Paskelbta

Druskos ir citrinų pataluose kepta vištaitė

Kadangi druska vėl nebe deficitinė, noriu pasidalinti idėja kaip iškepti sultingą ir ypatingai kvapnią vištaitę.

Kaip ir žuvį, vištaitę buvau įpratusi kepti druskoje, t.y. pilnai apdėtą druskos kristalais. Pirmus kartus buvo neramu, kad patiekalai bus smarkiai persūdyti, bet tiesa yra ta, kad tiek žuvis, tiek paukštiena įgeria tiek druskos, kiek reikia. Nėkart nepavedė. Tik visada buvo gaila išmesti panaudotą druską, todėl šiuos patiekalus kepdavau tik žiemą, kai druską buvo galima panaudoti – išberti ant slidžių kiemo takų.

O taupesnį ir praktiškesnį būdą atradau visai neseniai, po viešnagės Izraelyje, kur buvau mielos Liudos pavaišinta būtent taip ruošta paukštiena.

Druskos tereikia tiek, kad ji padengtų kepimo indo dugną, visą skonio subtilumą suteikia prieskoniai, o garuodama druska saikingai pasūdo paukštį bei sugeria riebalus. Toliau skaityti „Druskos ir citrinų pataluose kepta vištaitė”

Paskelbta

Balandėlių pusbroliai – įdaryti svogūnai

Balandėlių tema, rodosi, jau išsemta, bet štai į ką dar galima vynioti maltą mėsą – dar vis pilna atradimų.

Vieną tokį aptikau Kaukazo virtuvėje, kadangi mūsų namuose labai gerbiami ir mėgstami visų rūšių svogūnai, receptas pasirodė įdomus.

Išbandžiau net kelis gamybos būdus – keptuvėje, orkaitėje ir kazane ir galiu pasakyti, kad dūmų kvapas patiekalui suteikia išskirtinio šarmo, tad jei sumanytumėte pasigaminti šio neįmantraus patiekalo, gaminkite jį lauke. Tiks ir paprastas laužas, ir grilis, ir kazanas.

Svarbiausi šiame patiekale, žinoma, svogūnai. Svarbu pasirinkti didelius, sveikus geltonuosius svogūnus. Gaminau ir su baltaisiais, ir su rausvaisiais, visgi jie nesuskambėjo, trūko aitrumo ir buvo kiek per saldu.

Įdomu ir tai, kad žmonės, deklaruojantys nemėgstą virtų ar keptų svogūnų, šį patiekalą ragavo ir suvalgė net po kelias porcijas. Toliau skaityti „Balandėlių pusbroliai – įdaryti svogūnai”

Paskelbta

Žuvies pagardas

Šį pagardą turbūt žinome visi, tiesiog klasikų klasika, todėl prieš šventes norėčiau apie jį priminti ir aprašyti mūsų namų receptą. Kalbinant kitus ne kartą girdėjau, kad šį pagardą gamina „iš akies”, tačiau vadovaujantis teisingomis proporcijomis galima gauti tobulą skonį. Juolab proporcijos itin paprastos ir aiškios.

Šiuo pagardu apkloju keptą žuvį arba marinuotos silkės gabaliukus, tačiau ne kartą, pašildžiusi jį keptuvėje, naudojau ir kaip garnyrą keptai mėsai.

Kadangi sudėtyje yra nemažai konservantų, pagardas, sandėliuojamas stiklainyje ar maisto dėžutėje, šaldytuve išlaiko skonines savybes net tris mėnesius, tad kartais gaminu ir dvigubą porciją. Toliau skaityti „Žuvies pagardas”

Paskelbta

Morkų pyragas su graikiniais riešutais ir žaliųjų citrinų glajumi

Kadaise rašiau apie morkų pyragą ir netgi pavadinau jį tobulu. Tačiau taisyklė, kad tobulumui ribų nėra, visgi pasitvirtino.

Iškepusi morkų pyragą su sviestu tešloje atradau žymiai geresnį skonį. Žaliųjų citrinų glajus ir graikiniai riešutai sudėjo visus galutinius akcentus ir, jei sąžiningai, seniai mačiau taip stipriai iš malonumo užsimerkusius šio pyrago valgytojus. Nesu saldumynų mėgėja, tik kepėja, bet kaskart, iškepusi šį pyragą, suvalgau nemažą gabalioką. Nes jis pilnas razinų ir riešutų, nėra labai saldus, o tiek, kiek yra, jį atsveria žalių citrinų rūgštelė. Šlapias, prabangus ir visomis prasmėmis -iausias,

Žaliąsias citrinas galima keisti geltonosiomis, tačiau apelsinai ar mandarinai jau yra per saldūs glajuje, reikia stiprios rūgšties.

Kelis kartus šį morkų pyragą pjoviau perpus ir sutepiau maskarponės ir graikiško jogurto kremu, buvo labai gardu, tad jei patiks tiesiog pyragas, būtinai pabandykite variantą su mėgstamu kremu.

Proporcijas lengva prisiminti, gaminimui nereikalinga buitinė technika, viską puikiausiai sumaišo eilinis šaukštas.

Toliau skaityti „Morkų pyragas su graikiniais riešutais ir žaliųjų citrinų glajumi”

Paskelbta

Valdorfo salotos

Šių salotų istorija siekia 100 metų ir pirmoji, klasikinė versija, buvo gaminama iš obuolių, saliero kotų ir majonezo. Vėliau kažkas įkišo savo trigrašį, įpjaustydamas vištienos, tada kažkam prisireikė vynuogių. Ir viskas išties puikiai dera, būtent šią versiją mėgstu labiausiai, tik dar įdedu graikiškų riešutų, tada jau to-bu-la.

Šios salotos man visada primena restoraną, kadaise buvusį Užupyje, jame valgydavau tik šias salotas, buvau tiesiog įsimylėjusi skonių derinį, tačiau pasidomėjus receptūra labai nustebau, nes visada deklaravau, jog nemėgstu salierų kotų, o jie – vienas svarbiausių ingredientų Valdorfo salotose.  Tuomet nusipirkau reikalingų ingredientų ir, pagaminusi salotas, įsitikinau, kad jos – vienos lengviausiai pagaminamų, labai šventiškos, (beveik) visų skoniams tinkančios, o ir puošiančios stalą.

Kaip minėjau, vištiena nėra būtina, tad galima ir vegetariška versija. O štai be majonezo niekaip, jį būtinai „skiedžiu” graikišku jogurtu (galima netgi kefyru), tačiau didžioji skonio dalis turi būti majonezinė. Ir, tiesa, vynuogės turi būti besėklės.  Toliau skaityti „Valdorfo salotos”

Paskelbta

Karkos šaltiena

Jeigu ir jūs, kaip dar visai neseniai ir aš, šaltieną valgydavote tik svečiuose arba pirkdavote parduotuvėje, kviečiu pasinaudoti mano atradimu ir išsivirti naminės šaltienos. Jokių puodų pernakt, jokių ne itin maloniai atrodančių galvų ar kojų, taip pat galima nedėti cukraus, skonių stipriklių, konservantų ar pipirų gabalų.

Atradimas įvyko tuomet, kai žūtbūt užsimaniau šaltienos, bet prekybcentry, paskaičiusi sudėties etiketę, greitai padėjau pakuotę atgal į lentyną.

Tame prekybos centre nebuvo „kertinių” produktų – tradicinių galvų ar kojų, bet šaldytuve pamačiau dailias karkas. Kadangi tai irgi kaulėta dalis, šaltiena turėtų pavykti, pamaniau. Ir neklydau, ji gavosi standi, soti ir labai gardi. O kaip pavyko pagaminti tokią skaidrią, skaitykite recepte.

Proporcijų šaltienoje nelabai yra, tad aprašysiu kelis svarbius niuansus: Toliau skaityti „Karkos šaltiena”

Paskelbta

Įdarytas batonas

Niekad nebūčiau sumaniusi kuo nors kimšti batoną, jei ne draugė, atvežusi mūsų vištaitėms maišą besibaigiančių galioti duonos gaminių.

Vienas batonas buvo nei supelijęs, nei įpjautas, paspaudus dar vis minkštas viduje, todėl atidėjau jį šonan ir, pasikuitusi atminties stalčiukuose, prisiminiau kadaise matytą vaizdą. Tokį, kokį dabar matote nuotraukoje.  Kaip tik turėjau silkės, šviežių daržovių ir sviesto, juos, išlydėjusi draugę, supjausčiau, sumaišiau ir sukimšau į išskaptuotą batoną.

Sekančią dieną, prapjovus, aiktelėjom nuo grožio, o paragavę ir nuo skonio. Ir nuo tada, kai tik leidžiamės į kokią pažintinę kelionę po Lietuvą, gaminu šį neįmantrų užkandį. Gardų, gaivų, sotų ir itin patogų transportuoti.  O ir tepti nieko nebereikia, tik atsipjauti.

Gamyba visiškai nesudėtinga, vienintelis nepatogumas yra tas, kad sviestas turi būti kambario temperatūros. Esu bandžiusi paspartinti procesą sviestą ištirpindama, tačiau tuomet įdaro tekstūra gavosi kitokia, šiltas sviestas susigėrė į batono minkštimą, produktai „nesusirišo” tarpusavy.  Taip pat atradau, kad įdarui labiausiai tinka silkė, nemirkusi marinate ar aliejuje, tokios dabar galima rasti visuose prekybos centruose, ant pakuotės būna užrašas „be aliejaus”. Arba dar geriau – pasigaminti sausai sūdytos silkės patiems (receptą rasite ČIA).  Toliau skaityti „Įdarytas batonas”

Paskelbta

Varškės apkepas su plėšytu lavašu

Nors varškės šiame apkepe nedaug, visgi jos skonis yra dominuojantis, todėl kartu su ragavusiais nusprendėme jį pavadinti būtent taip.

Nors apkepus esame pratę valgyti karštus ir su lengvais padažais ar uogomis, dėl kiek kitokių ingredientų šį valgome kiek kitaip. Netgi labiau pamėgome šaltą, supjaustytą riekelėmis ir pavyzdžiui apteptą paštetu. Ar su lašišos gabaliukais ir fermentuotomis daržovėmis. Sūrio riekele. Svieste pačirškintais pievagrybiais. Tinka viskas, kuo dengiame duoną.

Paruošti tešlą labai paprasta, tad kai tik turiu kiek kietėti pradedančio lavašo, iškart imuosi šio apkepo. Tiks, žinoma, ir šviežiai nupirktas.

Visą gaminimo eigą nufilmavome su LRT, įrašą rasite ČIA.

O jei labiau mėgstate skaityti receptus, skaitykite toliau.

Toliau skaityti „Varškės apkepas su plėšytu lavašu”

Paskelbta

Marinuoti svogūnai

Bent jau mūsų aplinkoje šašlykai be marinuotų svogūnų tiesiog nevalgomi. O kur dar silkė su karštomis bulvėmis, grietine ir tokiais pačiais svogūnėliais? M…

Rodosi joks čia menas marinuoti svogūnus, tačiau jei norisi gero skonio, visgi derėtų atsižvelgti į kelis niuansus. Pirmiausiai į svogūnų rūšis.

Kokie svogūnai labiausiai tinka?

Geltonieji. Puikūs, tik prieš marinuojant griežinėlius rekomenduočiau plikyti, t.y. užpilti verdančiu vandeniu ir palikti iki pilnai atvės.

Rausvieji. Ne tokie aitrūs, kaip geltonieji, tad plikyti nėra reikalo. Gražioji spalva marinuojant blunka, todėl naudoju spalvotą actą (aviečių ar vyšnių, kaip jų pasigaminti, rasite ČIA).

Baltieji. Patys saldžiausi ir švelniausio skonio svogūnai, beveik nedirginantys akių pjaustant, marinuojant tokius dedu daugiau prieskonių.

Šalotiniai. Turbūt neverti būti marinuojami dėl aukštos kainos. Toliau skaityti „Marinuoti svogūnai”

Paskelbta

Marinuotos cukinijos

Dar visai neseniai konservavimas buvo absoliučiai sezoninis, toks jis liko tik pas tuos, kurie patys augina daržoves, vaisius ar uogas. Man tokiais sezoniniais visad liks agurkai ir pomidorai, pirmieji dėl to, kad auginu juos, o antrieji dėl to, kad vasariniai pomidorai yra šimtąkart skanesni ir kvapnesni nei auginti žiemą, tad jeigu jau kemšu juos į stiklainius, tai tik vasarą ir nupirkusi žinomame ūkyje augintus raudonžandžius.

Tačiau yra vienas bet. Neauginu, bet ir vasarą neperku cukinijų marinavimui. Dėl to, kad retas kas parduoda jaunutes, beveik besėkles cukinijas, o ir ilgai marinate mirkstantys cukinijų gabaliukai ar griežinėliai sutyžta.

Traškių marinuotų cukinijų atradimą padariau tuomet, kai prekybos centruose žiemą pasirodė pirmosios jaunos cukinijos iš Ispanijos. Būtent tokios, kokias rekomenduočiau marinuoti, greitai suvalgyti ir marinuoti vėl ir gal netgi tame pačiame marinate! Šią tvarią idėją pristatysiu ne tik su cukinijomis, bet ir su galybe kitų produktų, sekite naujienas.

Taigi, nusiperku 1 – 2 cukinijas, kruopščiai jas nuplaunu ir supjaustau griežinėliais, ne itin plonai, kaip matote nuotraukose. Toliau skaityti „Marinuotos cukinijos”