Įdomiausia, kad „ką su ja veikti” sužinojau palyginti neseniai. Vaikystėje iš trikampių stiklinių „aparatų” gerta sula būdavo lyg ir skani, bet pasirodo tik todėl, kad buvo gardinta cukrumi. Vėliau keliskart ragavau kažkieno tėvukų leistą sulą ir visus kartus pagalvojau – vanduo kaip vanduo. Ir visiškai nesidomėjau ja, kol neatsikraustėme gyventi į mišką. Čia jau nugalėjo smalsumas pabandyti leisti sulą, o tuomet prie kiekvieno beržo sutiktas kaimynas pradėjo pasakoti ką su ja veikiąs, ir tuomet prasidėjo bandymai.
Iki valios atsigėrus šviežios sulos, imu ruošti ruošinius vasarai. Viena draugė juos vadina sulos šampanu 🙂 Alkoholio fermentuotoje suloje nėra, arba yra tiek, kiek giroje. Bet tai ir nėra tikslas, tikslas – vasarą iš rūsio atsinešti lengvai gazuoto ir rūgštelėjusio gėrimo ir juo atsigaivinti.
Turiu tris mylimiausius sulos ruošimo vasarai receptus, juos ir aprašysiu. Toliau skaityti „Beržų sula ir ką su ja veikti”
