… valgome tam, kad gyventi būtų skaniau… (Renata)
Betepdama lydytą sviestą ant juodos duonos ir bedėliodama česnakų griežinėlius pamaniau – juk tai irgi receptas. O gal kažkas dar nėra bandęs šio puikaus skonio sumuštinio per brūkšnelį gydytojo? O gal ir kitų mūsų namuose naudojamų receptų sušalus ar susirgus.
Mielai dalinuosi, gal atrasite kažką naujo ar prisiminsite ką pamiršę.
Sumuštiniai su česnaku
Vienam valgytojui reikės:
1/2 riekės juodos duonos
Pirmojo karantino metu, kai buvo uždarytos visos viešo maitinimo įstaigos, sėdėjome kieme, mataravome kojomis ir galvojome – kogi iš kavinių meniu mes negalime pagaminti namuose? Žinia, lankymasis kavinėse ir restoranuose nėra tik maistas, tai ir bendravimo forma, ir emocija, ir laukimo laimė.
Kadangi esu naminio maisto entuziastė, pamaniau, kad viską, išskyrus bendravimą ir žmones, galiu atkurti namuose. Ir, o varge, supratau, kad ne! Nebuvau kepusi… picos. Tos tikros, iš brandintos tešlos, su galybe sūrio ir daržovių, su traškiais kraščiukais, žodžiu tokios, kokią karts nuo karto valgydavome vienoje picerijų.
Buvo labai smagu mokytis, ieškojau informacijos ir lietuviškuose, ir itališkuose receptų puslapiuose, konsultavausi su tais, kurie turi tikras picų krosnis, maisto technologais. Bandžiau įvairias tešlas ir kepimo technikas, kol galiausiai po tiekos eksperimentų suradau tai, kas gali kompensuoti vėl uždarytų picerijų skonius.
Dabar jau galiu drąsiai pasidalinti savo atradimais, ideali tešla ir šaltas brandinimo būdas pasiskolintas iš mielo Arno (IG profilis Skanus žmogus), truputį padidinau mielių kiekį, o ruošimo būdai ir kepimo ypatumai atrasti mano pačios. Toliau skaityti „Tešla picos padui ir picos kepimo namuose ypatumai”
Su nenumaldomai artėjančiais naujais metais!
Gręžiotis atgal neverta, sakoma, bet yra viena išimtis. Kasmet su malonumu peržvelgiu tinklalapio statistiką, o šiemet sumaniau į vieną įrašą sudėti TOP-10 2020 metų receptų.
Kviečiu pavartyti ir, žinoma, išbandyti.
Silkės pavaduotoja – marinuota skumbrė
Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova
Morkų tarkiai ir ką su jais veikti
NEmaistas.
Maisto gamybos tema ir receptai po didžiųjų švenčių būna netgi erzinantys, labiau rūpi kur dėti likučius. Esu nemažai rašiusi apie likučių sunaudojimą, receptus rasite kategorijoje „pigiai ir tvariai”.
O šiandien norėčiau papasakoti apie tai, ką pasakojau „Labas Rytas, Lietuva” reportaže.
Valgant mandarinus, žieves ir juolab lapus lengva ranka išmetame šiukšlinėn, tačiau norėčiau paraginti bent truputį jų susidžiovinti. Naudojimo spektras yra tikrai didelis, mandarinų (ir citrinų) lapus įpratau dėti į skardą šalia kepamo paukščio, vienu lapeliu gardinu ir verdamos žuvienės puodą. Aromatas būna nuostabus, tačiau kaip ir lauro lapų, jų nevalgome.
Toliau skaityti „Mandarinų žievelės ir lapai”
Visad labai mėgau abrikosus, turėjau netgi svajonę auginti kelis medžius savo sode, tačiau kaulavaisiai niekaip nesusidraugavo su už tvoros augančiu pušynu… Kelis metus bandėme pasodintas vyšnias, slyvas ir abrikosus berti kalkėmis, dolomitmilčiais, tačiau po gausaus žydėjimo neužsimegzdavo nė vienas vaisius, tad palikome vyšnias (dėl lapų, kuriuos gausiai naudoju daržovių rauginimui), o kitų medžių nebekankinome, padovanojome vienam mielam sodininkui.
Šiemet atvažiuoti pasiskinti abrikosų nuo dovanotų medžių dar nesulaukiau, tačiau jau daug kartų pirkau ne itin išvaizdžių (o man tai – kokybės ženklas) atvežtinių abrikosų. Ir labai džiaugiausi jų tvirta tekstūra ir gerai įnokusiu minkštimu.
Ir tik šiemet, kai jau atsivalgėme šviežių vaisių, nusprendžiau paeksperimentuoti, iškepiau du pyragus (apie juos netrukus), o bečirškindama kalakutų kepenėles, pamąsčiau, kad tą jų gerąjį kartumą gali kompensuoti saldžiarūgštis abrikosų skonis.
Pagaminau naminio majonezo, salotoms sudėjau viską, kas pasirodė tinkama ar jau buvo ant ribos, paragavusi dar krestelėjau garstyčių ir… Kartosiu, daug kartų, buvo nesvietiškai gardu.
1 didelei pietų porcijai reikia: Toliau skaityti „Salotos su kepenėlėmis ir abrikosais”
Būna gi tokių išganingų dienų, kai bac ir šauna į galvą kokia kulinarinė idėja. Ir vieną tokią dieną, belandžiodama po vištaičių gūžtas ir rinkdama išridentus kiaušinius, ėjau kepti omleto. Mėgstu gausų daržovėmis ir šonine, tad supjausčiau viską, ką radau šaldytuve ir daržovių krepšy, dar ir vienas marinuotas agurkas po vakarėlio liūdėjo. Ir svogūno pusė. Viską paprastuoju būdu supjausčiau, pačirškinau šoninę, joje daržoves, supyliau kiaušinių plakinį ir tiek žinių.
Bet akis užkliuvo už kažkieno vakarėlin atsivežtų ir paliktų tortilijų, pamaniau, kad jos atidarytoje pakuotėje labai greitai kietėja, tad reikia imti ir suvalgyti. Ir ištraukusi blyną supratau, kad jis lygiai tokios pat formos kaip ir keptuvėje čirškantis omletas. Va čia ir žybtelėjo mintis jį uždengti tortilija, kuri taipogi sušils. O apvertus jau iškepusius ir sušilusius produktus, nė nepabarsčiusi sūriu, jaučiausi taip, tarsi valgyčiau picą. Plonapadę, žinoma, bet labai jau gardžią.
Ir štai nuo tada kepu tokią picą bent kartą per mėnesį, kai prekybcentryje prisimenu, kad reikia nupirkti tortilijų. O ir jų pakuotės dabar pasidarė labai sandarios, tad 6 lakštai dažnai būna visų 3 mėnesių picų pagrindai.
Aprašysiu tik patį pirminį receptą, visas variacijas surašysiu apačioje. Ir tikiu, kad jums kils dar daugiau idėjų.
1 picai: Toliau skaityti „Pica apsimetęs omletas (arba pica keptuvėje)”
Daržovių tarkius, išspaudus sultis, dažnas išmeta kaip nebenaudojamą produktą, atlieką. Ir aš buvau išmetančiųjų tarpe, kol neatsikraustėme į užmiestį. Pradžioje ėmėme rūšiuoti atliekas, iš inercijos daržovių likučius mesdavau į lauko kompostinę, vėliau, atsiradus vištoms, maisto atliekas atiduodavome joms.
Kol vieną dieną, bespausdama morkų sultis, prisiminiau kaip vaikystėje mama mus lepindavo „desertu” iš morkų. Jas sutarkuodavo smulkia tarka ir sumaišydavo su cukrumi, sudėdavo į desertines lėkštutes ir mudu su broliu ilgai vakarodavome, valgydami šį gardumyną.
Cukraus namuose tądien nebuvo, tad dalį tarkių sumaišiau su skystu medumi, trupučiu aliejaus ir saulėgrąžų sėklomis. Buvo neapsakomai gardu, o galvoje jau sukosi mintys ir idėjos. Likusius tarkius sudėjau į šaldymo indą ir nunešiau šaldiklin.
Taip ir prasidėjo, kaip juokavo vyras, tarkių era.
Dabar šaldau ir verčiu patiekalais ne tik morkų, bet ir moliūgų, burokėlių sulčių spaudimo likučius.
Siūlau kelis išgrynintus ir visad tobulai pavykstančius receptus. Toliau skaityti „Morkų tarkiai ir ką su jais veikti”
4-3-2-1. Taip vadinu šį spalvingą pietų ar savaitgalio vakarienės patiekalą. Visada lengva prisiminti kiek ko reikia, o keturiems valgytojams niekad nebūna nei per daug, nei per mažai.
Vištienos ketvirčius dėl sąlyginai mažos jų kainos, perka dauguma, dažnai sulaukiu klausimų kaip juos tobulai iškepti. Ir dažniausiai miniu šį būdą, kai kepama viskas vienu ypu – ir vištiena, ir garnyras. Esu į skardą pylusi kokosų pieno, grietinėlės, sultinio, bet visgi pats traškiausias, bet tuo pačiu sultingiausias patiekalas gaunasi be jokių papildomų skysčių.
Gamybos laikas ilgas, smulkiai aprašysiu lėtojo kepimo ir garantuotai gero rezultato eigą, tačiau tą pačią ilgiausią dalį dirbs orkaitė, ne jūs.
O smagiausia šio patiekalo dalis – vienas indas.
Reikės: Toliau skaityti „Ketvirčiai su daržovėmis orkaitėje”
Pastaruoju metu girdžiu labai daug padūsavimų ir pasibėdavojimų apie tai, kad žmogui, dirbančiam standartinę darbo dieną (8-17), labai trūksta laiko vakarienei pasigaminti. Kad pats vakarienės laikas tampa labai vėlyvas, vėliau sunku užmigti, tada ryte vos išlipama iš lovos ir pan.
Tad pamaniau, kad pasidalinsiu su jumis savo atradimais, kuriuos buvau išgludinusi tuomet, kai irgi dirbau ofisinį darbą ir taip pat nenorėdavau grįžusi namo užsiimti ilga maisto ruoša.
Savaitgalį perku didesnį gabalą mėsos, jo nė nepjaustydama verdu dideliame puode, iš 1/5 dalies mėsos ir sultinio gaminu sriubą, o likusią supjaustau juostelėmis ar gabaliukais (kaip nuotaika), ir tada gaminu ruošinius. Mėgstamiausias visų laikų yra sekantis: Toliau skaityti „Makaronai su mėsa”
Šis troškinys atsirado mano virtuvėje tuomet, kai įsigijau pirmą greitpuodį. Pardavėja ilgai pasakojo apie jo privalumus, man labiausiai patiko mintis, kad jame per 15 min. nuo užvirimo, galima išvirti … šaldytą vištą ar antį. Patikėti buvo sunku, tad pirmas greitpuodyje gaminamas patiekalas, žinoma, buvo šaldyta vištaitė.
Pardavėja buvo teisi, tik teisybės vardan parašysiu, kad iki užverdant sandariąjam puodui reikia luktelti 15-20 minučių, o praėjus 15 virimo minutėms ir išjungus kaitrą, garų cirkuliacija pilnai sustoja irgi po gero ketvirčio valandos. Tad suma sumarum gaminimo laikas ištįsta iki 50-60 minučių. Bet rankos lieka laisvos, jomis per tą laiką galima pasiruošti likusius troškinio ingredientus, išgerti kavos ar paskambinti kam nors.
Puodą turiu jau virš 15 metų, vasarą jis kažkodėl būna nustumtas į tolimiausią spintelės kampą, bet kai tik smarkiai rudenėja, visad prisimename šį troškinį. Nežinau kame jo skonio stebuklingumas, produktai lyg ir elementarūs, virtos vištienos skonį mėgsta ne kiekvienas, tačiau visi ragavę buvo maloniai nustebę. Ir kažkodėl prie šio troškinio norisi rauginto agurko. Iš bėdos ir marinuoto, bet raugintas tiesiog išbaigia skonį.
Šis troškinys dar ir puikus būdas pradėti valgyti naminę paukštieną, gerai iškepti orkaitėje kaimiškai augintą vištaitę retam pavyksta, o štai garuose ji tampa minkšta ir sultinga.
Galima naudoti ir visą paukštį, ir dalis – ketvirčius, blauzdeles, šlauneles.