Dauguma gaminančių šį skanumyną naudoja žalių pomidorų ir citrinų derinį, o man labai patiko sumanymas pakeisti citrinas apelsinais, su visa žieve ir net sėklomis.
Skonis – karčiai saldus, valgomas su varške, jogurtu, ledais, paukštiena, balta mėsa, visais sūriais. Žodžiu tik su grybais ne 🙂 Aš juo gardinu pyragus ir pyragėlius, kartais net kokį torto lakštą sutepu.
O dauguma ragavusių pasakojo negalėję sustoti ir suvalgę iš karto visą stiklainį. Viena istorijų – apie žveją, smarkiai susipykusį su kolega, kuris bežuvaujant vienas tyliai iškabliavo stiklainį ir bandė nuslėpti nusikaltimą. Paliktasis be padažo mėsai pasakojo mintyse užsimojęs irklu, bet ačiūdie, apsigalvojęs ir tik paskelbęs nekalbadienį 🙂 Pasakojo susipykę ir sutuoktiniai, kai vienas naktį tyliai pribaigė pomdžemą, o kitas ryte planavo juo gardinti varškę.
Kasmet verdu vis daugiau, nes gausėja mėgėjų būrys, bet ir patys kuo puikiausiai pasigaminsite tikrai nesudėtingai paruošiamą pagardą. Iš kur žali pomidorai? – iš sodų ir sodybų, po didžiųjų rūkų, kai stiebus nujuodina maras, o jei tokių pažinčių nėra, yra turgus. Jame rugsėjo gale visada aptinku galybes dėžių su pigiai parduodamais žaliūkais. O kartą netgi gavau dėžę dovanų, vien už pasakojimą ką iš jų gaminti, smagus mainas.
Toliau skaityti „Pomdžemas – žalių pomidorų džemas”
