Klasikinio zuikio „paturbinta” versija, taip pat paruoštą faršą galima formuot rutuliukais ir kept karštam aliejuj, bus gardus užkandis. Greitesniam, bet ne ką prastesniam variantui, kepu vientisą formą. Kvapnus patiekalas pietums.
Perku apie
1kg jautienos ir kiaulienos faršo (arba sumalu po 0,5kg šių mėsų kumpių) Toliau skaityti „Žalias zuikis”
Saldžiai sūrios, gaivios salotos tiek pietums, tiek vakarienei. Aprašysiu gamybą 2 porcijoms.
1 vidutinį apelsiną
kruopščiai nulupu, kad neliktų baltų žievės dalių ir supjaustau kubeliais. Kubelius beriu į indelį, užberiu
1aš rudojo cukraus ir
1vš tyro aliejaus
1vš mėgstamų sėklų ar jų mišinio
Gerai išmaišau ir palieku pasistovėti. Tuo metu supjaustau
1 vidutinio dydžio virtą burokėlį
Į lėkštę porcijuoju apelsinus, iškabintus iš susidariusių skysčių, ant jų beriu burokėlius, juos gausiai palaistau skysčiu, kuriame svečiavosi apelsinai, ir užtrupinu
apie 100g fetos
Turiu įtarimą, kad prie šio patiekalo dar labai tiktų daigintos pipirnės ar ridikėliai, sekantį kartą gaminant būtinai išbandysiu ir aprašysiu naują skonį.
Noriu pasidalinti savo patirtim kepant kasdieninį kiaulienos kumpio variantą, šventiškiems renkuosi įmantresnius prieskonius ir, kaip taisyklė, darau su įdarais. Žinoma, pirmiausia ir būtiniausia sąlyga sėkmingam kepsniui yra kokybiška mėsa. Visada ieškau gabalo su bent trupučiu lašinuko, bet jei gaunu tik raumenį, kumpio viršų įpjaunu grotelėmis ir į jas prismaigstau šalto rūkymo lašinukų. Marinuoju mėsą visada panašiai: Toliau skaityti „Keptas kumpis”
Paruošti tokius sumuštinius reikės daugiau laiko, nei įprasta, bet gaminti ir skanauti tikrai verta. Skaičiau apie tokius sumuštinius su uogiene, bet nutariau pabandyti sūrų variantą. 9-10 sumuštinių perku didelę pakuotę kuo paprastesnės
Baltos forminės duonos
Esant galimybei, pasigaminu naminių
pikantiškų salotų
bet puikiai tiks ir pirktinės. Vieną riekę, stengdamasi tepti labiau vidurį, aptepu salotomis, per patį centrą dedu
ploną griežinėlį ilgavaisio agurko
užvožiu antra rieke, stipriai suspaudžiu ir stiklinės pagalba išspaudžiu apvalų dvigubą sumuštinį. Tiekiu pabarsčiusi šviežiais kapotais krapais.
Patarimas – sumuštinį iš stiklinės ištraukti pasirodys sudėtinga, o tereikia pastumti vieną kraštą į vidų – kitas kraštas pakils į viršų.
Pagaminti šiuos rutuliukus reikės nemažų kantrybės resursų, bet tai atpirks išgautas skonis. Anksčiau pirkdavau tokius sūriukus prekybcentriuose, kol vieną dieną supratau, jog ir pati galiu pasigaminti tokio skanumyno. Po keleto bandymų išgavau tai, ko norėjau. Perku kuo paprastesnį
varškės surį be jokių priedų – apie 0.5kg. Toliau skaityti „Varškės sūrio rutuliukai”
Prisiminiau šį nuostabų vaikyste kvepiantį patiekalą, vienoje Vilniaus kavinių užmačiusi meniu salotų su keptu varškės sūriu. Ypatingai skanus karštas, šaltas praranda malonų girgždėjimą burnoje, bet vistiek labai tinkamas kaip priedas salotoms ar savarankiškas užkandis.
Perku patį paprasčiausią neriebų vidutinio dydžio varškės sūrį be jokių priedų. Toliau skaityti „Keptas varškės sūris”
Nuostabūs blynai, papuošiantys stalą bet kokia proga. Aprašysiu dar ir labai įdomų tešlos ruošimo būdą, dar niekada nebuvo taip lengva pasigaminti blynų per rekordiškai trumpą laiką. Taigi, tešla:
Į 2l plastikinį butelį nuo mineralinio ar alaus/limonado piltuvėlio pagalba supilu Toliau skaityti „Ažūriniai blynai”
Buvau girdėjusi apie šį patiekalą ne kartą ir ne du, daug sykių buvau išsiklausinėjusi kaipgi ji gaminama, bet tik dabar prisiruošiau pabandyti pasigaminti skumbrės šaldiklyje. Prisipažinsiu, gailiuosi, kad tiek laiko negaminau tokio nuostabaus skonio patiekalo…
Rusijoje, iš kur yra kildinama „stroganina” taip vadinama nuo žodžio „strogat” – aštriu peiliu drožti itin plonus šaldytos žuvies gabaliukus. Tad jei būčiau kalbos instituto darbuotoja, vadinčiau šį gardumyną drožtiniu 🙂
Taip ruošta skumbrė tinka užkandžiams ar kai norisi „ko nors”, atitirpusi ir pastovėjusi lėkštėje ji tampa tarsi kitu produktu, tad svarbu kuo trumpiau laikyti žuvį kambario temperatūroje. Kadangi skumbrė bus šaldoma, tai pirkti galima ir šaldytą žuvį.
Atvėsinu skumbrę, nupjaunu galvą, išimu vidurius, žuvį iškloju oda žemyn lygiai su pjaustymo lenta ir išimu stuburkaulį su šoniniais kaulais, žodžiu, paruošiu filė su oda. Tuomet žuvį smarkiai išplaku peiliu – reikia, kad būtų kuo daugiau įpjovimų ir prieskoniai susigertų iki pat odos. Vidutinio dydžio skumbrei prieskoniuoti pasiruošiu:
8-10 česnako skilteles
1 šaukštelį druskos
0,5 šaukštelio cukraus (nebūtinai)
žiupsnelį maltų juodų pipirų
žiupsnelį maltų citrinpipirių
Nuluptas česnakų skilteles peilio briauna sutraiškau ir labai smulkiai supjaustau, beriu česnakus gabaliukus į gilesnę lėkštę, ten pat suberiu druską ir kitus prieskonius. Viską sumaišau ir užberiu ant žuvies filė, puseles suvožiu, žuvį suvynioju į maistinę plėvelę ir dedu į kamerą. Ruošiantis valgyti stroganiną, ištraukiu žuvį iš kameros, atlupu plėvelę ir aštriu peiliu labai plonai papjaustau ledinės žuvies. Likusią dalį iškarto grąžinu į šaldiklį. Tiekiu, užbėrusi gabaliukus ant juodos duonos riekės, pateptos sviestu.
Patarimas – žuvies puseles galima atskirti ir šaldyti, suvyniojus kiekvieną puselę į suktinuką.
Ir man, visgi, labiausiai patinka šį gardumyną vadinti češkavone…
Šios adžikos receptą man papasakojo draugė ir keliomis prasmėmis kolegė iš Ukrainos, nors logiškai tai turėjo būti kokia nors draugė ar kolegė iš Gruzijos ar Armėnijos 🙂 Pabandžiusi šį skonį pirmą kartą iškarto nusprendžiau, kad skanesnės tikrai nesu ragavusi. Žinia, tikroji adžika gaminama tik iš aitriųjų pipirų, didelio kiekio druskos ir prieskonių/žolių. Tačiau mūsų šiaurietiškiems gomuriams ji tikrai stiproka. Ir man niekada nebuvo juokingi kadrai filmuose, kai personažai dėl kažkokių sunkiai suvokiamų priežasčių savanoriškai valgė žiauriai aštrius pipirus, o po to blaškėsi išsigelbėjimo paieškose…
Gaminu šią „adžiką” jau daug metų, dideliais kiekiais, nes ji dažnai tampa dovana ar tiesiog vakarėlio karaliene, ypač mėsiško. Viena, ką tikrai palaipsniui išgyvendinu iš jos, tai saldžioji paprika, pastaruoju metu jos visai nebededu. O graikiniai riešutai čia tiesiog būtini. Dar vienas momentas – čili pipirų aštrumas. Kadangi jų užsiauginu pati, tai visada žinau kokio jie aitrumo, bet jei pirksite juos turguje, kur dabar matau galybę pasirinkimo iš aitrių ir net ugningų skonių, būtinai klauskite pardavėjų kuris pipiras yra vidutinio aitrumo. Jei imsite ugningus, proporciją aprašytam receptui mažinkite pusiau.
Originaliam recepte produktai malami mėsmale, aš palengvinau gamybą, daržoves tarkuodama smulkia virtuvinio kombaino tarka arba bulvių tarkavimo mašina. Toliau skaityti „Tobula adžika”
Nepamainomas patiekalas studentų buity, baidarių žygiuose ar pusryčiams vasarojant prie ežero , super greitiems pusryčiams, o ir pietums. Gamybą galima patikėti net vaikams.
Grikių košę visada verdu proporcija Toliau skaityti „Grikių košė su tunu”
