Kukuliai pekino kopūsto pataluose

Neišmesti maisto likučių mane mokė nuo pat vaikystės, namuose visada būdavo su pagarba suvalgoma viskas – sriubos, kotletai, paukštiena, ką jau kalbėti apie tuomet deficitinius vaisius ir riešutus.

Bet prisipažinsiu, mane irgi buvo įtraukęs švaistymo liūnas, taip nutiko dažnam, kuris iš nepritekliaus staiga peršoko į perteklių. Akys raibdavo nuo prekybcentrių lentynų gausos, o ir pajamos leido pirkti viską, ko norėjosi, tad buvo etapas, kai nesuvalgytus produktus mesdavau lauk.

Ačiūd., etapas truko neilgai, tiesiog vieną mėnesį rinkau čekius, mėnesio gale suskaičiavau kiek išleidžiame maistui, paskui prisiminiau kiek maisto išmečiau konteinerin, paskaičiavau ir šią sumą. Ir pakraupau. Štai tuomet ir prisiminiau ko mokė močiutė ir mama, vėliau tai tapo tiesiog gyvenimo būdu. Ir tik po kelių metų, kai miestą iškeitėme į užmiestį ir kieme pradėjo kapstytis vištos, o kiemo gale surentėme komposto dėžę, viskas iki paskutinio trupinio atrado savo vartotoją ir vietą.

Jei ir jums įdomu kaip maisto likučius paversti puikiais patiekalais – sukūriau kategoriją „pigiai ir tvariai”, čia bus keliami receptai kaip gaminti greitai, pigiai ir sunaudojant maisto likučius.

O šiame recepte papasakosiu kaip sunaudoti dažnai liekančius pekino kopūsto gabalus. Ypač, jei salotoms reikia tik baltosios kopūsto dalies, iš likusių lapų galima išvirti sriubą, ar juos užraugti (tik ne taip pat, kaip raugiame baltagūžius, esu apie tai rašiusi ČIA). Ir nors pekino kopūstą retas įsivaizduoja karštame pavidale, jis yra neįtikėtinai gardus.

Turiu vieną įprotį – kai malu mėsą faršui, visad sumalu didesni kiekį. Dėl to, kad rečiau plauti mėsmalę, ir dėl to, kad tuo pat metu pagaminu pvz. kotletus, o į šaldiklio lentyną prisuku kukulių. Jie labai tinka sriubose kaip frikadelės, o kartais, kaip šiandien, gaminu kukulius padaže. Na, itin greita, tad toks patiekalas labai tiks darbo dienos vakarienei. Ar studentų virtuvėje.

Kukuliams paruošti reikės: Toliau skaityti „Kukuliai pekino kopūsto pataluose”

Paelija

 

Visada nepaprastai džiaugiuosi naujomis pažintimis. Vienos jų taip ir pasibaigia – pora žodžių, kitos išsivysto į pažintis, o kartais netgi draugystę. Galiu paneigti mitą, kad po keturiasdešimties naujų draugų nebeatsiranda, bet man svarbiausia pažinčių dalis – patirčių mainai. Kartais net keli žodžiai išsivysto į idėją, mintį, veiksmą, džiugu, kad ir mano idėjos kai kuriuos veža.

O naujausia pažintis ir patirtis buvo ypatingai gausi naujų minčių, mat buvau pakviesta į Lietuvos vartotojų instituto renginį apie tvarų maisto vartojimą. Tvarus, išvertus į kasdienę kalbą, būtų taupus arba tiesiog – nešvaistomas, sunaudojamas be atliekų. Šia tema rašau jau seniai, ir tai yra mano gyvenimo būdas, kurį pradėjau gyventi tuomet, kai padarėme „dingau” iš miesto į gamtą, kai kieme atsirado vištaitės, iš ūkių atsivežtos daržovės ir tikri miltai, pradėjau kepti duoną ir spausti aliejų, o jų išspaudomis lesinti kiaušinių ridentojas. Kompostas ar piktžolių raugas kaip žalioji trąša man jau tapo vieninteliais pagalbininkais, auginant daržoves ir vynuoges… Ir gal sustosiu pasakoti, nes šia tema galėčiau rašyti ištisas paklodes, o virtuvės istorijoms labiau tinka receptai 🙂

Renginio praktinė dalis buvo ispaniška, tad nė kiek nekeista, kad vienas patiekalų buvo paelija. Tai ispanų tradicinis patiekalas, kurio, pasirodo, niekada nemokėjau teisingai pagaminti. Toliau skaityti „Paelija”

Tobulų tinginių balandėliai

Kartais norisi padūkti, nesvarbu kiek tau metų, visi dūkstame savaip. Kas prie automobilio vairo, kas vandeny, o kas ir puoduose. Aš esu pastaroji, žinoma, ir kai tik kur nors užmatau tokį patį dūkstantį ir besidalinantį idėjų nuotraukomis, pasigaunu tą nuotaiką ir gaminu naujienas.

Šioji balandėlių idėja buvo užmatyta viename foto kanale, ir kadangi tai buvo ne lietuvio nuotrauka, tai ir pavadinimas buvo tiesiog „dešrelė kopūsto lapuose”. O mes, lenkai, rusai, bulgarai ir visi kiti, kurie mokame į kopūsto lapus kimšti faršą, žinome, kad tai balandėliai.

Esu rašiusi ir apie tinginių balandėlius, kurių nė nevynioju į lapus, balandėlių ten tik skonis (beje, identiškas), bet šiandien papasakosiu kaip pasigaminti balandėlius netgi tiems, kurie tik mokosi gaminti, arba tiems, kuriems maisto gamyba yra įgrisusi iki gyvo kaulo, bet gaminti reikia.  O labiausiai tiks tobuliems tinginiams 😉

Pasklaidžiau interneto puslapius, radau net ir lietuvišką variantą, bet visuose receptuose buvo naudojamos pieniškos dešrelės, kurių mes ne itin mėgstame, tad pakeičiau įdaro rūšį, ir turim naują patrovą mėgstamų patiekalų kolekcijoje. Prašom pabandyti.

8 balandėliams pasiruošiu: Toliau skaityti „Tobulų tinginių balandėliai”

Kavoje marinuota kalakutiena

Pažįstantys mane žino kaip mėgstu įkišti trigrašį, tik jokiu būdu ne į kieno gyvenimą ar pokalbį, į maisto receptūras 🙂 Paukštienos mūsų namuose valgoma daug, itin pagarbią vietą užima putpelės ir fazanai, bet tai reti svečiai, dažniausiai perku kalakutieną, bet ir jos, kol nebuvau atradusi lėto kepimo būdo, irgi namuose būdavo retokai. O vieną lietingą rytą, besimėgaudama naujais, ypatingais kavos skoniais iš Kavosdraugas.lt iš atminties klodų iškilo kažkur skaitytas receptas, jame buvo siūloma vištieną marinuoti … kavoje. Ir kadangi mėgstu kišti trigrašį, į kavos marinatą sudėjau kalakutienos kumpio pjausnius, kuriuos iki vakaro palaikiau šaldytuve, o vakarienei iškepiau keptuvėje gerai įkaitintame kokosų aliejuje.

Na, tokios tylos valgant seniai negirdėjau. Kaip reta suderėjo kava ir kokosų nata ne saldžiame patiekale, skonį puikiai papildė aštrus poskonis, ateinantį savaitgalį planuojamam vakarėliui sutarėm kepti tokį patį gėrį ant žarijų, bus dar ir dūmo skonis. Pavydžiu sau, kaip sakė Linas.

Paruošti kepsnius nesudėtinga, ilgas tik pats marinavimo laikas, kuo ilgiau paukštiena pabus marinate, tuo gardesnė ji taps, tad nepagailėkite bent 8 valandų.

4 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Kavoje marinuota kalakutiena”

Vištienos ketvirčiai – greitai ir paprastai

Pastaruoju metu su daug kuo kalbėjome apie vištienos ruošimo būdus, mano didžiai nuostabai visi kalbintieji nežinojo, kad vištienos ketvirčiai ir sparneliai būna kairiniai arba dešininiai. Ir kartais, kai ruošiu pietus dideliam būriui žmonių, perku sveriamas dalis ir prašau pardavėjos man pasverti būtent kairinių arba dešininių dalių, tuomet jas galima dailiai sudėlioti skardoje ir tiekti ją tiesiai iš orkaitės ant šventinio stalo. Kasdien to, žinoma, paisyti nebūtina, visai neblogai atrodo ir skirtingos pusės.

Yra daugybė būdų skaniai paruošti vištieną, bet yra ir paprastų, labai sparčių, tinkančių greitą gyvenimo būdą pasirinkusiems žmonėms. Šiandien aprašysiu patį greičiausią ketvirčių ruošimo receptą, kuris niekada nepavedė, mėsytė visada gaunasi sultinga, lengvai atsiskirianti nuo kaulo, su traškia odele, žodžiu tiesiog to-bu-la. Toliau skaityti „Vištienos ketvirčiai – greitai ir paprastai”

Sviestinis sūdytas viščiukas

Aš jau radau pirmą žibuoklę, gurkštelėjau pirmos sulos tiesiai iš stiklainio, išgirdau visus pirmąkart šiemet užgiedojusius paukščius, o savaitgalį su drauge autobusu linguodamos į Rygą, stebėjome galybes trikampių danguje ir po kelionės nuvargusius paukščius drėgnesniuose laukuose, lesiojančius kukliai besistiebiančią žalumą. Ir netgi pirmą gandrą baloj užmatėm, sunkiai atpažįstamą, murziną…

Ir nors įprasta pasiekimais džiaugtis metų gale, man įdomesnė pradžia, ji įkvepia. Pavasarį ant palangių gimsta galybė daigų būsimoms daržovėms ir gėlėms, o virtuvėje – receptai. Taip ir pernai, panašius pavasario metu gimė šis viščiuko kepimo būdas, apjungiau net tris gamybos būdus į vieną ir gavau tobulą rezultatą, kurį tuomet spėjau nufotografuoti, iškepti kone dvidešimt kartų ir… pamiršau. O šiandien, beieškodama pernykščių žibuoklių nuotraukų, supratau, kad pamiršau tuo atradimu pasidalinti su jumis.

Bandyti siūlyčiau savaitgalį, didesnėje kompanijoje. Savaitgalį, nes paruošimo laikas yra pakankamai ilgas (ilgas tik laikas, ne darbas), o ir valgyti taip ruoštą viščiuką derėtų tik karštą, ką tik ištrauktą iš orkaitės. O didesne kompanija todėl, kad net dviese gali kilti nenumaldomas noras suvalgyti jį visą, nes jis tikrai neatsivalgomai gardus.

Apjungtieji būdai – mirkymas sūryme, įpjovos, pasiskolintos iš šoninės kepimo ir sviestas iš sviestinio viščiuko recepto. Ir dabar, berašant, prisiminiau, kad ir lėtąjį kepimą įtraukiau, vadinasi apjungti net keturi būdai.

Geriausia rinktis vidutinio dydžio paukštį, sveriantį ne daugiau nei 1,5 kg.

Pirmiausiai pasiruošiu aukštą puodą

Toliau skaityti „Sviestinis sūdytas viščiukas”

Izraelio skoniai

Izraelyje esu buvusi daug, jei skaičiuoti ant pirštų – nesuskaičiuoti, nes kadaise, prieš gerą dvidešimtį metų, dirbau kruiziniuose laivuose ir dukart savaitėje sukdavome į vieną iš uostų – Ašdodą arba Haifą. Jau tuomet supratau, kad šalyje gyvuoja gero, kokybiško, šviežio maisto kultas. Įgulai laive tiekiamas maistas visad būdavo prėskas ir tiesiog patenkinantis maisto poreikius, tad kai tik laivas įplaukdavo į Izraelio uostus, lėkdavome į nuostabių promenadų kavines ir mėgaudavomės tobulu maistu. Tuomet mane labiausiai žavėjo karštos salotos, gausiai nubarstytomis šviežiais granatais, ypatingai paruošta šviežia jūrinė žuvis ir lėti desertai.
Po to sekė turistinės viešnagės prie Negyvosios ir Raudonosios jūros, šis formatas buvo panašus į gyvenimą kurortuose, kuriuose kartojasi continental tipo pusryčiai, dieninės saulės vonios, nardymas ir vakariniai pasivaikščiojimai, tuomet maistas irgi stebino kokybe, tačiau niekada nesigilinau kuo jis taip žavėjo.
Kol vieną dieną neatsidūriau Izraelyje visiškai kitokiu formatu – svečiuose pas Liką ir Gediminą. Esame leidę smagų laiką, jiems viešint Lietuvoje, susitikimai dažniausiai būdavo vasarą, leisdavome laiką kepdami gardumynus ant žarijų ar bevažiuodami į Lietuvos pajūrį.
O kai niūrią gruodžio popietę su Inga, jų drauge, klaidžiojom po Vilniaus skersgatvius, ji ėmė ir paklausė ar nenorėčiau kartu su ja aplankyti Izraelio ir šeimynos, ir netikėtai sau… mielai sutikau. Ne tik todėl, kad tiesioginiai abipus skrydžiai kainuoja mažiau, nei traukinio bilietas Vilnius-Klaipėda ir atgal. Buvo labai nostalgiškai įdomu grįžti į šventą žemę kitu formatu ir aplankyti puikius žmones.

Toliau skaityti „Izraelio skoniai”

Vištienos ir šoninės suktiniai su įdaru

Su Daina ir jos Gruzijos prieskoniais susipažinome vienoje mugėje, ir kaip retai, bet visgi nutinka – tapome vis pasikalbančiomis, pasilabinančiomis ir viena kitą palaikančiomis pažįstamomis, vis bepasidalinančiomis idėjomis ir svajonėmis apie savo versliukus. Ir kai Daina atvėrė savo pirmos parduotuvės duris, baltai užpavydėjau jai to ryžto veikti.

Aš jos prieskoniuose buvau paskendusi iki paskutinės kelionės į Izraelį, rytietiškuose turguose praeiti pro prieskonius nepavyko jokiomis valios pastangomis, niekaip. Bet kelias savaites pasimėgavusi naujais skoniais ir užsukusi pas Dainą, gavau raudonų slyvų tkemalio. Ir užduotį ką nors su juo pagaminti. Ir vakarop šovė mintis, kad tkemalio padažą esame įpratę vartoti kaip… padažą, ir tai labai logiška. Esu dėjusi tkemalio į sriubą, troškinį, bet į vištieną dar ne. Dėjau jau tris kartus, taip smarkiai patiko šis eksperimentas.

O tokius suktinius galima gaminti su bent kokiais įdarais, sūrį keisti cukinijos ar moliūgo gabalėliu, grybais, esu įdariusi netgi virtais ryžiais.

Dalinuosi puikiu padažo įdare atradimu, jei bandysite – drąsiai galite naudoti ir geltonąjį tkemalį, skoniu jie panašiai rūgštūs. Toliau skaityti „Vištienos ir šoninės suktiniai su įdaru”

Vištos kepimo ypatumai

Su artėjančiais, mielieji.

Man ryškiausias prisiminimas apie Naujųjų šventę yra iš vaikystės. Tuomet Kalėdų dėl žinomų priežasčių nešvęsdavome, būdavo tik tylios konspiracinės Kūčios. O dovanos ir rytmečiai atitekdavo Naujų Metų sutikimui. Ir tuomet mama kepdavo vištą ir darydavo didžiulį katilą baltos mišrainės, šie patiekalai būdavo namuose išskirtinai švenčių proga, matyt todėl palikę tokį ryškų poskonį.

Kai atsirado galimybė pirkti vištienos dalis, mintis apie visą keptą paukštį buvo ilgam laikui išsitrynusi, iki kol atradome ūkininkus, tiekiančius nepjaustytą paukštieną. Kaskart tobulinau receptūrą, keičiau prieskonius, mirkydavau sūryme, kimšdavau raugintais kopūstais, kol atradau mums idealiausiai tinkantį variantą. Tobulai iškepusi, itin greitai paruošiama, sultinga, kvapni…

Ta proga pasidalinsiu su jumis keliomis paslaptimis kaip iškepti tobulą vištą.

Paukščio dydis nėra svarbus, svorį reikia žinoti tik tam, kad paskaičiuoti druskos kiekį. Todėl surašysiu tik sąrašą produktų, kurių reikia kepimui.

Šviežia višta Toliau skaityti „Vištos kepimo ypatumai”

Svieste troškintos putpelės su giroje karamelizuotomis buvėmis

Kepti karveliai į burną patys neskrenda, sako tautosaka. Ir karvelių dabar retai sutiksi ant eilinio lietuvio stalo, nors ką jau čia karveliai, net ir putpelių mėsos neaptikau jokioje prekybcentrio vitrinoje ar šaldiklyje. O ieškojau smarkiai, po pirmos „dozės”, kurią Dovilė man parvežė iš Penkauskų ūkio.  Labiausiai putpeliena man patiko tuo, kad iškarto ruošiama porcija paukštienos, kurios nereikia pjaustyti ir visi gauna po du sparnelius ar dvi šlauneles, dėl ko vištoje kildavo dažnas karas 🙂
Jau užsisakiau dailiai supakuotų gardumynų, o kol sulauksiu – ėmiausi istorijų receptūrų. Ir jei tik jums įdomu – pasidalinsiu keliomis.
Itin gurmaniškai paruoštos putpelės yra valgomos su visai kauliukais, kurie, ilgėlesnį laiką troškinti tampa tikrai sukramtomais.
Dvaro virėjai mane bartų už bulvinį garnyrą, anuomet, kai buvo madinga valgyti paukščiukus, jie buvo tiekiami su kruopomis ir pastarnokais, morkomis ar ropėmis.
Ir dar linksmesnis reikalas – padykusių dvarininkų išmislas valgyti putpeles po marška, kiekvieną valgytoją su lėkšte putpelienos dengdavo dideliu audiniu, kad jis galėtų nevaržomai čespėti, apčiulpti kaulus ir kvėpuoti nuostabiais aromatais, kurie po marška iškvėpindavo valgytoją ne mažiau, nei prabangiausias fragransas. Argi ne prabanga kvepėti keptais karveliais? 🙂
Na, o mano patiekalas –  su gurmaniškomis bulvėmis, tokių vargu ar esate ragavę.

Toliau skaityti „Svieste troškintos putpelės su giroje karamelizuotomis buvėmis”