Varškės sūrio rutuliukai

Pagaminti šiuos rutuliukus reikės nemažų kantrybės resursų, bet tai atpirks išgautas skonis. Anksčiau pirkdavau tokius sūriukus prekybcentriuose, kol vieną dieną supratau, jog ir pati galiu pasigaminti tokio skanumyno. Po keleto bandymų išgavau tai, ko norėjau. Perku kuo paprastesnį

varškės surį be jokių priedų – apie 0.5kg. Toliau skaityti „Varškės sūrio rutuliukai“

Keptas varškės sūris

Prisiminiau šį nuostabų vaikyste kvepiantį patiekalą, vienoje Vilniaus kavinių užmačiusi meniu salotų su keptu varškės sūriu. Ypatingai skanus karštas, šaltas praranda malonų girgždėjimą burnoje, bet vistiek labai tinkamas kaip priedas salotoms ar savarankiškas užkandis.

Perku patį paprasčiausią neriebų vidutinio dydžio varškės sūrį be jokių priedų. Toliau skaityti „Keptas varškės sūris“

Ažūriniai blynai

Nuostabūs blynai, papuošiantys stalą bet kokia proga. Aprašysiu dar ir labai įdomų tešlos ruošimo būdą, dar niekada nebuvo taip lengva pasigaminti blynų per rekordiškai trumpą laiką. Taigi, tešla:

Į 2l plastikinį butelį nuo mineralinio ar alaus/limonado piltuvėlio pagalba supilu Toliau skaityti „Ažūriniai blynai“

Stroganina – dar kitaip češkavonė – prieskoniuota šaldyta skumbrė

Buvau girdėjusi apie šį patiekalą ne kartą ir ne du, daug sykių buvau išsiklausinėjusi kaipgi ji gaminama, bet tik dabar prisiruošiau pabandyti pasigaminti skumbrės šaldiklyje. Prisipažinsiu, gailiuosi, kad tiek laiko negaminau tokio nuostabaus skonio patiekalo…

Rusijoje, iš kur yra kildinama „stroganina“ taip vadinama nuo žodžio „strogat“ – aštriu peiliu drožti itin plonus šaldytos žuvies gabaliukus. Tad jei būčiau kalbos instituto darbuotoja, vadinčiau šį gardumyną drožtiniu 🙂

Taip ruošta skumbrė tinka užkandžiams ar kai norisi „ko nors“, atitirpusi ir pastovėjusi lėkštėje ji tampa tarsi kitu produktu, tad svarbu kuo trumpiau laikyti žuvį kambario temperatūroje. Kadangi skumbrė bus šaldoma, tai pirkti galima ir šaldytą žuvį.

Atvėsinu skumbrę, nupjaunu galvą, išimu vidurius, žuvį iškloju oda žemyn lygiai su pjaustymo lenta ir išimu stuburkaulį su šoniniais kaulais, žodžiu, paruošiu filė su oda. Tuomet žuvį smarkiai išplaku peiliu – reikia, kad būtų kuo daugiau įpjovimų ir prieskoniai susigertų iki pat odos. Vidutinio dydžio skumbrei prieskoniuoti pasiruošiu:

8-10 česnako skilteles

1 šaukštelį druskos

0,5 šaukštelio cukraus (nebūtinai)

žiupsnelį maltų juodų pipirų

žiupsnelį maltų citrinpipirių

Nuluptas česnakų skilteles peilio briauna sutraiškau ir labai smulkiai supjaustau, beriu česnakus gabaliukus į gilesnę lėkštę, ten pat suberiu druską ir kitus prieskonius. Viską sumaišau ir užberiu ant žuvies filė, puseles suvožiu, žuvį suvynioju į maistinę plėvelę ir dedu į kamerą. Ruošiantis valgyti stroganiną, ištraukiu žuvį iš kameros, atlupu plėvelę ir aštriu peiliu labai plonai papjaustau ledinės žuvies. Likusią dalį iškarto grąžinu į šaldiklį. Tiekiu, užbėrusi gabaliukus ant juodos duonos riekės, pateptos sviestu.

Patarimas – žuvies puseles galima atskirti ir šaldyti, suvyniojus kiekvieną puselę į suktinuką.

Ir man, visgi, labiausiai patinka šį gardumyną vadinti češkavone…

Tobula adžika

 

Šios adžikos receptą man papasakojo draugė ir keliomis prasmėmis kolegė iš Ukrainos, nors logiškai tai turėjo būti kokia nors draugė ar kolegė iš Gruzijos ar Armėnijos 🙂 Pabandžiusi šį skonį pirmą kartą iškarto nusprendžiau, kad skanesnės tikrai nesu ragavusi. Žinia, tikroji adžika gaminama tik iš aitriųjų pipirų, didelio kiekio druskos ir prieskonių/žolių. Tačiau mūsų šiaurietiškiems gomuriams ji tikrai stiproka. Ir man niekada nebuvo juokingi kadrai filmuose, kai personažai dėl kažkokių sunkiai suvokiamų priežasčių savanoriškai valgė žiauriai aštrius pipirus, o po to blaškėsi išsigelbėjimo paieškose…

Gaminu šią „adžiką“ jau daug metų, dideliais kiekiais, nes ji dažnai tampa dovana ar tiesiog vakarėlio karaliene, ypač mėsiško. Viena, ką tikrai palaipsniui išgyvendinu iš jos, tai saldžioji paprika, pastaruoju metu jos visai nebededu. O graikiniai riešutai čia tiesiog būtini. Dar vienas momentas – čili pipirų aštrumas. Kadangi jų užsiauginu pati, tai visada žinau kokio jie aitrumo, bet jei pirksite juos turguje, kur dabar matau galybę pasirinkimo iš aitrių ir net ugningų skonių, būtinai klauskite pardavėjų kuris pipiras yra vidutinio aitrumo. Jei imsite ugningus, proporciją aprašytam receptui mažinkite pusiau.

Originaliam recepte produktai malami mėsmale, aš palengvinau gamybą, daržoves tarkuodama smulkia kombaino tarka arba bulvių tarkavimo mašina.  Toliau skaityti „Tobula adžika“

Ant žarijų

 

Spartusis vandens marinatas

Mėsa kepimui ruošiama 20 minučių prieš kepant, todėl labai patogus receptas ekspromtiniam vakarėliui.

1 kg mėsos reikia

1 šaukštelio mėgstamų prieskonių ir

1 l vandens

Vanduo puikiai tinka ir iš čiaupo. Taigi, gabalus mėsos puode užpilu reikalingu kiekiu vandens ir prieskonių ir paprašau vyrų pagalbos 🙂 Reiks intensyviai minkyti ir masažuoti mėsą, kol ji sugers visus skysčius, tai trunka apie 15 min.

Druska (skaičiuojant 1 arbatinį šaukštelį 1 kilogramui mėsos) į puodą keliauja likus 2-3 min. iki kepimo ir irgi gerai įminkoma į mėsą. Toliau skaityti „Ant žarijų“

Pakaitalas tradicinei silkei – marinuota skumbrė

Mes ją vadiname silkės pussesere, ir kaip būna su giminaitėmis – jos panašios, bet vistiek savitos.

Receptą kadaise radau rusiškame žurnaliuke, tokiame mažyčiame, atspaustame ant geltono šiurkštaus popieriaus. Šį žuvies paruošimo būdą pristatė močiutė, ta tikra tikra, su skarele ir prijuoste ant megztuko nuotraukoje. O močiučių receptai visada būna tobuli, iš tiekos patirties visada galima pasimokyti.

Ir pirmą kartą pabandžius gaminti silkės pakaitalą, silkės nebeperku. Ragavę sutartinai gyrė šią riebią, tvirtos tekstūros žuvį. O naudoju visur, kur naudodavau silpnai sūdytą silkę – sluoksniuoju su daržovėmis, dedu ant sumuštinių, laistau naminiu aliejumi ir pan. Gaila, kad šviežios skumbrės Vilniuje neturime galimybės nusipirkti, todėl perku šaldytą žuvį. Vaišių stalui gaminu Toliau skaityti „Pakaitalas tradicinei silkei – marinuota skumbrė“