Paskelbta

Vienakąsniai su pupelių paštetu ir silke

Taip jau nutiko, kad 2019 metus palydėjau su nauja veikla – vienam žurnalui, trims vakarėliams ir keliems nemažiems susibūrimams gaminau vienakąsnius. Ir kaip dažnai nutinka, kai jau įsivažiuoji, tai nebegali sustot.

O kadangi esu kombinacijų maniakė, begamindama labai skirtingus produktų derinius, juos mintyse (ir ne tik) dėliojau, poravau, bandžiau suprasti ko trūksta, ir galiausiai atradau TĄ skonį, kuris jau gali būti vadinamas firminiu. Tobulai derantys silkės sūrumo, dvejų garstyčių aštrumo ir sproginėjančių sėklų malonumo, marinuotų agurkų rūgštelės skoniai… Ir dar vienas privalumas – šie vienakąsniai labai greitai paruošiami. O net jei po ranka nėra elektrinio smulkintuvo, pupelių paštetą galima pagaminti pačiu elementariausiu būdu – šakute.

Produktų sąrašas labai konkretus, pasiruošę tokį kiekį neturėsite jokio likusio produkto, kurį reikės vėl sandėliuoti šaldytuve. Tad tai ir labai praktiška, o ar vienakąsnių liks lėkštėje, tikrai abejoju…

28 vnt. pagaminti reikia: Toliau skaityti „Vienakąsniai su pupelių paštetu ir silke”

Paskelbta

Napoleono pusbrolis iš 4 produktų

Jūs jau turbūt žinote, kad nesu pusfabrikačių gerbėja, tačiau yra viena didelė išimtis – kartais perku šaldytą tešlą, labai faina turėti jos šaldiklyje ir esant reikalui, greituoju būdu ką nors gardaus pagaminti. O kartais, kai šaldiklio stalčiai jau sunkiai traukiasi,  darau reviziją ir tuomet kelias dienas gaminu iš atšildytų produktų – verdu ožkienos sriubas ir naminius koldūnus, kepu putpeles ar šildau blynus.

Ištraukiau kartą ir bemielės tešlos poką, jame buvo 6 lapeliai. Obuolių namie nebuvo, į rūsį eiti dėl indelio uogienės tingėjosi, o šaldytuve akis užkliuvo už maskarponės ir graikiško jogurto indelių, jų galiojimas jau irgi ėjo galop. Ir kaip jau man būna, šovė idėja.

Iškepiau visus šešis lapelius, niekuo netepdama ir nebadydama šakutėmis, kadangi ši tešla tik kyla, o nesipučia, kaip mielinė, visi lapeliai puikiai tilpo vienoje skardoje.  Planavau tik pabandyti suręsti torčiuką, tačiau jam užteko pusės iškeptų papločių, tad ketvirtąjį sutrupinau ir gausiai pabarsčiau jau suteptą tortuką. Liko ir kremo, tad sutrupinau ir penktąjį ir susluoksniavau į desertinę taurę. Jau buvau praalkusi, o paskutinis lakštas kvietė sugalvoti ką su juo nuveikus. Ir ką gi – perpjoviau jį pusiau, pridėjau šviežių agurkų juostų, kumpio, sūrio ir pasigardžiuodama sulapnojau.

Dabar jau žinau kiek ir ko reikia, kad pagaminti tik torčiuką, tačiau maskarponės sūrį parduoda tik tam tikrose pakuotėse, mažiausios būna mažai, o gaminant iš 500 g , kremo lieka. Tad gaminant jau penktą tortą, prisiminiau, kad žiemą kažkodėl norisi ledų, kremo perteklių sudėjau į šalčiui atsparią dėžutę ir padėjau šaldiklin. Jau ne vieną svečią vaišinau šiais ledais, visiems tiko ir patiko. Ir labiausiai tai, kad kremas yra neįkyriai saldus, turintis jogurtui būdingos rūgštelės, bet ir prabangiai riebus, standus.

Vienam torčiukui reikės: Toliau skaityti „Napoleono pusbrolis iš 4 produktų”

Paskelbta

Figos su ožkos pieno sūriu, medumi ir aštria nata

(Be pridėtinio cukraus)

Šį desertą paragavau mano mylimame Kijeve, į kurį keliavome su didele moteriška kompanija, kurioje vakarienė be deserto būtų tiesiog nesuprasta.

Kadangi nuo kolektyvo atsilikti nevalia, o saldūs skoniai manęs niekada nežavėjo, atvirai apie tai pasipasakojau padavėjui ir jis pasiūlė šį keistai skambantį derinį. Meniu tai buvo įrašyta desertų sąraše, tad lengviau atsikvėpiau ir užsisakiau. Būtent dėl jo visai kompanijai teko luktelti beveik 20 minučių, o kai ant stalo ėmė gultis lėkštės su tortais, ledais ir plaktos grietinėlės kepurėmis, palaistytomis šokoladiniu kremu, mano lėkštutė atrodė labai kukliai. Bet tuo pačiu magiškai. Indas ir turinys buvo labai karštas, tad stebėjau tuštėjančias kolegių lėkštes ir pakankamai atvėsus manajai, ėmiausi desertinės šakutės.

Skonis nuo pirmo kąsnio tiesiog užbūrė. Buvo ir sūru, ir trašku, ir aštru, o svarbiausia – labai labai saikingai saldu. Toje kompanijoje buvo įprasta ragauti vienoms iš kitų lėkščių, bet valgant šį desertą mintyse žinojau atsakymą, jei kuri nors būtų paprašiusi paragauti. NE. Kaip Drakoša sušlamštusi paskutinį kąsnį, paprašiau padavėjo išduoti receptūrą, o kadangi ukrainiečiai yra itin atviri iš šilti žmonės, receptą gavau tiesiai iš desertą ruošusio šefo.

Dabar kiekvienais metais laukiu figų sezono pradžios ir tuomet jau bent keliskart per savaitę ruošiu šį gardumyną. Ruošimą pagal sudėtingumą 10 balų skalėje įvertinčiau 1, desertą paruoš net mažiausias virtuvės pagalbininkas (kuris moka elgtis su aštriais įrankiais).

Toliau skaityti „Figos su ožkos pieno sūriu, medumi ir aštria nata”

Paskelbta

Silkės ir burokėlių užkandis su pupelių pasta

Vienakąsnius man tenka gaminti retokai, bet jei jau būna kokia proga, išnaudoju ją kūrybiškai, kad būtų ne tik skanu, bet ir patrauklu akiai. Skonis, be abejo, irgi nebūna pamirštas, todėl kuriu tik naujas formas. Šįkart pirma atėjusi mintis buvo silkės, burokėlių ir pupelių salotos, jas ir transformavau į vienakąsnius, nušluotus nuo lėkščių per kelias minutes.

Silkę marinuoju pati. Ne tik dėl to, kad galiu į marinatą dėti mažiau cukraus ir kitų parduotuvinės žuvies etiketėse perskaitomų priedų. Marinuoti verta ir dėl to, kad bus tikrai šviežios žuvies skonis, o ir „surūdijusių” silkės šonų išvengiama, o jie man kažkodėl nuo pat vaikystės buvo kažkoks baubas.

Kaip marinuoju žuvį esu aprašiusi ČIA.

Ir dar viena sena naujiena mano virtuvėje – burokėlius įpratau kepti orkaitėje. Virtus kartais nusiperka vyras, kai pats meistrauja šaltibarščius, bet kai jų imuosi aš, ten irgi keliauja kepti ir turbūt todėl vis sulaukiu klausimo – „o kodėl tavo šaltibarščiai skanesni?” 🙂 Kad kaskart nejunginėti orkaitės, vienu metu kepu didelę skardą ilgųjų burokėlių ir atvėsusius sandėliuoju šaldiklyje. Kaip kepti burokėlius esu parašiusi ČIA.

O vienakąsniams (didesniam būriui valgytojų) pasiruošiu: Toliau skaityti „Silkės ir burokėlių užkandis su pupelių pasta”

Paskelbta

Desertai

Pastaruoju metu dalyvavau net keliolikoje diskusijų – kas yra desertas. Ir rodosi, esame įpratę desertais vadinti tai, kas saldu, tad ir pyragus, ir tortus ar sausainius priskiriame jų kategorijai. Bet man visad kirbėjo, kad desertas yra tai, kas tiekiama taurėje.

Vieną vasaros rytą, bevartydama receptų puslapius, pamačiau labai patrauklų ir originalų receptą – tiramisu su avietėmis. Kadangi visų reikalingų produktų turėjau – greituoju būdu išsukau kremą, susluoksniavau su avietėmis ir, paragavus pirmą šaukštą, prisiminiau, kad be tiramisu žinau kone 10 receptų, sluoksniuojamų desertinėse taurėse. O kai kuriuos esu ir aprašiusi, tad gale sudėsiu nuorodas, o šiandien aprašysiu kelis labai gaivius, šiltus ledus primenančius kremus, kuriuos galima derinti su bet kokiomis uogomis ar vaisiais. Nesudėtinga, greita ir, valgiusių nuomone, labai gardu.

Visus kremus gaminu vienodai – išsuku iki purumo elektriniu plakikliu.

Kremas „Šilti ledai”

250 g maskarponės sūrio

Toliau skaityti „Desertai”

Paskelbta

Balta kvietinė Kūmos duona

Metų topai būna ne tik filmų ar knygų kategorijose, jų pasitaiko ir kulinarijoje. Taip nutiko su mano firmine balta kvietine duona. Dabar jau be jos neapsieina jokia vakaronė ar pusryčiai didesniame būryje, o ir man pasidarė įprasta ją kepti, belaukiant svečių ar važiuojant pasisvečiuoti. O kadangi kaskart duona apipilama komplimentais, manau, kad tiesiog privalu pasidalinti atidirbta receptūra. Ši duona net nėra minkoma, tik maišoma dubeny, tešla sukrečiama tiesiai iš dubens į kepimo formą, tad labai tinka tiems, kurie nemėgsta terlionių.

Kaip visad, pabrėžiu, kad jei laikysitės tikslios receptūros ir gamybos, šimtaprocentinį rezultatą garantuoju, bet jei įkišite trigrašį, rezultatas gali nuvilti. Ir tai yra vienintelis receptas, kuriame net pati sau neleidžiu improvizuoti.

Svarbiausi momentai yra šie – miltai ir vanduo matuojami tuo pačiu puodeliu ar stikline, duona dedama kepti į šaltą orkaitę ir dėl aukštos kepimo temperatūros nenaudojamos linų ir kanapių sėklos.

Tešlos subrendimui skaičiuoju minimum 2 h, kepimui dar 50 minučių. Toliau skaityti „Balta kvietinė Kūmos duona”

Paskelbta

Paelija

 

Visada nepaprastai džiaugiuosi naujomis pažintimis. Vienos jų taip ir pasibaigia – pora žodžių, kitos išsivysto į pažintis, o kartais netgi draugystę. Galiu paneigti mitą, kad po keturiasdešimties naujų draugų nebeatsiranda, bet man svarbiausia pažinčių dalis – patirčių mainai. Kartais net keli žodžiai išsivysto į idėją, mintį, veiksmą, džiugu, kad ir mano idėjos kai kuriuos veža.

O naujausia pažintis ir patirtis buvo ypatingai gausi naujų minčių, mat buvau pakviesta į Lietuvos vartotojų instituto renginį apie tvarų maisto vartojimą. Tvarus, išvertus į kasdienę kalbą, būtų taupus arba tiesiog – nešvaistomas, sunaudojamas be atliekų. Šia tema rašau jau seniai, ir tai yra mano gyvenimo būdas, kurį pradėjau gyventi tuomet, kai padarėme „dingau” iš miesto į gamtą, kai kieme atsirado vištaitės, iš ūkių atsivežtos daržovės ir tikri miltai, pradėjau kepti duoną ir spausti aliejų, o jų išspaudomis lesinti kiaušinių ridentojas. Kompostas ar piktžolių raugas kaip žalioji trąša man jau tapo vieninteliais pagalbininkais, auginant daržoves ir vynuoges… Ir gal sustosiu pasakoti, nes šia tema galėčiau rašyti ištisas paklodes, o virtuvės istorijoms labiau tinka receptai 🙂

Renginio praktinė dalis buvo ispaniška, tad nė kiek nekeista, kad vienas patiekalų buvo paelija. Tai ispanų tradicinis patiekalas, kurio, pasirodo, niekada nemokėjau teisingai pagaminti. Toliau skaityti „Paelija”

Paskelbta

Firminiai Kūmos šašlykai

Kaip sakoma, atmušiau ranką. Gerąja prasme. Kitokių šašlykų prisiragaujame svečiuose ir su metais pastebiu, kad perkopę keturių dešimtmečių amžiaus ribą daugelis jau turi savo firminius šašlykų ruošimo receptus. Yra ištikimų majonezui, actui – ir valio.

Mano firminis receptas susijęs su dabartine veikla. Kai pradėjau gaminti naminius aliejus, juos bandžiau visur – ir desertuose, ir marinatuose, ir net kavoje (kokosinis tikrai labai su ja dera). Kliuvo ir šašlykams kartą, buvau skaičiusi apie tai, kad pietų šalyse aliejus marinate yra plačiai vartojamas. Pasidomėjau kodėl, o atsakymas labai patiko – kepant aliejaus plėvelė ant mėsos neleidžia ištekėti sultims, o ir apskrudimas yra kitoks, neanglėjantis. Tad šio ingrediento paisau, tik naudoju būtinai aukšto dūmingumo aliejus, kurie atlaiko didelę kaitrą, nesudarydami nuodingų junginių. Iš mano gaminamų toks yra saulėgrąžų, sezamų ir rapsų aliejus, o jei naudojate rafinuotus parduotuvėje pirktus – jų atsparumas kaitrai būna dar didesnis.

Mėsą visuomet renkuosi vienos rūšies, tik mentę. Ji yra saikingai riebi, bet tuo pačiu ir tvirtos tekstūros, iškepus gabalai lieka gražios formos. Apie sprandinę turiu savo subjektyvią ir patirtimi paremtą nuomonę, niekada negaminu šašlyko iš jos, nors kepsniams keptuvėje, ypač toji dalis su kauliuku, yra labai gera.

Taigi, vadovaujuosi tokiomis proporcijomis:

Toliau skaityti „Firminiai Kūmos šašlykai”

Paskelbta

Tobulų tinginių balandėliai

Kartais norisi padūkti, nesvarbu kiek tau metų, visi dūkstame savaip. Kas prie automobilio vairo, kas vandeny, o kas ir puoduose. Aš esu pastaroji, žinoma, ir kai tik kur nors užmatau tokį patį dūkstantį ir besidalinantį idėjų nuotraukomis, pasigaunu tą nuotaiką ir gaminu naujienas.

Šioji balandėlių idėja buvo užmatyta viename foto kanale, ir kadangi tai buvo ne lietuvio nuotrauka, tai ir pavadinimas buvo tiesiog „dešrelė kopūsto lapuose”. O mes, lenkai, rusai, bulgarai ir visi kiti, kurie mokame į kopūsto lapus kimšti faršą, žinome, kad tai balandėliai.

Esu rašiusi ir apie tinginių balandėlius, kurių nė nevynioju į lapus, balandėlių ten tik skonis (beje, identiškas), bet šiandien papasakosiu kaip pasigaminti balandėlius netgi tiems, kurie tik mokosi gaminti, arba tiems, kuriems maisto gamyba yra įgrisusi iki gyvo kaulo, bet gaminti reikia.  O labiausiai tiks tobuliems tinginiams 😉

Pasklaidžiau interneto puslapius, radau net ir lietuvišką variantą, bet visuose receptuose buvo naudojamos pieniškos dešrelės, kurių mes ne itin mėgstame, tad pakeičiau įdaro rūšį, ir turim naują patrovą mėgstamų patiekalų kolekcijoje. Prašom pabandyti.

8 balandėliams pasiruošiu: Toliau skaityti „Tobulų tinginių balandėliai”

Paskelbta

Kavoje marinuota kalakutiena

Pažįstantys mane žino kaip mėgstu įkišti trigrašį, tik jokiu būdu ne į kieno gyvenimą ar pokalbį, į maisto receptūras 🙂 Paukštienos mūsų namuose valgoma daug, itin pagarbią vietą užima putpelės ir fazanai, bet tai reti svečiai, dažniausiai perku kalakutieną, bet ir jos, kol nebuvau atradusi lėto kepimo būdo, irgi namuose būdavo retokai. O vieną lietingą rytą, besimėgaudama naujais, ypatingais kavos skoniais iš Kavosdraugas.lt iš atminties klodų iškilo kažkur skaitytas receptas, jame buvo siūloma vištieną marinuoti … kavoje. Ir kadangi mėgstu kišti trigrašį, į kavos marinatą sudėjau kalakutienos kumpio pjausnius, kuriuos iki vakaro palaikiau šaldytuve, o vakarienei iškepiau keptuvėje gerai įkaitintame kokosų aliejuje.

Na, tokios tylos valgant seniai negirdėjau. Kaip reta suderėjo kava ir kokosų nata ne saldžiame patiekale, skonį puikiai papildė aštrus poskonis, ateinantį savaitgalį planuojamam vakarėliui sutarėm kepti tokį patį gėrį ant žarijų, bus dar ir dūmo skonis. Pavydžiu sau, kaip sakė Linas.

Paruošti kepsnius nesudėtinga, ilgas tik pats marinavimo laikas, kuo ilgiau paukštiena pabus marinate, tuo gardesnė ji taps, tad nepagailėkite bent 8 valandų.

4 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Kavoje marinuota kalakutiena”