Paskelbta

Keptų burokėlių ir morkų mišrainė (vinegretas)

Klasikinis vinegretas taip buvo pavadintas dėl užpilo vinaigrette, kuris yra gaminamas iš aliejaus, garstyčių ir skiesto obuolių acto ar maistinės acto rūgšties.

Mūsų kalbininkai vinegretu burokėlių mišrainės vadinti nebeleidžia, ir labai gaila, nes mano prisiminimuose apie močiutės seserį Zosytę, kuri buvo vestuvių ir kitokių švenčių maisto ruošėja, ryškiausiai likęs jos tuomet gamintas vinegretas. Jis būdavo maišomas iš virtų burokėlių, morkų ir pupelių, raugintų agurkų ir… grietinės. Ir nors tokią mišrainę gamindavo visos giminės moterys, pas Zosytę ji būdavo skaniausia. Kaip ir skaniausi krikštomamos marinuoti obuoliai, močiutės agrastų ir mėlynių kompotas ar mamos šaltanosiai.

O skaniausia (man) vinegreto versija kartais buvo tiekiama pavakariams kadaise lankytame darželyje su juodos duonos pusrieke ir stiklinaite kefyro.

Burokėlių mišrainę namuose gaminu nuo seno, tik ne su grietine, o su tuo tikruoju vinaigrette ir nebe su virtomis, o orkaitėje keptomis daržovėmis. Nenaudoju ir bulvių ar raugintų kopūstų, o pupeles keičiu konservuotais žirneliais. Liko tik vienas valgymo ypatumas – kartu su vinegretu būtinai norisi juodos ruginės duonos ir kefyro.

Vinegretą gaminu iš

Toliau skaityti „Keptų burokėlių ir morkų mišrainė (vinegretas)”
Paskelbta

Salotos su konservuotu tunu

Na, jei ne keli ingderientai, tai būtų beveik „Mimoza” – garsi pasaulyje mišrainė su konservuotu tunu.

Rodosi dar visai neseniai neįsivaizdavome šventinio stalo be mišrainių su majonezu ir dabar netgi sunku įsivaizduoti, kad toks paprastas produktas – majonezas – buvo visiškas deficitas, tad juo gardintos mišrainės buvo irgi retenybė, tik švenčių patiekalai.

Dabar, kai nuo majonezų rūšių prekyboje sukasi galva, o ir išmokau jo pasigaminti namuose (esu rašius apie tai čia), atsitiko taip, kad mišraines ėmė keisti įvairesnės salotos ar vienakąsniai. Bet. Yra du bet – baltoji mišrainė ir ši, mano meiliai vadinama „Mimozos” pussesere. Abidvi yra favoritinės, tradicinės, tad porą kartų metuose, per didžiąsias šventes, imuosi gamybos. Toliau skaityti „Salotos su konservuotu tunu”

Paskelbta

Kepti burokėliai su brinza ir sėklomis

„Salotos yra salotos, ką čia beišrasi?”,- taip sakė vienas mano prietėlis, kurį įtikinau, kad šviežių salotų skonio garantas yra ne pačios daržovės, o priedai ir užpilas. Ir kad juo užpilame tik prieš pat tiekiant, o ir priedus dedame taip pat – ne iš anksto. Ir galiausiai sutarėme, kad salotas reikia ruošti tik tam kartui, nepaliekant jų mirkti ir tęžti.

Apie kelis salotų užpilų variantus esu rašiusi ČIA, o šiandien norėčiau pristatyti vieną mylimiausių skonių derinį, tobulintą, skolintą iš kitų receptų. Ir pagaliau su tikra brinza! Tokią pirkdavau tik Rygos turguje, kai kartą per kelis mėnesius susiruošdavau nuriedėti iki jo su komfortabiliu autobusu (ir dar už juokingą akcijinę kainą). Ir nors žadėjau nekalbėti ir nerašyti apie 3 K (krizė, karantinas, korona), ši trijulė iš manęs atėmė taip mėgtą pramogą ir prasisukimą Rygos turgaus sūrių skyriuje.

Ir štai išeitis – viename didcentrių net tryniau akis, pamačiusi užrašą „brinza”. Įdomumo dėlei nusipirktas gabalas ne tik nenuvylė, veikiau sužavėjo, tad dabar šio puikaus sūrio visad yra šaldytuve ir jis tapo fetos pavaduotoju. Būtent šiame derinyje su keptais burokėliais. Beje, taupant laiką ir elektros sąnaudas, vienu kartu kepu daugiau burokėlių, panaudojus reikiamą kiekį, kitus sudedu į šaldiklį, jie šaltyje puikiausiais išlaiko tekstūrą ir spalvą ir puikiai tinka ne tik salotoms, bet ir mėsiškoms sriuboms ar net šaltibarščiams. Toliau skaityti „Kepti burokėliai su brinza ir sėklomis”

Paskelbta

Salotos su kepenėlėmis ir abrikosais

Visad labai mėgau abrikosus, turėjau netgi svajonę auginti kelis medžius savo sode, tačiau kaulavaisiai niekaip nesusidraugavo su už tvoros augančiu pušynu… Kelis metus bandėme pasodintas vyšnias, slyvas ir abrikosus berti kalkėmis, dolomitmilčiais, tačiau po gausaus žydėjimo neužsimegzdavo nė vienas vaisius, tad palikome vyšnias (dėl lapų, kuriuos gausiai naudoju daržovių rauginimui), o kitų medžių nebekankinome, padovanojome vienam mielam sodininkui.

Šiemet atvažiuoti pasiskinti abrikosų nuo dovanotų medžių dar nesulaukiau, tačiau jau daug kartų pirkau ne itin išvaizdžių (o man tai – kokybės ženklas) atvežtinių abrikosų. Ir labai džiaugiausi jų tvirta tekstūra ir gerai įnokusiu minkštimu.

Ir tik šiemet, kai jau atsivalgėme šviežių vaisių, nusprendžiau paeksperimentuoti, iškepiau du pyragus (apie juos netrukus), o bečirškindama kalakutų kepenėles, pamąsčiau, kad tą jų gerąjį kartumą gali kompensuoti saldžiarūgštis abrikosų skonis.

Pagaminau naminio majonezo, salotoms sudėjau viską, kas pasirodė tinkama ar jau buvo ant ribos, paragavusi dar krestelėjau garstyčių ir… Kartosiu, daug kartų, buvo nesvietiškai gardu.

1 didelei pietų porcijai reikia: Toliau skaityti „Salotos su kepenėlėmis ir abrikosais”

Paskelbta

Pomidorų salotos (salsa)

Atrieda naujasis pomidorų derlius, šiemet itin gausiai žaliuoja prieskoniniai augalai, tad šiandien kai kam priminsiu, o kai kam gal parašysiu naujieną apie gaiviąsias pomidorų salotas. Ir nors daugelis mūsų į jas nostalgiškai krečiame šaukštą grietinės ir po to su malonumu iškabliuojame salotinės dugne likusį skystį, galima apsieiti ir be pieno produktų, salotas gardinant kiek kitokiais priedais. Vienas jų – aliejus. Ir nors klasikiniuose receptuose rekomenduojama naudoti alyvuoginį, kviečiu atsigręžti į mums artimesnius, iš mūsuose augančių sėklų spaustus aliejus. Ne kartą esu gyrusi pomidorų ir moliūgų duetą, šįkart irgi geru žodžiu paminėsiu būtent tokį derinį.

Pomidorų salsa gaminama iš pomidorų pašalinant sėklas, jas dažniausiai rekomenduojama tiesiog išmesti ar kompostuoti, tačiau esu atradusi puikų nešvaistymo būdą, sunaudojant sėklas ir sultis kitų patiekalų gamybai. Tad apie viską iš eilės.

Vienam valgytojui skaičiuoju: Toliau skaityti „Pomidorų salotos (salsa)”

Paskelbta

Kiaušinių užtepėlė, primenanti pikantišką mišrainę

Apie mišrainių ir salotų pjaustymo būdus būtų galima prirašyti ištisus puslapius, ir ne tiek apie juos, kiek apie kiekvienos šeimininkės pjaustymo technikos pasirinkimą, šeimos tradicijas ar tiesiog savą skonį.
Ir visai neseniai, kai po labai daug metų susimatėme su N metų nematytais klasiokais, išniro visokių keistų prisiminimų apie mokyklą ir tuos laikus. Ir apie blogus pažymius. Pvz. dvejetą už tai, kad darbų pamokoje, pjaustydama virtas bulves ir morkas baltai mišrainei, mokytojos supratimu supjausčiau jas per stambiai, ne taip, kaip norėjo ji ar buvo numatyta kokioje nors metodikoje. Drąsos man niekada netrūko, tad darbų mokytojai atrėžiau, kad tokį patį dvejetą parašyčiau mūsų kaimynei, kuri virtas daržoves bei kiaušinius baltai mišrainei tarkuodavo burokine tarka.

Bet tą pačią kaimynę su dėkingumu prisiminiau, kai pradėjau ruošti didesnius vakarėlius ir visų mėgstamą pikantišką mišrainę. Pjaustyti kiaušiniai, netgi sumaišyti su didesniu kiekiu majonezo, sunkiai laikydavosi ant duonos, tad labai apsidžiaugiau išganinga mintimi, kad kiaušinius, kaip ir sūrį, reikia sutarkuoti ta pačia burokine tarka.

O kai jau atėjo noras galvoti ką ir su kuo valgome, visaip dėliodama pikantiškos mišrainės variantus su kuo mažiau majonezo, ilgainiui atradau patį pačiausią derinį, apie kurį priminė vienas labai jaukus rytas pas Rasą. Toliau skaityti „Kiaušinių užtepėlė, primenanti pikantišką mišrainę”

Paskelbta

Rabarbarai (ir ką su jais veikti)

Jei anksčiau rabarbarų kotų galėjome gauti tik iš juos auginančių, paskutiniu metu pastebėjau, kad jau ir prekybcentriai siūlo dailiai fasuotų gardumynų. Tad nenuostabu, kad jiems tapus tokiais prieinamais, atsirado vis daugiau atrandančių rabarbarų skonius ne tik mirkant į cukrų, bet ir kepant gardžius pyragus, verdant džemus ir čatnius. O ir termiškai neapdorotus rabarbarus galima išlaikyti iki pat žiemos, jei tik turite vietos šaldiklyje, žinoma.

Beje, ar žinojote, kad į rabarbarų lapus suvynioti sūriai ar mėsos pusgaminiai žymiai ilgiau išlieka švieži? Daili ir labai tvari pakuotė.

Ir nors atrodo, kad šis augalas gali mus lepinti iki pat vėlyvo rudens, visgi patariama jo atsivalgyti iki Joninių. Vėliau kotuose pradeda kauptis mūsų sveikatai nepalankios rūgštys. O štai lapus, kaip pakuotes, galima naudoti iki pat šalnų.

Sumaniau sudėti visus mano aprašytus būdus į vieną vietą, mielai prašome panardyti skoniuose ir vaizduose: Toliau skaityti „Rabarbarai (ir ką su jais veikti)”

Paskelbta

Salotos su šprotais

Konservuotų rūkytų šprotų indelis visuomet yra mano šaldytuve, kartais net trys, nes aptikus kokią akciją Vynotekoje, kur šprotai mūsų skoniui yra patys geriausi, nusiperkame jų daugiau.

Nes būna tokios dienos, kad norisi kažko, o ko nežinau. Ir tuomet lėtai su senoviniu skardinių atidarytuvu atveriame skonių ir kvapų vandenyną. Šprotus valgau vienus, kiti su duona ar ant jos, pateptos lydytu sviestu. Kartais į likusį aliejų pamirkoma kvietinė duona, bet dažniausiai jis atitenka mūsų keturkojui Hariui, būna smagu žiūrėti kaip atsargiai ir su kokiu apetitu skardinė tampa beveik švaria.

Bet negi svečius vaišinsi žuvimi iš skardinės? Norisi labiau estetiško vaizdelio, tad kažkur matyta idėja su į salotas neriančiais ančiuviais man pakurstė mintį apie neriančius šprotus. Beliko sumąstyti į ką. O kadangi tądien buvo ką tik praūžę Velykos, ant stalo margai šypsojosi vargšai virti kiaušiniai, šaldytuve irgi buvo likę šventinių reikalų, pagaminau salotas, kurios tapo mūsų namų favoritėmis. Gaminu jas iš: Toliau skaityti „Salotos su šprotais”

Paskelbta

Brokolių ir ananasų salotos su skrudintomis sėklomis

Esu ne kartą jums prisipažinusi, kad labai mėgstu kurti naujus skonių derinius, ir tai visada inspiruoja koks nors naujai paragautas patiekalas ar produktas. Lygiai taip pat atsitiko su šiomis salotomis, kurios per kelis mėnesius tapo namų favoritėmis. Dėl kelių priežasčių, nes visų pirma tai jos šaldytuve išlieka šviežios net iki kelių savaičių (recepto aprašyme parašysiu tą paslaptį), o visų antra mes pa-ga-liau pradėjome valgyti brokolius, anksčiau namuose nupirkti žaliūkai ilgai liūdėdavo šaldytuve, kol tapdavo kokios nors sriubos sudedamąja ar pačiu blogiausiu atveju jais pasigardžiuodavo mūsų kiemo plunksnuotosios.

Inspiratore tapo mieloji Liuda, su kuria susipažinome šių metų pradžioje ir ji mane vaišino savo firminėmis salotomis.  Jos buvo gaminamos iš kalafiorų, ananasų ir krapų, o mano gaminamos iš:

1 didesnio brokolio Toliau skaityti „Brokolių ir ananasų salotos su skrudintomis sėklomis”

Paskelbta

Sūdytos citrinos

Sūdymas – vienas seniausių fermentacijos būdų. Druskos, kaip konservanto, ypatybes pirmieji aptiko pajūrių pakrančių gyventojai.
Išmokome sūdyti maisto produktus ir mes, sausuoju būdu – žuvis, mėsą, sūryme laikyti agurkus ar obuolius. O štai apie mums dar neseniai buvusią egzotine citriną druskoje buvome girdėję retai.
Kadangi Lietuvoje įvežamos citrinos yra apdirbamos tam tikromis sveikatai ne itin draugiškomis medžiagomis, chemikai rekomenduoja prieš vartojimą (nesvarbu sūdysite jas ar tik spausite sultis) pamirkyti sodos tirpale. Jis gaminamas iš vieno valgomojo šaukšto su kaupu sodos ir vieno litro šilto vandens. Soda suberiama į vandenį ir maišoma, kol ištirpsta, į šį mišinį merkiamos citrinos, uždedama lėkštė ar kitoks svoris, neleisiantis citrinoms išplaukti į paviršių. Tirpale citrinos laikomos 15 minučių, ne daugiau ir ne mažiau – taip patarė minėtas chemikas.

Toliau skaityti „Sūdytos citrinos”