jau treti metai, vis paimprovizuodama prieskoniais, gaminu mūsų skoniams labai tinkantį pagardą, padažą ar tyrę (kaip pavadinsi – skonio nepagadinsi).

Šis padažas labai tinka sriubų ir troškinių gardinimui, taip pat puikiai gardina grilio kepsnius, kitaip nei kečupas, neužgoždamas dūmo kvapo ir kepsnių skonio. O mėgstantys kitokius skonius šį padažą netgi pila ant… vanilinių ledų. Toliau skaityti „Keptų pomidorų padažas žiemai”

Solianka

Solianka. Selianka. Pachmelka. Šiupinys. Šiupininė. Varguolių maistas. Ir tai dar ne visi šios sriubos pavadinimai. Ir turbūt nė viena kita sriuba neturi tiek vardų, o tuo pačiu ir standartų. Anot istorinių šaltinių, ši sriuba atsirado XV amžiuje Rusijos valstiečių namuose, panašiai kaip ir pica Italijoje – dedant į vieną patiekalą viską, kas tuo metu buvo po ranka. Tik iš kur XV amžiuje Rusijoje pas valstiečius būdavo citrinų ar alyvuogių –  lieka paslaptimi…  🙂 Tebūnie tai šiuolaikinė solianka.

Su šia sriuba susipažinau praeitą rudenį, klajodama po Rygą. Kiekvienoje maitinimo įstaigoje, nuo restorano iki knaipės, netgi nesvarbu senamiestyje ar geležinkelio stotyje, dienos pietūs kvepėjo vienodai – dešros, česnakų, kalendros ir pomidorų kvapų deriniu. Panašūs aromatai kutendavo nosį Gruzijoje, tačiau kai jau priėjau prie dienos pietų sriubos katilo ir samčiu pasėmiau sriubos, supratau, kad tai yra tai, ko gyvenime nesu ragavusi. Joje nedominavo joks produktas, veikiau tai buvo visų man žinomų sriubos ingredientų mišinys. O ir aplink katilą buvo pridėta bent šešių rūšių papildinių – grietinės, kapotų petražolių ir kalendrų lapelių, česnako gabaliukų bei juodų ir žalių alyvuogių. A, dar ir citrinų. Ir kaip neparagaut? Toliau skaityti „Solianka”

Kūmos šiupininė

Apie savo aistrą kelionėms ir įspūdžius iš aplankytų vietų dažnai parašau elektroniniame žurnale „Gyvenimo Gurmanai„, buvo kelios publikacijos ir popieriniame Lietuvos rytos leidinyje. Tačiau paskutinės dvi kelionės buvo visai kitokios, nors ir keliautos lyg ir įprastiniu lėktuvu, į turistų gausiai lankomas šalis, tačiau atradimai jose buvo ypatingi, pasukę mintis truputį kita kryptimi. Ir tai mano galva yra vertingiausi atradimai. Apie viešnagę Izraelyje ir parsivežtus Liudos receptus ir dovanas – jau netrukus pasirodysiančiame šeštame „Gyvenimo gurmanų” numeryje, o apie Kubą rašiau FB, Renatos Lapės profilyje rasite pasakojimus ir nuotraukas. Jei įdomu, žinoma.

Vienintelis niekada mano neaprašytas įspūdis po tokių kelionių – keturi metų laikai, kuriuos mes turime, tad nė kiek nevertiname, veikiau bambame, kas dėl sniego, kas dėl vasaros alsų… Aš ta pastaroji, bet žiemą apie gyvenimą atsiliepiu vieninteliu žodžiu „kaifuoju”. Ir mano virtuvėje yra keturi metų laikai, žieminė jos pusė yra pati įdomiausia, nes puode ar orkaitėje dažnai atsiduria kiti trys metų laikai iš šaldiklio – rabarbarai į gėrimus, trintos vasaros uogos varškės padažams, rudeniniai grybai į sriubas…

O ir sriubos žiemą norisi būtent tokios – tirštos, karštos, sočios ir … kitokios. Kadaise mano sukurtą derinį puode draugė yra pavadinus Kūmos šiupinine. Tebūnie.  Toliau skaityti „Kūmos šiupininė”

Trinta rudens sriuba

Kodėl rudens? Nes dabar kaip iš gausybės rago pasipylė obuoliai, morkos ir burokėliai. Obuolys sriuboje, bent jau mūsų kraštuose, yra retas svečias, tačiau jį galima išmaniai paslėpti, sriubą… sutrinant. Visi trys pagrindiniai šios sriubos veikėjai turi gamtinio saldumo, todėl gali drąsiai konkuruoti su populiariąja moliūgiene. Maloniai nustebins ne tik sriubos spalva, bet ir tekstūra bei skonis.

6 porcijoms reikės:

500 g vištienos blauzdelių be kaulo ir odos Toliau skaityti „Trinta rudens sriuba”

Kūmos moliūgų sriuba

Mano firminėje sriuboje yra keli retai kur prekybos vietose sutinkami produktai – moliūgų rupiniai ir vištų uodegėlės. Rupiniai yra po aliejaus spaudimo likę išspaudos, rupios (matyt todėl kalbininkai jas taip pavadino), trapios, spalvingos ir labai kvapnios, naudoju juos visur, kur anksčiau naudodavau džiūvėsėlius. Tačiau iki aliejaus preso atsiradimo namuose apie rupinius ir pati buvau ne ką girdėjusi, o moliūgų sriubą gardindavau maltomis moliūgų sėklomis. O štai vištų uodegėles atradau palyginti neseniai, vienoje Nemenčinės parduotuvėlėje, tokioje mažoje, kokiose ką nors perkant visada iš pardavėjų ar kitų pirkėjų dovanų gauni receptą  🙂

Uodegėlės yra puikaus sultinio garantas, o moliūgų sriubai tai itin svarbu. Be abejo, sultiniui tinka ir kitos dalys, svarbu, kad jos būtų kaulėtos.

O kad nebūtų vien kremo konsistencijos, į sriubą įpjaustau pievagrybius (žiemos variantas) ar šviežius miško grybus rudenį. Esu bandžiusi gardinti šią sriubą marinuotais kelmučiais, valgytojai raukė nosis, tad grįžome prie šviežių.

Ir paskutinis, vienas smagiausių atradimų – į tiekiamos sriubos lėkštę įberti spanguolių uogų, jų sprogstanti rūgštelė yra tiesiog tobulas skonio partneris.

Toliau skaityti „Kūmos moliūgų sriuba”

Firminė morkų sriuba

Daugelis mano, kad esu nepataisoma optimistė ir kad mano virtuvėje nebūna liapsusų. Būna, ir ne tik virtuvėje 🙂 Ir man netgi patinka, kai koks nors kulinarinis eksperimentas nepavyksta, tuomet išmokstu pamoką, kuri ilgainiui padeda sukurti kai ką žymiai skanesnio. Taip nutiko ir su trinta morkų sriuba, „nelipo” jos skonis nors tu ką, ir ne vienerius metus, nors ranką prie širdies pridėjus pasakysiu – gaminau, daug kartų. Kol nesumąsčiau, kad morkų sriuboje man tiesiog… per daug. Trinta sriuba juk nebūtinai turi nevarvėti nuo šaukšto. Akis dar užkliuvo už šaldytuve nuobodžiaujančių marinuotų kelmučių, kelių šparagų kotų, brinkintų avinžirnių ir fantazija nunešė prie puodo…

Atradimas, sakyčiau, ypač gaminimo laikas. Jei norisi gurmaniško skonio ir vaizdo, būtinai pabandykite tokį pusiau tirštos sriubos variantą. Ir jei mėgstate aštriai, čia labai teisingai sugrotų čilio ar kajeno nata.

Ingredientai 6 porcijoms: Toliau skaityti „Firminė morkų sriuba”

Du viename. Vištiena, pievagrybiai, avinžirniai, baklažanai ir kopūstai.

 

Pradedu naują rubriką du viename.

Tą inspiravo pažintys ir diskusijos, ne kartą minėjau, kad iš tų pačių produktų galima pagaminti ne vieną, ir net ne vieną dešimtį skirtingų patiekalų. Ir apie tai kaip jums sudėtinga susidėlioti produktus galvoje ar sąraše savaitgalio pietums ar darbadienio vakarienėms, kiek reikia laiko (kurio jūs vis neturite) parduotuvėje, kad susirinkti produktus pvz sriubai ir salotoms.

Siūlau jums išeitį, idėja mano virtuvėje jau ne be fix, bet įtariu, kad galiu pagelbėti jums:

a) sutaupysite marias laiko

b) jokių likusių produktų

c) mažesnė suma čekyje

d) lavės fantazija

Pradedam. Toliau skaityti „Du viename. Vištiena, pievagrybiai, avinžirniai, baklažanai ir kopūstai.”

Jogurtiniai šaltibarščiai su ridikėliais

Puiki alternatyva kefyriniams šaltibarčiams, tirštesnė konsistencija, kitoks skonis. Pagaminti puodą barščių iš pirktinio jogurto būtų prabanga, todėl jogurtą gaminu pati:

2 l 3,5% pieno

supilu į puodą ir lėtai kaitinu, vis įkišdama (švarų) pirštą, pienas turi būti tokios temperatūros, kad pirštui būtų dar nekaršta, bet jau šilta, jei turite termometrą, tai reiktų išlaukti 40C. Tuomet išjungiu ugnį ir pieną sumaišau su

1 didesniu indeliu natūralaus jogurto

Nelygu šilumai namuose, po paros ar kelių jau turiu 2 litrus natūralaus jogurto. Į jį dedu

1 ilgavaisį ar 4 trumpus agurkus – stambiai tarkuotus

gerą saują kapotų svogūno laiškų

2 žiupsnius kapotų krapų viršūnėlių

Didesnį pundelį smulkiai kapotų rūgštynių

4-5 kietai virtus, į 4 dalis supjaustytus kiaušinius

Pasūdau, gerai sumaišau. Laikau šaldytuve, kad pasiteisintų sriubos pavadinimas. Tiekiu su virtomis, krapais barstytomis bulvėmis.

Patarimas – rūgštynes pakeitę virtais burokėliais ir įmaišę 0,5 citrinos sultis, gausite ‘raudonus’ jogurtinius šaltibarščius.

 

Burokėlių sriuba su džiovintais obuoliais

Vienas ingredientas gali pakeisti patiekalą. Ir taip radikaliai, kad paragavus norisi ploti katučių. Toks vienas produktas, netyčiom įkritęs į burokėlių sriubą, pakeitė mano mitybą. Mat burokėlių sriubos nevalgiau nuo darželio laikų, kažkas joje mane gasdino. Gal kraujo spalva? O gal istorija, kai būdama kokių ketverių giminių baliuj paprašiau tetos ridikėlio. Bet kadangi dar painiojau žodžius, pasakiau „burokėlio”. Teta buvo išmintinga, ji kelis kartus perklausė ar tikrai noriu bu-ro-kė-lio, bet aš iš susigėdimo taip susipainiojus tik linkčiojau, todėl ji man davė virtą luptą burokėlį ir, žinoma, stebėjo kaip aš jį valgau. Ir aš žiūrėčiau 🙂 Buvo bai-siai bloga. Toks ir buvo likęs santykis su jais, atsargus, ir ypač ne sriuboj. Bet tik lig tol, kol pradėjau gaminti tokią – su džiovintais obuoliais.

Toliau skaityti „Burokėlių sriuba su džiovintais obuoliais”

Pupuolių sriuba

Toj stebuklingoj Almutės krautuvėlėj Kalvarijų turguje vis atrandu kažką įdomaus. Pastarąjį kartą akis užkliuvo už žalių grūdelių. Mano minus keturios dioptrijos, net ir pakoreguotos akiniais, iš tolo rodė žaliuosius lęšius. „Lęšiai?” – paklausiau aš. „Pupuolės”- išdidžiai tarė Almutė. Ir tai buvo tas retas kartas, kai aš nustebau, nes tikrai niekada nebuvau susidūrusi su šia pupelių rūšimi. O pupeles mes itin mėgstame. Ir gal net teisingiau būtų sakyti naujai pamėgome, nes kol nežinojau vienos nedidelės paslapties, nevalgydavome jų prieš svarbią dieną, prieš naktį, prieš einant į darbą ir taip toliau. Dėl jums gerai žinomų priežasčių 🙂 Paslaptimi su jumis pasidalinsiu, juk iš pupelių galima pagaminti net ypatingus biskvitus tortui, ką jau kalbėti apie troškinius, sriubas, garnyrus… O man dar patinka užkandžiauti jomis vakare, žiūrint kokį įdomų filmą, tiesiog išvirtomis ir kelias dienas padžiovintomis lėkštėje virš radiatoriaus.

O iš žaliosios naujienos išviriau labai gardžią sriubą, pabandykite ir jūs, ir nebūtinai su ožkiena ir pupuolėmis, tiks ir jautiena su šabalbonais. Nustebins ne tik sodrus skonis ir tiršta tekstūra, bet ir paruošimo greitis.  Toliau skaityti „Pupuolių sriuba”