Apie tai, kad kvietinius miltus blynų tešloje galima keisti krakmolu, girdėjau kelis kartus, tik vis delsiau su bandymais. Kol atėjo diena X, kai kvietiniai miltai trumpam turėjo būti eliminuoti iš mitybos, todėl iš atminties stalčiuko iškrito prisiminimas apie krakmolą, o ir kaip tik buvau gavusi dovanų maišelį kukurūzinio iš mylimiausios parduotuvėlės Delona.
Tešlos gamyba, kepimas, skonis – viskas pranoko lūkesčius. Jokių gumuliukų, jokio keptuvės tepimo ir tiesiog puikaus skonio blynai tapo favoritiniais.
Mano versijoje nėra cukraus, nes manau, kad tie, kas nori saldžiai – lietinius gali valgyti su uogiene ar saldinta plakta grietinėle, ledais, blynus gausiai apiberti milteliniu cukrumi ir pan. Bet jei į kasdienių blynų tešlą beriate cukrų, berkite į šią tešlą drąsiai.
Pamenate juosteles, perteptas džemu ir gausiai pabarstytas kepintais žemės riešutais? Pati tokių gaminių jau senokai nevalgau, todėl buvau visiškai pamiršusi apie jas. Kol kai kas zyzė į ausį beveik mėnesį, kad labai nori juostelių su pienu. Pasiūlymas nusipirkti juostelių parduotuvėje buvo atmestas.
Perskaičiau kone trisdešimt receptų, dauguma rekomendavo pertepimui naudoti obuolienę, tačiau mano obuolienė su stambiais obuolių gabaliukais, todėl teko pasukti galvą kuo ją pakeisti. O ir nesumąsčiau kaip atpjauti vienodo ilgio ir pločio juosteles, tad nusileidau į rūsį, atsinešiau spanguolių džemo, o iš indaujos paėmiau plonasienę taurę, su kuria pjausčiau tešlos apskritimus.
Apvalios „juostelės” gavo labai aukštą įvertinimą, paragavau ir aš. Ir išties, skonis nunešė į vaikystę, o spanguolės saldžioje tešloje suderėjo puikiai.
Recepte redagavau cukraus kiekį, mažinau visu trečdaliu, o kitą kartą kepant dėčiau dar mažiau, nes saldumo labai daug pertepime.
Iš sekančio produktų kiekio pagaminau 9 sausainius, t.y. 18 blynelių.
Plikytos tešlos spurgos gaminamos pačių įvairiausių formų, kadangi tešla yra ganėtinai skysta, formuoti kamuoliukų nėra kaip, tad tešla leidžiama į verdantį aliejų nuo šaukšto, o man labiausiai patikęs variantas – spausti tešlą iš konditerinio maišelio ir žirklėmis nukirpti norimo ilgio spurgą.
Kepant jos labai pučiasi, viduje tampa beveik tuščiavidurėmis, tad valgant atrodo, kad kramtai debesėlį. Skaniausia dalis – traškūs apskrudę krašteliai.
Didieji šių spurgų privalumai – ketvirtadalį tešlos sudaro vanduo, tešloje naudojamas tik ketvirtadalis šaukštelio vanilinio cukraus, jokio kito, o saldumą kiekvienas gali reguliuoti pagal save, berdamas norimą kiekį miltelinio cukraus, aš asmeniškai jas valgau visiškai be jokio cukraus.
O didžiausias šių spurgų minusas, kad jos niekaip neužsibūna lėkštėje. Ir tai taipogi yra gerai, nes spurgos ir yra skaniausios ką tik iškeptos (ar išvirtos, nė nebežinau kaip čia teisingai). Jei žinau, kad valgytojų bus nedaug, gaminu iš pusės normos.
Och kokio skanumo šis pyragas! Ypač tiems, kurie mėgsta krembriulė, bet negali suvalgyti visos porcijos dėl saldumo. Atradau atsvarą, pyragą kepdama aukštuose mielinės tešlos bortuose ir parūgštindama obuoliais. Ir nebebarstydama ir nebelydydama cukraus plutos, jo čia tikrai netrūksta, o visus kitus produktus subalansavau per kelis mėnesius bandymų, kol gavau tokį, kurį ragaujant norisi užsimerkti iš malonumo.
Kaip dauguma mano receptų, šis irgi gimė iš liūdinčių produktų, šaldytuve aptikau nesunaudotos, besibaigiančio galiojimo grietinėlės, šaldiklyje – šaldytos tešlos, o vaisų vazoje rudeniniai obuoliai irgi prašėsi į kepinį. Tad, kaip dažniausiai būna, mintyse persukau visus tokių produktų derinius, prisiminiau visus obuolių pyragus, tuomet ir kišą, ir galiausiai , krembriulė. Jis nuskambėjo geriausiai. Pirmas bandymas buvo per saldus, tad mažinau cukraus kiekį iki gavau tai, kas tinka visų ragavusių skoniui.
Gamyba ypatinga paprasta, kadangi naudojama jau paruošta tešla, tereikės vieno indo skystų produktų sumaišymui ir lentelės obuolių supjaustymui. Ar gali būti paprasčiau?
Mielai dalinuosi atradimu, vienai 26cm skersmens formai reikia:
Taip taip, į šių sausainių tešlą tikrai dedamas majonezas. Manyčiau, kad receptas gimė iš deficito, kai majonezą tūli piliečiai galėdavo įsigyti tik per didžiąsias šventes ir rinkimus, imdavo tiek, kiek leisdavo nusipirkti, o paskui, atsivalgę mišrainių ir virtų kiaušinių sukdavo galvas kur dėti likučius.
Idėja tikrai puiki, geras majonezas yra gaminamas iš kiaušinių ir aliejaus, tad viskas logiška.
Dabar, kai nuo majonezo pasiūlos prekybos centruose sukasi galva, kepiniams reiktų rinktis patį paprasčiausią, klasikinį, be jokių priedų arba pasigaminti jo patiems (receptai čia).
Pačios tešlos gamybai nereikalinga jokia buitinė technika, viskas labai paprasta ir greita.
Iš nurodyto kiekio iškepu dvi skardas labai kvapnių ir itin trapių, burnoje tirpstančių sausainių.
Kadangi šiemet pasižadėjau kepti daugiau sausainių, bet vis dar nenorėdama grįžti prie saldžių skonių, prisiminiau vieną žiauriai gerą receptą, kuriame, net ir kepant saldų variantą, cukraus tešloje nėra išviso, o sausainių apvoliojimui užtenka vos poros šaukštų baltųjų ar rudųjų kristalų.
Šių sausainių skonis labai nostalgiškas, man primenantis visas giminės šventes ir veselias. Vaikystėje juos triaukšdavau su pienu ar arbata, dabar gardžiausi su balinta kava, bet vistik pats pačiausias man – sūrus variantas, tinkantis su užtepėlėmis, įvairiais padažais ar su balto vyno taure.
Džiugiausia recepto dalis yra ta, kad tereikia prisiminti, kad produktai tešlai skaičiuojami pagal proporciją 1:1:2, pateikiu pavyzdį:
Naujų išvakarėse sumaniau peržvelgti ką gaminu dažniausiai ir ką rečiausiai. Ir, pasirodo, rečiausiai kepu sausainius. Keista, nes prisiminiau, kad močiutės ir mamos namuose sausainiai visada, tiesiog a must, būdavo ant virtuvės ar svetainės stalo.
Peržiūrėjau spinteles, radau liūdinčios kakavos, graikinių riešutų, pusmaišį speltų miltų. Tad pirmas naujų metų kepinys ir buvo originalieji kakaviniai sausainiai su riešutais. Forma primenantys kankorėžius ir nubarstyti baltu it sniegas milteliniu cukrumi, labai žiemiški ir nostalgiški.
Gamyba greita, ilgiausias laikas skiriamas tešlos atvėsinimui ir sausainių kepimui, viso užtrukau tik 1,5h.
Skonis nuneša į dausas, vanilės, riešutų ir kakavos tercetas puikiai dera su kava, arbata ar pienu.
Gręžiotis atgal neverta, sakoma, bet yra viena išimtis. Kasmet su malonumu peržvelgiu tinklalapio statistiką, o šiemet sumaniau į vieną įrašą sudėti TOP-10 2020 metų receptų.
Tiesą sakant meduolius kepti pradėjau palyginti neseniai, bet net ir tuomet, kai dar puošdavau eglę, meduolių ant jos nekabindavau. Paskutinė mano puošta eglė buvo miške už tvoros ir ant jos kabinau morkas, bulves ir ilguosius burokus, juos iki pavasario mielai suvalgė ir sulesė miško gyventojai.
Meduoliai virtuvės kolekcijoje atsirado tuomet, kai ilgai įkalbinėta paragavau pirktinių meduolių. Saldumas nepatiko, bet tie kalėdiniai prieskoniai ir meduolių plonumas tiesiog sužavėjo. Tuomet ir pradėjau ieškoti geriausios receptūros, mažesnio saldiklių kiekio, įvairesnių puošybos elementų ir kasmet kepti vis skanesnius meduolius. Šiemet jau atidirbtu receptu noriu pasidalinti ir su jumis. 3-4 skardas iškepu paruošusi tešlą iš:
Daugelis, išgirdę žodžių derinį „daržovių pyragas”, rauko nosį. Ir greičiausiai todėl, kad tiesiog nebuvo tokio ragavęs. Tad labai norisi dalintis gerąja patirtimi ir skatinti pasigaminti įvairesnių skonių pyragus. Ypač dėl to, kad dažnuose namuose rasime suvytusių morkų ar burokėlių, o tokiu pohelovininiu metu – skaptuotų moliūgų. Man visada buvo keista matyti išmetamus ar kompostuojamus moliūgus, juk jie dekoracijomis pabūna vos kelias dienas, per kurias tikrai nespėja sugesti, supūti ar ištižti. Tad gali būti suvalgomi!
Atskiru įrašu aprašysiu apie moliūgų tyrės gaminimo ir naudojimo būdus, šiandien labiau norėčiau pasidalinti nesudėtingo pyrago receptu. Jis žavingas tuo, kad galima sunaudoti senstelėjusius ar besibaigiančio galiojimo sausainius. Kad moliūgų sluoksnio skonis primins sufle. Ir kad tokį pyragą suręs net ir pirmokas, tik vertėtų paminėti, kad šį pyragą geriausia gaminti su virtuvinio kombaino pagalba, bus malimo ir plakimo, kurį buitinė technika atlieka labai spėriai. Vienintelis pyrago minusas – pirmo kąsnio laukimas, iškepusį pyragą reikės bent 4h vėsinti šaldytuve. Bet verta, oi verta…
Moliūgus tyrei kepu orkaitėje, dažniausiai naudoju Hokaido veislės moliūgus, nes jų žievė yra tokia minkšta, kad puikiai iškepa ir susimala su minkštimu, todėl ir tyrės spalva gaunasi stebuklingai graži.
Moliūgą pjaustau stambiais gabalais ir dedu į skardą žieve į apačią, kartais patepu lydytu sviestu. Skardą šaunu į iki 180C įkaitintą orkaitę ir kepu bent 30 minučių, tuomet šakute tikrinu ar moliūgai jau pakankamai suminkštėję, jei ne – kepu toliau, kas 10 minučių patikrindama.
Iškepusius gabalus atvėsinu ir sumalu virtuvinio kombaino peiliais. Viskas!
