Nuostabūs blynai, papuošiantys stalą bet kokia proga. Aprašysiu dar ir labai įdomų tešlos ruošimo būdą, dar niekada nebuvo taip lengva pasigaminti blynų per rekordiškai trumpą laiką. Taigi, tešla:
Į 2l plastikinį butelį nuo mineralinio ar alaus/limonado piltuvėlio pagalba supilu Toliau skaityti „Ažūriniai blynai”
Buvau girdėjusi apie šį patiekalą ne kartą ir ne du, daug sykių buvau išsiklausinėjusi kaipgi ji gaminama, bet tik dabar prisiruošiau pabandyti pasigaminti skumbrės šaldiklyje. Prisipažinsiu, gailiuosi, kad tiek laiko negaminau tokio nuostabaus skonio patiekalo…
Rusijoje, iš kur yra kildinama „stroganina” taip vadinama nuo žodžio „strogat” – aštriu peiliu drožti itin plonus šaldytos žuvies gabaliukus. Tad jei būčiau kalbos instituto darbuotoja, vadinčiau šį gardumyną drožtiniu 🙂
Taip ruošta skumbrė tinka užkandžiams ar kai norisi „ko nors”, atitirpusi ir pastovėjusi lėkštėje ji tampa tarsi kitu produktu, tad svarbu kuo trumpiau laikyti žuvį kambario temperatūroje. Kadangi skumbrė bus šaldoma, tai pirkti galima ir šaldytą žuvį.
Atvėsinu skumbrę, nupjaunu galvą, išimu vidurius, žuvį iškloju oda žemyn lygiai su pjaustymo lenta ir išimu stuburkaulį su šoniniais kaulais, žodžiu, paruošiu filė su oda. Tuomet žuvį smarkiai išplaku peiliu – reikia, kad būtų kuo daugiau įpjovimų ir prieskoniai susigertų iki pat odos. Vidutinio dydžio skumbrei prieskoniuoti pasiruošiu:
8-10 česnako skilteles
1 šaukštelį druskos
0,5 šaukštelio cukraus (nebūtinai)
žiupsnelį maltų juodų pipirų
žiupsnelį maltų citrinpipirių
Nuluptas česnakų skilteles peilio briauna sutraiškau ir labai smulkiai supjaustau, beriu česnakus gabaliukus į gilesnę lėkštę, ten pat suberiu druską ir kitus prieskonius. Viską sumaišau ir užberiu ant žuvies filė, puseles suvožiu, žuvį suvynioju į maistinę plėvelę ir dedu į kamerą. Ruošiantis valgyti stroganiną, ištraukiu žuvį iš kameros, atlupu plėvelę ir aštriu peiliu labai plonai papjaustau ledinės žuvies. Likusią dalį iškarto grąžinu į šaldiklį. Tiekiu, užbėrusi gabaliukus ant juodos duonos riekės, pateptos sviestu.
Patarimas – žuvies puseles galima atskirti ir šaldyti, suvyniojus kiekvieną puselę į suktinuką.
Ir man, visgi, labiausiai patinka šį gardumyną vadinti češkavone…
Šios adžikos receptą man papasakojo draugė ir keliomis prasmėmis kolegė iš Ukrainos, nors logiškai tai turėjo būti kokia nors draugė ar kolegė iš Gruzijos ar Armėnijos 🙂 Pabandžiusi šį skonį pirmą kartą iškarto nusprendžiau, kad skanesnės tikrai nesu ragavusi. Žinia, tikroji adžika gaminama tik iš aitriųjų pipirų, didelio kiekio druskos ir prieskonių/žolių. Tačiau mūsų šiaurietiškiems gomuriams ji tikrai stiproka. Ir man niekada nebuvo juokingi kadrai filmuose, kai personažai dėl kažkokių sunkiai suvokiamų priežasčių savanoriškai valgė žiauriai aštrius pipirus, o po to blaškėsi išsigelbėjimo paieškose…
Gaminu šią „adžiką” jau daug metų, dideliais kiekiais, nes ji dažnai tampa dovana ar tiesiog vakarėlio karaliene, ypač mėsiško. Viena, ką tikrai palaipsniui išgyvendinu iš jos, tai saldžioji paprika, pastaruoju metu jos visai nebededu. O graikiniai riešutai čia tiesiog būtini. Dar vienas momentas – čili pipirų aštrumas. Kadangi jų užsiauginu pati, tai visada žinau kokio jie aitrumo, bet jei pirksite juos turguje, kur dabar matau galybę pasirinkimo iš aitrių ir net ugningų skonių, būtinai klauskite pardavėjų kuris pipiras yra vidutinio aitrumo. Jei imsite ugningus, proporciją aprašytam receptui mažinkite pusiau.
Originaliam recepte produktai malami mėsmale, aš palengvinau gamybą, daržoves tarkuodama smulkia virtuvinio kombaino tarka arba bulvių tarkavimo mašina. Toliau skaityti „Tobula adžika”
Nepamainomas patiekalas studentų buity, baidarių žygiuose ar pusryčiams vasarojant prie ežero , super greitiems pusryčiams, o ir pietums. Gamybą galima patikėti net vaikams.
Grikių košę visada verdu proporcija Toliau skaityti „Grikių košė su tunu”
Mes ją vadiname silkės pussesere, ir kaip būna su giminaitėmis – jos panašios, bet vistiek savitos.
Receptą kadaise radau rusiškame žurnaliuke, tokiame mažyčiame, atspaustame ant geltono šiurkštaus popieriaus. Šį žuvies paruošimo būdą pristatė močiutė, ta tikra tikra, su skarele ir prijuoste ant megztuko nuotraukoje. O močiučių receptai visada būna tobuli, iš tiekos patirties visada galima pasimokyti.
Ir pirmą kartą pabandžius gaminti silkės pakaitalą, silkės nebeperku. Ragavę sutartinai gyrė šią riebią, tvirtos tekstūros žuvį. O naudoju visur, kur naudodavau silpnai sūdytą silkę – sluoksniuoju su daržovėmis, dedu ant sumuštinių, laistau naminiu aliejumi ir pan. Gaila, kad šviežios skumbrės Vilniuje neturime galimybės nusipirkti, todėl perku šaldytą žuvį. Vaišių stalui gaminu Toliau skaityti „Pakaitalas tradicinei silkei – marinuota skumbrė”
Neįprasto skonio, receptas kadaise buvo kritikuotas internautų dėl didelio kiekio majonezo, bet visada galima naudoti mažiau. Skonis tiko visiems ragavusiems.
Didesnei silkinei reikia: Toliau skaityti „Firminė Daivos silkutė – majoneze su pomidorais”
Nepamainomas blynų pagardas, saldumynas prie arbatos, pyragų košė ir puiki dovana Kalėdoms. Toliau skaityti „Šokoladinė obuolienė su vaisiais”
Viena universaliausių uogienių, mano absoliuti favoritė ir daugelio patiekalų sudedamoji. Puikus gėrimas praskiedus kelis šaukštelius karštu vandeniu, garnyras kalakutienai, įdaras pyragams ir t.t.
Šermukšnių uogas geriausia skinti tuomet, kai jos pasidaro sodriai raudonos. Anksčiaus sakydavo, kad reikia laukt šalnų. Bet tuomet uogos tampa susiraukšlėję, dažnai patamsėję, todėl nėr ko laukt ir padaryt šalnų imitaciją šaldiklyje. Uogų rasti nėra lengva, jos neauga miškuose, dažniausiai sodinamos pakelėse. Pakelių uogos netinka dėl suprantamų priežasčių, todėl geriausia išeitis – auginti kultūrinius šermukšnius savam kieme ar sode (jei tokį turite) arba važiuoti per kaimus, ten dar kur-ne-kur galima rasti šių medžių. Taigi. Toliau skaityti „Šermukšnių uogienė”
Aukštaitijos regiono šaltsriubė, mano vaikystės vasarų palydovė. Ir dabar teikiu pirmenybę jai, o ne raudoniems šaltibarščiams. Gaivi, kaip ir visos rūgščios šaltos sriubos. Gaminimui pasiruošiu
1l kefyro
2 trumpavaisius agurkus
Saujelę kapotų krapų
Pundelį svogūnų laiškų
Mažą indelį konservuotų rūgštynių (apie 150g)
4 kiaušinius
Kiaušinius verdu 8-10 min. nuo vandens užvirimo. Tuo metu puode stambiai sutarkuoju agurkus, supilu kefyrą ir rūgštynes, kapotus krapus ir svogūnus. Išvirusius kiaušinius staigiai atšaldau po krano srove, nulupu, perpjaunu per pusę. Kefyro masę pagal skonį pasūdau. Pilu į sriubos indus, dedu 2 skilteles kiaušinio, atskiroje lėkštėje kartais tiekiu virtų bulvyčių.
Patarimas – galima naudoti ir šviežias rūgštynes, jų reikės nemažo indo, tereikia jas supjaustyti ir užplikyti verdančiu vandeniu. Pilu į kefyro masę su visais skysčiais.
Originalus, mažai praktikuotas ir visiškai negirdėtas Lietuvoj receptas. Gaminu juos tada, kai rūkai jau grąsina pakirsti pomidorus, tuomet skinu žalius vaisius ir iš jų gaminu daug gardumynu. Šiuo būdu pomidorų gaminu nedaug, kaip sakau „kartą metuose”. Išraugiam, suvalgom ir laukiam kitų metų. Esu bandžiusi išrūgusius kimšti į stiklainius ir laikyti per žiemą, deja, po mėnesio jie jau nebebuvo tinkami valgyti… Toliau skaityti „Gruziniškai rauginti žali pomidorai”
