… valgome tam, kad gyventi būtų skaniau… (Renata)
Nors jau esu rašiusi apie šį itin paprastą receptą, pasikartosiu, akcentuodama pagrindinius privalumus:
Yra ir vienas minusas:
Pirmiausiai pasiruošiu agurkus, juos kruopščiai nuplaunu, galiukų nepjaustau. Gaminu didesniame puode ar maistiniame kibire. Toliau skaityti „Rauginti agurkai neturintiems rūsio”
Negaliu patikėti, kad rašau apie grybų marinavimą spalio gale. Gamta šiemet išties stebina, užvakar gražiausiuose Lietuvos pušynuose šalia Arvydų rinkome baravykus, makavykus, kalpokus, voveraites, žaliuokes. Sveikutėliai grybai džiugino tiesiog kas kelis žingsnius ir juokėmės, kad jei būtume rinkę ir kazlėkus, grįžtume namo pilna bagažine 🙂
Kadangi pririnkome beveik du kibirus miško gėrybių, dalį paruošiau valgymui su šonine, svogūnais ir grietine, o likusius sumaniau paruošti savo firminiu marinavimo būdu.
Būdas tiesiog tobulas, nes nereikia virti marinato, nėra jokių likučių, visas procesas vyksta viename puode. O ir per eilę metų tobulintas receptas nėkart nepavedė, grybų skonis ir konservų kokybė visada džiugino.
Visus grybus, netgi baravykus, visada nuverdu tris kartus. Taip darau dėl to, kad taip mokė šeimos moterys ir dėl to, kad vaikystėje esu apturėjusi labai rimtą apsinuodijimą miško grybais.
Taigi parsivežtus grybus nedelsiant maudau, pjaustau ir dedu į gilų puodą. Sklidinai užpilu šaltu vandeniu, puodą kaičiu ir, vandeniui užvirus, grybus nukošiu ir kartoju procedūrą. Taip tris kartus.
Po paskutinio nuvirimo grybus matuoju – dedu į litrinį stiklainį ir tik tuomet pilu atgal į puodą. To reikia, kad žinoti kiek reikės prieskonių. Toliau skaityti „Gardžiausi ir lengviausiai paruošiami marinuoti miško grybai”
Rašydama „bemielė” turiu omeny jokių mielių, net ir tų, kurios gyvuoja rauge. Tai elementariausiai pagaminama duonos tešla iš visų, kurias esu kepusi. Nereikia laukti mielių aktyvavimosi, visi produktai paprasti, natūralūs ir prieinami kiekvienam.
Nerašau „becukrė”, nes jeigu sekate mano receptus, greičiausiai pastebėjote, kad cukrų naudoju tik desertų/pyragų ir marinatų gamyboje. Iš ilgametės patirties galiu patvirtinti, kad jokiai duonai ar ragaišiui cukrus nereikalingas, kaip ir rauginamiems kopūstams! Ne kartą esu sulaukusi klausimų šia tema, atsakymas labai paprastas – mielės, tiek sausos kepimo, tiek presuotos ar rauge natūraliai susidariusios, aktyvuojamos šiltu (apie +30C) vandeniu, o maitinasi miltuose esančiais angliavandeniais.
Šioje duonoje kildintojo vaidmenį atlieka soda, ji sureaguoja su kefyre ar jogurte esančia rūgštimi. Tokių didelių skylučių riekėje, kaip mielinėje ar raugo duonoje, nebus, žinoma. Tačiau skonis tikrai nustebins ir pradžiugins.
Kartais į tešlą įmaišau miežinio salyklo, duona būna tamsi ir kiek kitokio skonio, tuomet ant tešlos formoje beriu kmynų.
Duoną kepu formoje aukštais bortais, dar kitaip vadinamoje „kekso forma”.
Niekad nebūčiau sumaniusi kuo nors kimšti batoną, jei ne draugė, atvežusi mūsų vištaitėms maišą besibaigiančių galioti duonos gaminių.
Vienas batonas buvo nei supelijęs, nei įpjautas, paspaudus dar vis minkštas viduje, todėl atidėjau jį šonan ir, pasikuitusi atminties stalčiukuose, prisiminiau kadaise matytą vaizdą. Tokį, kokį dabar matote nuotraukoje. Kaip tik turėjau silkės, šviežių daržovių ir sviesto, juos, išlydėjusi draugę, supjausčiau, sumaišiau ir sukimšau į išskaptuotą batoną.
Sekančią dieną, prapjovus, aiktelėjom nuo grožio, o paragavę ir nuo skonio. Ir nuo tada, kai tik leidžiamės į kokią pažintinę kelionę po Lietuvą, gaminu šį neįmantrų užkandį. Gardų, gaivų, sotų ir itin patogų transportuoti. O ir tepti nieko nebereikia, tik atsipjauti.
Gamyba visiškai nesudėtinga, vienintelis nepatogumas yra tas, kad sviestas turi būti kambario temperatūros. Esu bandžiusi paspartinti procesą sviestą ištirpindama, tačiau tuomet įdaro tekstūra gavosi kitokia, šiltas sviestas susigėrė į batono minkštimą, produktai „nesusirišo” tarpusavy. Taip pat atradau, kad įdarui labiausiai tinka silkė, nemirkusi marinate ar aliejuje, tokios dabar galima rasti visuose prekybos centruose, ant pakuotės būna užrašas „be aliejaus”. Arba dar geriau – pasigaminti sausai sūdytos silkės patiems (receptą rasite ČIA). Toliau skaityti „Įdarytas batonas”
Dar visai neseniai konservavimas buvo absoliučiai sezoninis, toks jis liko tik pas tuos, kurie patys augina daržoves, vaisius ar uogas. Man tokiais sezoniniais visad liks agurkai ir pomidorai, pirmieji dėl to, kad auginu juos, o antrieji dėl to, kad vasariniai pomidorai yra šimtąkart skanesni ir kvapnesni nei auginti žiemą, tad jeigu jau kemšu juos į stiklainius, tai tik vasarą ir nupirkusi žinomame ūkyje augintus raudonžandžius.
Tačiau yra vienas bet. Neauginu, bet ir vasarą neperku cukinijų marinavimui. Dėl to, kad retas kas parduoda jaunutes, beveik besėkles cukinijas, o ir ilgai marinate mirkstantys cukinijų gabaliukai ar griežinėliai sutyžta.
Traškių marinuotų cukinijų atradimą padariau tuomet, kai prekybos centruose žiemą pasirodė pirmosios jaunos cukinijos iš Ispanijos. Būtent tokios, kokias rekomenduočiau marinuoti, greitai suvalgyti ir marinuoti vėl ir gal netgi tame pačiame marinate! Šią tvarią idėją pristatysiu ne tik su cukinijomis, bet ir su galybe kitų produktų, sekite naujienas.
Taigi, nusiperku 1 – 2 cukinijas, kruopščiai jas nuplaunu ir supjaustau griežinėliais, ne itin plonai, kaip matote nuotraukose. Toliau skaityti „Marinuotos cukinijos”
Tai bus odė česnakui. Jo didenybei Česnakui, kuris, kaip nė viena kita daržovė, neturi savyje tiek galios padėti peršalusiam, sloguojančiam ar kokią zarazą viruso pavidalu pasigavusiam žmogui.
Nėra ir kitos tokios daržovės, paliekančios tokį ryškų kvapą, tiek pjaustant, tiek malant, gardinant troškinius, sriubas, padažus, keptą juodos duonos riekę ar verdant skilteles aliejuje. Ir nors kartais česnakas dėl skoninių ir kvapiųjų savybių yra lyginamas su svogūnu, mano galva jis, nors ir pravirkdantis net vyrus, yra Nr. 2.
Ir dabar, kai aplink tiek sergančių ar sloguojančių žmonių, sumaniau priminti lyg ir elementarius, bet dažno tiesiog pamirštus česnakų patiekalus ar gaminius, kurie padeda sveikti.
Pirmiausia, ką prisimenu suslogavus – tiesiog nulupti česnako skiltelę ir ją įdėti į kiek įmanoma išpūstą šnervę. Kitą užspaudus kvėpuoti česnako eteriu bent kelias minutes. Svarbu skiltelės neįpjauti, tuomet yra grėsmė labai stipriai suerzinti gleivinę.
Bet kadangi aš nesu medikė, o kulinarė, labiau norėčiau pasidalinti „skanių vaistų” receptais. Toliau skaityti „Pirmoji pagalba susirgus ar peršalus – česnakas”
Žinau žinau, ir man vasarą telikas ne itin rūpi. Kieme, šiltnamiuose, vynuogyne ir miške 3 mėnesius transliuojamas serialas „Gamta mūsų namai”.
Tačiau vieną laidą labai kviečiu pažiūrėti, joje daug naudingos informacijos, pvz.:
Jei patys užsiauginate česnakų, bet neturite tinkamų sąlygų juos laikyti, puikiai žinote, kad sausio – vasario mėnesiais jie pradeda vysti, ruduoti, raukšlėtis. Tuomet prasideda galvaskaudis ką su jais daryti. Manęs šis klausimas nebekankina jau senokai, sumalu nuluptas skilteles su druska (receptas čia), pagaminu česnakynės (receptas čia) ar užpilu nuplikytus česnakus geru aliejumi ir iki vasarinio derliaus valgome tokius.
Turbūt todėl tiek metų nė neieškojau kitokių česnakų konservavimo būdų, kol neatėjo toji diena, kai miela ūkininkė Eglė ėmė ir pasigyrė pagaminusi česnakų confit. Och kaip mėgstu tokias dalybas idėjomis! Niurktelėjau internetan, aptikau galybę receptų kaip ir iš ko ruošiamas confit, bet apie tokį česnakų ruošimo būdą radau labai nedaug. Tai tik sustiprino norą pabandyti, juolab mamos užauginti česnakai kaip tik pradėjo vysti ir jau prašėsi į stiklainius.
Po kelių valandų jau ragavome salstelėjusias, aliejaus ir prieskonių prisigėrusias skilteles. Tepėme jas ant duonos, o man mintyse sukosi idėjų karuselė – kur ir kada naudosiu jas. Kelias jau išragautas idėjas rasite po receptu. Toliau skaityti „Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)”
Labai mėgstame keptą juodą duoną, ypač nuo tada, kai pradėjau gaminti naminius aliejus. Kepdavau šalto spaudimo saulėgrąžų ar sezamų aliejuje, bet vis kirbėjo, kad kaitindama gadinu tyro aliejaus gerąsias savybes. Ir vieną dieną, besisvečiuodama kulinarinėje studijoje, pamačiau juodos duonos riekes kepimo skardoje ir kaistančią orkaitę. Nekantriai laukiau rezultato ir buvau labai nustebusi, orkaitėje kepta duona buvo traški ir labai gardi, bet visgi pritrūko aliejaus skonio. Tad namuose, po kelių eksperimentų, atradau patį gardžiausią variantą.
Proporcijų kaip ir nėra, o labiausiai pasiteisinusi idėja – tiekti keptą duoną su papildomais priedais, kuriuos pats valgantis ir derina pagal savo skonį. Toliau skaityti „Duona su česnaku (variantas orkaitėje)”
Puikus, jeigu net ne fantastiškas receptas tiems, kurie neturi orkaitės. Nors kai pradėjau kepti šią duoną, abi namų orkaitės ilsisi. Viskas skamba keistai, bet tik iki tol, kol pabandysite patys. Ir labai raginu, nes ši duona skoniu lenkia visas ragautas kvietines duonas, kaip sakė valgę, ji sotesnė, intensyvesnio skonio.
Gaminti paprasta, nes naudojamos sausos mielės, ne raugas. Visiškai nereikia minkyti. Receptas iš serijos „viens-du”, tereikia sumaišyti produktus, o visus likusius darbus nudirba laikas ir… keptuvė. Ji, žinoma, turėtų būti tokia, kurioje neprisvyla ir kepami blynai, t.y. lygaus dugno, be įbrėžimų. Aš kepu akmens masės keptuvėje, esu kepusi ir špižinėje, ir netgi stiklinėje kepimo formoje. Kadangi kepama itin mažoje kaitroje, stiklo trūkio baimintis neverta. Maniškės yra 28cm diametro.
Smulkiai aprašysiu gaminimo eigą, kad nereiktų naudoti daug indų ir kad viskas pavyktų tikrai 100%.
Vienam kepalui reikia:
Toliau skaityti „Keptuvėje kepta jogurtinė duona”