Paskelbta

Bulviniai blynai, jų variacijos bei padažai

Tradicinių lietuviškų bulvinių blynų receptų – pilna galybė, kaimyninėse šalyse dar daugiau. O mano virtuvėje jų, kaip ir cepelinų, būna itin retai. Ir ne dėl to, kad šių patiekalų nemėgstame, veikiau dėl to, kad 5-6 blynams paruošti vis tik reikia galybės indų ir buitinės technikos, o iškepus daugiau ir nesuvalgius, blynai ar cepelinai tamsėja, sausėja ir labai greitai tampa tiesiog neskanūs.

Tad taupumo vardan bulviniais blynais mėgaudavomės kavinėse, ypač patikdavo versija su lašiša ir varškės padažu po fantastiškų SPA procedūrų Vilniaus pakraštyje esančioje Villa Alicante.

Bet kadangi visos maitinimo įstaigos jau senokai nebekviečia užsukti, teko prisiminti visus bulvinių blynų gamybos būdus, tad priminsiu (o gal ir papasakosiu ką naujo) apie smulkiai tarkuotų bulvių blynus, stambiai tarkuotų bulvių didžiablynį ir apie virtų bulvių blynus, kuriuos aš vadinu žemaičių blynų pusbroliais. Arba tiesiog – tinginių žemaičiais.

Tad ir pradedu nuo naujausio atradimo, gimusio ir noro pasigaminti klasikinių žemaičių blynų, bet nenorit terliotis su įdaru. Atradimas įvyko ir dar dėl vienos priežasties, tądien man buvo diena be mėsos, tad reikėjo sugalvoti vieną patiekalą dviems, bet vienam mėsiškai, kitam vegetariškai. Ir kilo išganinga mintis, kad mėsa gali būti ne įdare, bet padaže. O bemėsis varinatas su baltuoju padažu. Ėmiau ir padariau, viskas labai tiko ir patiko. Toliau skaityti „Bulviniai blynai, jų variacijos bei padažai”

Paskelbta

Keptuvėje kepta jogurtinė duona

Puikus, jeigu net ne fantastiškas receptas tiems, kurie neturi orkaitės. Nors kai pradėjau kepti šią duoną, abi namų orkaitės ilsisi. Viskas skamba keistai, bet tik iki tol, kol pabandysite patys. Ir labai raginu, nes ši duona skoniu lenkia visas ragautas kvietines duonas, kaip sakė valgę, ji sotesnė, intensyvesnio skonio.

Gaminti paprasta, nes naudojamos sausos mielės, ne raugas. Visiškai nereikia minkyti. Receptas iš serijos „viens-du”, tereikia sumaišyti produktus, o visus likusius darbus nudirba laikas ir… keptuvė. Ji, žinoma, turėtų būti tokia, kurioje neprisvyla ir kepami blynai, t.y. lygaus dugno, be įbrėžimų. Aš kepu akmens masės keptuvėje, esu kepusi ir špižinėje, ir netgi stiklinėje kepimo formoje. Kadangi kepama itin mažoje kaitroje, stiklo trūkio baimintis neverta. Maniškės yra 28cm diametro.

Smulkiai aprašysiu gaminimo eigą, kad nereiktų naudoti daug indų ir kad viskas pavyktų tikrai 100%.

Vienam kepalui reikia:

Toliau skaityti „Keptuvėje kepta jogurtinė duona”
Paskelbta

Širdelės su keptais persimonais

Inga Valinskienė viename žurnalo „Beatos virtuvė” numeryje pasakojo apie itin paprastą širdelių troškinuką su obuoliais. Kadangi su šiuo žurnalu ir TV laida turėjau darbinių reikalų, man teko laimė paragauti laidai gamintą (pradžioje keistai skambantį) patiekalą. Buvo laaaaabai gardu, bet po degustacijos važiuojant namo, užgriuvau į mylimą kaimo prekybcentrį ir prigriebiau širdelių ir … persimoną. Ir didžiulį poką gražgarstės (rukolos). Taip suskambėjo produktai mintyse, o po gero pusvalandžio jau ir lėkštėje.

Idėja iškepti saldų persimoną svieste ir tiekti su sūriomis širdelėmis ir karstelėjusiomis gražgarstėmis buvo puiki, bet iki mylimos penkių skonių kombinacijos trūko aštrumo ir rūgštumo, tad tobulumui bėriau aitriųjų pipirų ir viską palaisčiau citrinos sultimis.

Kadangi persimonų sezonas jau pabaigon, skubu be ilgų įžangų pasidalinti įdomiu, savitu skonių derinio atradimu.

1 porcijai reikia:

Toliau skaityti „Širdelės su keptais persimonais”

Paskelbta

Sušalus ar susirgus

Betepdama lydytą sviestą ant juodos duonos ir bedėliodama česnakų griežinėlius pamaniau – juk tai irgi receptas. O gal kažkas dar nėra bandęs šio puikaus skonio sumuštinio per brūkšnelį gydytojo? O gal ir kitų mūsų namuose naudojamų receptų sušalus ar susirgus.

Mielai dalinuosi, gal atrasite kažką naujo ar prisiminsite ką pamiršę.

Sumuštiniai su česnaku

Vienam valgytojui reikės:

1/2 riekės juodos duonos

Toliau skaityti „Sušalus ar susirgus”

Paskelbta

Keptų burokėlių ir morkų mišrainė (vinegretas)

Klasikinis vinegretas taip buvo pavadintas dėl užpilo vinaigrette, kuris yra gaminamas iš aliejaus, garstyčių ir skiesto obuolių acto ar maistinės acto rūgšties.

Mūsų kalbininkai vinegretu burokėlių mišrainės vadinti nebeleidžia, ir labai gaila, nes mano prisiminimuose apie močiutės seserį Zosytę, kuri buvo vestuvių ir kitokių švenčių maisto ruošėja, ryškiausiai likęs jos tuomet gamintas vinegretas. Jis būdavo maišomas iš virtų burokėlių, morkų ir pupelių, raugintų agurkų ir… grietinės. Ir nors tokią mišrainę gamindavo visos giminės moterys, pas Zosytę ji būdavo skaniausia. Kaip ir skaniausi krikštomamos marinuoti obuoliai, močiutės agrastų ir mėlynių kompotas ar mamos šaltanosiai.

O skaniausia (man) vinegreto versija kartais buvo tiekiama pavakariams kadaise lankytame darželyje su juodos duonos pusrieke ir stiklinaite kefyro.

Burokėlių mišrainę namuose gaminu nuo seno, tik ne su grietine, o su tuo tikruoju vinaigrette ir nebe su virtomis, o orkaitėje keptomis daržovėmis. Nenaudoju ir bulvių ar raugintų kopūstų, o pupeles keičiu konservuotais žirneliais. Liko tik vienas valgymo ypatumas – kartu su vinegretu būtinai norisi juodos ruginės duonos ir kefyro.

Vinegretą gaminu iš

Toliau skaityti „Keptų burokėlių ir morkų mišrainė (vinegretas)”
Paskelbta

Skrudinti duonos trupiniai (Migas de Pan)

Kartais ožiuojasi foto technika (arba greičiau mano foto įgūdžiai), šį naujausią mano atradimą iš maisto likučių gaminau jau kelis kartus, bet dorai nupaveiksluoti nepavyko, tad pabandysiu gardžiais epitetais apibūdinti šį maistą.

Apie Migas de Pan sužinojau naujos pažinties dėka, idėją sugeneravo skystuoju auksu – alyvuogių aliejumi – prekiaujantys Virgen Extra, jų puslapyje su dideliu malonumu skaičiau apie Andalūzijos krašto žmones, papročius ir, žinoma, maistą. Akį labai patraukė Migas, ypatingai dėl to, kad labai mėgstu maisto likučių išsaugojimo būdus. o šiame patiekale puikiai sudera apdžiūvusios duonos, dešros, daržovių ar net vaisių likučiai. Originalųjį receptą rasite ČIA.

O aš nebūčiau aš, jei į galvą nešautų kokia idėja.

Pirmiausia kilusi mintis buvo pakeisti Ispanų virtuvėje karaliaujančią kvietinę duoną mūsiške, juodąja. Antra – kad sultinį patiekalui galima išvirti iš mėsos likučių, o ir tą virtą mėsą patiekti vietoj čiorizo dešros. Ir žinoma, pakeisti pietų šalių daržoves ir vaisius į mūsiškius.

Tai, ką ragavau po pirmo bandymo, pranoko absoliučiai visus lūkesčius, kažkada, kai atlaisvėjus karantino pančiams, organizuosime alaus vakarėlį, būtinai gaminsiu šį patiekalą, didelį indą! Trupinius kiekvienas gali valgyti savo šaukštu, be papildomų lėkščių.

O namie trupinius valgėme ir su originaliame recepte siūlomais keptais kiaušiniais, buvo tobulas pusrytis.

Jei trumpai apie skonį,

Toliau skaityti „Skrudinti duonos trupiniai (Migas de Pan)”
Paskelbta

Krembriulė skonio obuolių pyragas

Och kokio skanumo šis pyragas! Ypač tiems, kurie mėgsta krembriulė, bet negali suvalgyti visos porcijos dėl saldumo. Atradau atsvarą, pyragą kepdama aukštuose mielinės tešlos bortuose ir parūgštindama obuoliais. Ir nebebarstydama ir nebelydydama cukraus plutos, jo čia tikrai netrūksta, o visus kitus produktus subalansavau per kelis mėnesius bandymų, kol gavau tokį, kurį ragaujant norisi užsimerkti iš malonumo.

Kaip dauguma mano receptų, šis irgi gimė iš liūdinčių produktų, šaldytuve aptikau nesunaudotos, besibaigiančio galiojimo grietinėlės, šaldiklyje – šaldytos tešlos, o vaisų vazoje rudeniniai obuoliai irgi prašėsi į kepinį. Tad, kaip dažniausiai būna, mintyse persukau visus tokių produktų derinius, prisiminiau visus obuolių pyragus, tuomet ir kišą, ir galiausiai , krembriulė. Jis nuskambėjo geriausiai. Pirmas bandymas buvo per saldus, tad mažinau cukraus kiekį iki gavau tai, kas tinka visų ragavusių skoniui.

Gamyba ypatinga paprasta, kadangi naudojama jau paruošta tešla, tereikės vieno indo skystų produktų sumaišymui ir lentelės obuolių supjaustymui. Ar gali būti paprasčiau?

Mielai dalinuosi atradimu, vienai 26cm skersmens formai reikia:

Toliau skaityti „Krembriulė skonio obuolių pyragas”
Paskelbta

Trapūs majonezo sausainiai

Taip taip, į šių sausainių tešlą tikrai dedamas majonezas. Manyčiau, kad receptas gimė iš deficito, kai majonezą tūli piliečiai galėdavo įsigyti tik per didžiąsias šventes ir rinkimus, imdavo tiek, kiek leisdavo nusipirkti, o paskui, atsivalgę mišrainių ir virtų kiaušinių sukdavo galvas kur dėti likučius.

Idėja tikrai puiki, geras majonezas yra gaminamas iš kiaušinių ir aliejaus, tad viskas logiška.

Dabar, kai nuo majonezo pasiūlos prekybos centruose sukasi galva, kepiniams reiktų rinktis patį paprasčiausią, klasikinį, be jokių priedų arba pasigaminti jo patiems (receptai čia).

Pačios tešlos gamybai nereikalinga jokia buitinė technika, viskas labai paprasta ir greita.

Iš nurodyto kiekio iškepu dvi skardas labai kvapnių ir itin trapių, burnoje tirpstančių sausainių.

Tešlai reikia:

Toliau skaityti „Trapūs majonezo sausainiai”
Paskelbta

Sūrūs arba saldūs trapūs sausainiai

Kadangi šiemet pasižadėjau kepti daugiau sausainių, bet vis dar nenorėdama grįžti prie saldžių skonių, prisiminiau vieną žiauriai gerą receptą, kuriame, net ir kepant saldų variantą, cukraus tešloje nėra išviso, o sausainių apvoliojimui užtenka vos poros šaukštų baltųjų ar rudųjų kristalų.

Šių sausainių skonis labai nostalgiškas, man primenantis visas giminės šventes ir veselias. Vaikystėje juos triaukšdavau su pienu ar arbata, dabar gardžiausi su balinta kava, bet vistik pats pačiausias man – sūrus variantas, tinkantis su užtepėlėmis, įvairiais padažais ar su balto vyno taure.

Džiugiausia recepto dalis yra ta, kad tereikia prisiminti, kad produktai tešlai skaičiuojami pagal proporciją 1:1:2, pateikiu pavyzdį:

Toliau skaityti „Sūrūs arba saldūs trapūs sausainiai”
Paskelbta

Tešla picos padui ir picos kepimo namuose ypatumai

Pirmojo karantino metu, kai buvo uždarytos visos viešo maitinimo įstaigos, sėdėjome kieme, mataravome kojomis ir galvojome – kogi iš kavinių meniu mes negalime pagaminti namuose? Žinia, lankymasis kavinėse ir restoranuose nėra tik maistas, tai ir bendravimo forma, ir emocija, ir laukimo laimė.

Kadangi esu naminio maisto entuziastė, pamaniau, kad viską, išskyrus bendravimą ir žmones, galiu atkurti namuose. Ir, o varge, supratau, kad ne! Nebuvau kepusi… picos. Tos tikros, iš brandintos tešlos, su galybe sūrio ir daržovių, su traškiais kraščiukais, žodžiu tokios, kokią karts nuo karto valgydavome vienoje picerijų.

Buvo labai smagu mokytis, ieškojau informacijos ir lietuviškuose, ir itališkuose receptų puslapiuose, konsultavausi su tais, kurie turi tikras picų krosnis, maisto technologais. Bandžiau įvairias tešlas ir kepimo technikas, kol galiausiai po tiekos eksperimentų suradau tai, kas gali kompensuoti vėl uždarytų picerijų skonius.

Dabar jau galiu drąsiai pasidalinti savo atradimais, ideali tešla ir šaltas brandinimo būdas pasiskolintas iš mielo Arno (IG profilis Skanus žmogus), truputį padidinau mielių kiekį, o ruošimo būdai ir kepimo ypatumai atrasti mano pačios. Toliau skaityti „Tešla picos padui ir picos kepimo namuose ypatumai”