Paskelbta

Plikyta tešla čeburekų, virtinių, koldūnų ar naminių makaronų gamybai

Plikyta tešla – jokia naujiena, dauguma ją yra bandę ir, tikiu, nustebę, nes tas verdančio vandens ir miltų duetas suteikia neįtikėtino elastingumo. Su šia tešla ypatingai lengva dirbti, ji nelimpa prie jokio paviršiaus, lengvai kočiojasi.

Raitau virtinius, koldūnus, pjaustau makaronus, bet visgi su šia tešla labiausiai mėgstu gaminti čeburekus. Kartą metuose. Ir ši diena išaušo šiandien, tad minkau, formuoju ir kepu, o tuo pačiu skubu pasidalinti patirtimi.

Kad nereiktų sverti ir skaičiuoti gramų, galima prisiminti elementarią formulę 2:1. Toks yra miltų ir vandens santykis, tad jei neturite svarstyklių, imkite bet kokį puodelį ar stiklinę ir matuokite kiekį su jais. Dvi stiklinės miltų ir stiklinė verdančio vandens, na o aliejų gali apskaičiuoti taip – jei puodelis ar stiklinė didelio tūrio, pilkite du šaukštus, jei mažo – vieną,

O gramais ir mililitrais proporcijos sekančios: Toliau skaityti „Plikyta tešla čeburekų, virtinių, koldūnų ar naminių makaronų gamybai”

Paskelbta

Svogūnų laiškų auginimo ir šaldymo ypatumai

Dalinuosi gerąja patirtimi.

Užderėjo ridikėliai, krapai, svogūnų laiškai ir geroji patirtis su svogūnų ropelėmis.

Kiekvieną pavasarį šiltnamyje, kai tik baigiasi įšalas (kai kastuvėlį galima įkišti į žemę), beriu ridikėlių ir krapų sėklų ir tupdau svogūnų sėjinukus. Užaugus sodriems laiškams, galvas nupjaudavau ir … išmesdavau. Kaskart skaudančiomis mintimis, kad tai švaistymas.

Ir štai pernai pavasarį galvų neišmečiau, sudėjau į medinę dėžutę ir padėjau katilinėje. Su mintimi, kad jei žiemą pritruks svogūno sriubai, turėsiu savų, kad ir labai mažų. Kadangi peržiem nė vieno neprireikė, šį pavasarį apžiūrėjom, iš nuostabos pakraipėm galvas, mat jie buvo absoliučiai nepakitę, kieti ir sultingi.

Ėmėm ir sukišom į žemę kovą ir voilà – maišas laiškų! Pjaunu galvas, dedu į popieriumi išklotą medinę dėžę ir kitą pavasarį bandysime vėl, gal būsiu atradusi, kad svogūnai yra daugiamečiai 😆

O ką veikti su tokiu kiekiu laiškų? Toliau skaityti „Svogūnų laiškų auginimo ir šaldymo ypatumai”

Paskelbta

Pyragas su rabarbarais ir beze kepure

Šiemet, nepaisant užsitęsusių šalnų, puikiai dera pavasarinės gėrybės. Pilnais žandais valgome saldžius ridikėlius ir svogūnų laiškus, iš miško kasdien parnešu rūgštynių, jaunų garšvų ir kiaulpienių lapų. O sode vešliais lapais džiugina rabarbarai. Į juos vynioju sūrį, mėsos gaminius ar tuos pačius ridikėlius, tai neįtikėtinas atradimas, mat rabarbaruose esančios rūgštys saugo maistą nuo išdžiūvimo ar dehidratacijos.

O kotus dažniausiai naudoju pyragams, desertams ar verdu čatnį (receptas ČIA).

Jau senokai ieškojau įdomesnio pyrago recepto, akis vis užkliūdavo už beze puošto varianto ir galiausiai, apjungusi kelias idėjas ir gamybos būdus, įtariu būsiu atradusi tobulą pyrago versiją.

Derinys puikus ir tuo, kad galima sunaudoti pernykščio derliaus uogienes, tuo, kad skoniai ir tekstūros puikiai dera, o rabarbarų rūgštelė tiesiog tobulai papildo pyrago skonį.

Paplušėti reikia tik plakant baltymus, bet jei turite buitinę techniką, ji puikiai tai atliks už jus.

Pyragas formuojamas 3 sluoksniais. Toliau skaityti „Pyragas su rabarbarais ir beze kepure”

Paskelbta

Bemielė kvietinė duona

Rašydama „bemielė” turiu omeny jokių mielių, net ir tų, kurios gyvuoja rauge. Tai elementariausiai pagaminama duonos tešla iš visų, kurias esu kepusi. Nereikia laukti mielių aktyvavimosi, visi produktai paprasti, natūralūs ir prieinami kiekvienam.

Nerašau „becukrė”, nes jeigu sekate mano receptus, greičiausiai pastebėjote, kad cukrų naudoju tik desertų/pyragų ir marinatų gamyboje. Iš ilgametės patirties galiu patvirtinti, kad jokiai duonai ar ragaišiui cukrus nereikalingas, kaip ir rauginamiems kopūstams! Ne kartą esu sulaukusi klausimų šia tema, atsakymas labai paprastas – mielės, tiek sausos kepimo, tiek presuotos ar rauge natūraliai susidariusios, aktyvuojamos šiltu (apie +30C) vandeniu, o maitinasi miltuose esančiais angliavandeniais.

Šioje duonoje kildintojo vaidmenį atlieka soda, ji sureaguoja su kefyre ar jogurte esančia rūgštimi. Tokių didelių skylučių riekėje, kaip mielinėje ar raugo duonoje, nebus, žinoma. Tačiau skonis tikrai nustebins ir pradžiugins.

Kartais į tešlą įmaišau miežinio salyklo, duona būna tamsi ir kiek kitokio skonio, tuomet ant tešlos formoje beriu kmynų.

Duoną kepu formoje aukštais bortais, dar kitaip vadinamoje „kekso forma”.

Toliau skaityti „Bemielė kvietinė duona”

Paskelbta

Druskos ir citrinų pataluose kepta vištaitė

Kadangi druska vėl nebe deficitinė, noriu pasidalinti idėja kaip iškepti sultingą ir ypatingai kvapnią vištaitę.

Kaip ir žuvį, vištaitę buvau įpratusi kepti druskoje, t.y. pilnai apdėtą druskos kristalais. Pirmus kartus buvo neramu, kad patiekalai bus smarkiai persūdyti, bet tiesa yra ta, kad tiek žuvis, tiek paukštiena įgeria tiek druskos, kiek reikia. Nėkart nepavedė. Tik visada buvo gaila išmesti panaudotą druską, todėl šiuos patiekalus kepdavau tik žiemą, kai druską buvo galima panaudoti – išberti ant slidžių kiemo takų.

O taupesnį ir praktiškesnį būdą atradau visai neseniai, po viešnagės Izraelyje, kur buvau mielos Liudos pavaišinta būtent taip ruošta paukštiena.

Druskos tereikia tiek, kad ji padengtų kepimo indo dugną, visą skonio subtilumą suteikia prieskoniai, o garuodama druska saikingai pasūdo paukštį bei sugeria riebalus. Toliau skaityti „Druskos ir citrinų pataluose kepta vištaitė”

Paskelbta

Balandėlių pusbroliai – įdaryti svogūnai

Balandėlių tema, rodosi, jau išsemta, bet štai į ką dar galima vynioti maltą mėsą – dar vis pilna atradimų.

Vieną tokį aptikau Kaukazo virtuvėje, kadangi mūsų namuose labai gerbiami ir mėgstami visų rūšių svogūnai, receptas pasirodė įdomus.

Išbandžiau net kelis gamybos būdus – keptuvėje, orkaitėje ir kazane ir galiu pasakyti, kad dūmų kvapas patiekalui suteikia išskirtinio šarmo, tad jei sumanytumėte pasigaminti šio neįmantraus patiekalo, gaminkite jį lauke. Tiks ir paprastas laužas, ir grilis, ir kazanas.

Svarbiausi šiame patiekale, žinoma, svogūnai. Svarbu pasirinkti didelius, sveikus geltonuosius svogūnus. Gaminau ir su baltaisiais, ir su rausvaisiais, visgi jie nesuskambėjo, trūko aitrumo ir buvo kiek per saldu.

Įdomu ir tai, kad žmonės, deklaruojantys nemėgstą virtų ar keptų svogūnų, šį patiekalą ragavo ir suvalgė net po kelias porcijas. Toliau skaityti „Balandėlių pusbroliai – įdaryti svogūnai”

Paskelbta

Žuvies pagardas

Šį pagardą turbūt žinome visi, tiesiog klasikų klasika, todėl prieš šventes norėčiau apie jį priminti ir aprašyti mūsų namų receptą. Kalbinant kitus ne kartą girdėjau, kad šį pagardą gamina „iš akies”, tačiau vadovaujantis teisingomis proporcijomis galima gauti tobulą skonį. Juolab proporcijos itin paprastos ir aiškios.

Šiuo pagardu apkloju keptą žuvį arba marinuotos silkės gabaliukus, tačiau ne kartą, pašildžiusi jį keptuvėje, naudojau ir kaip garnyrą keptai mėsai.

Kadangi sudėtyje yra nemažai konservantų, pagardas, sandėliuojamas stiklainyje ar maisto dėžutėje, šaldytuve išlaiko skonines savybes net tris mėnesius, tad kartais gaminu ir dvigubą porciją. Toliau skaityti „Žuvies pagardas”

Paskelbta

Morkų pyragas su graikiniais riešutais ir žaliųjų citrinų glajumi

Kadaise rašiau apie morkų pyragą ir netgi pavadinau jį tobulu. Tačiau taisyklė, kad tobulumui ribų nėra, visgi pasitvirtino.

Iškepusi morkų pyragą su sviestu tešloje atradau žymiai geresnį skonį. Žaliųjų citrinų glajus ir graikiniai riešutai sudėjo visus galutinius akcentus ir, jei sąžiningai, seniai mačiau taip stipriai iš malonumo užsimerkusius šio pyrago valgytojus. Nesu saldumynų mėgėja, tik kepėja, bet kaskart, iškepusi šį pyragą, suvalgau nemažą gabalioką. Nes jis pilnas razinų ir riešutų, nėra labai saldus, o tiek, kiek yra, jį atsveria žalių citrinų rūgštelė. Šlapias, prabangus ir visomis prasmėmis -iausias,

Žaliąsias citrinas galima keisti geltonosiomis, tačiau apelsinai ar mandarinai jau yra per saldūs glajuje, reikia stiprios rūgšties.

Kelis kartus šį morkų pyragą pjoviau perpus ir sutepiau maskarponės ir graikiško jogurto kremu, buvo labai gardu, tad jei patiks tiesiog pyragas, būtinai pabandykite variantą su mėgstamu kremu.

Proporcijas lengva prisiminti, gaminimui nereikalinga buitinė technika, viską puikiausiai sumaišo eilinis šaukštas.

Toliau skaityti „Morkų pyragas su graikiniais riešutais ir žaliųjų citrinų glajumi”

Paskelbta

Valdorfo salotos

Šių salotų istorija siekia 100 metų ir pirmoji, klasikinė versija, buvo gaminama iš obuolių, saliero kotų ir majonezo. Vėliau kažkas įkišo savo trigrašį, įpjaustydamas vištienos, tada kažkam prisireikė vynuogių. Ir viskas išties puikiai dera, būtent šią versiją mėgstu labiausiai, tik dar įdedu graikiškų riešutų, tada jau to-bu-la.

Šios salotos man visada primena restoraną, kadaise buvusį Užupyje, jame valgydavau tik šias salotas, buvau tiesiog įsimylėjusi skonių derinį, tačiau pasidomėjus receptūra labai nustebau, nes visada deklaravau, jog nemėgstu salierų kotų, o jie – vienas svarbiausių ingredientų Valdorfo salotose.  Tuomet nusipirkau reikalingų ingredientų ir, pagaminusi salotas, įsitikinau, kad jos – vienos lengviausiai pagaminamų, labai šventiškos, (beveik) visų skoniams tinkančios, o ir puošiančios stalą.

Kaip minėjau, vištiena nėra būtina, tad galima ir vegetariška versija. O štai be majonezo niekaip, jį būtinai „skiedžiu” graikišku jogurtu (galima netgi kefyru), tačiau didžioji skonio dalis turi būti majonezinė. Ir, tiesa, vynuogės turi būti besėklės.  Toliau skaityti „Valdorfo salotos”

Paskelbta

Karkos šaltiena

Jeigu ir jūs, kaip dar visai neseniai ir aš, šaltieną valgydavote tik svečiuose arba pirkdavote parduotuvėje, kviečiu pasinaudoti mano atradimu ir išsivirti naminės šaltienos. Jokių puodų pernakt, jokių ne itin maloniai atrodančių galvų ar kojų, taip pat galima nedėti cukraus, skonių stipriklių, konservantų ar pipirų gabalų.

Atradimas įvyko tuomet, kai žūtbūt užsimaniau šaltienos, bet prekybcentry, paskaičiusi sudėties etiketę, greitai padėjau pakuotę atgal į lentyną.

Tame prekybos centre nebuvo „kertinių” produktų – tradicinių galvų ar kojų, bet šaldytuve pamačiau dailias karkas. Kadangi tai irgi kaulėta dalis, šaltiena turėtų pavykti, pamaniau. Ir neklydau, ji gavosi standi, soti ir labai gardi. O kaip pavyko pagaminti tokią skaidrią, skaitykite recepte.

Proporcijų šaltienoje nelabai yra, tad aprašysiu kelis svarbius niuansus: Toliau skaityti „Karkos šaltiena”