Naminė ruginė duona

Prieš kelias savaites aprašiau raugo ruginei duonai gamybą (receptas čia), o dabar tęsiu pažadą parašyti kaip kepu ruginę duoną. Patikėkite, tikro skonio ieškojau labai ilgai, todėl ilgai neaprašiau rodosi paprastos duonos kepimo. Mūsų skoniui tinkamiausia duona su rūgštele, sėklomis ir traškia pluta. Ši duona labai ilgai „nežiedėja”, vieną partiją esame valgę net mėnesį! Jei domitės sveikesne mityba, jums patiks tai, kad ši duona gaminama be mielių ir be cukraus. Ir iš tikrų ruginių miltų, kurių galima įsigyti iš ūkininkų. Vienintelis trūkumas – ką tik iškepta duona sunkiai pjaustosi, reikia bent kelių dienų, kad duona apdžiūtų ir taptų raikoma. Toliau skaityti „Naminė ruginė duona”

Kalakutienos kepeninė su kriaušėmis ir sezamais

Kepenines ruošiu keliais būdais – gaminu virtą arba keptą. Šiai kepeninei kalakutų kepenėles visą savo sąmoningą gyvenimą viriau prieskoniuotame vandenyje, kol vieną dieną toptelėjo mintis, kad turbūt dar skaniau, jei kepenėles pakepinti. O kartu su jomis ir visus likusius ingredientus. Taip sukurpiau mums labai patinkantį skonį. Tai labai švelni kepeninė, todėl, jei mėgstate „stipresnius” skonius, patarčiau berti aštrių prieskonių.

Kaip tik savaitgalį kalbėjome apie tai, kur laikyti didesnį pagamintą kepeninės kiekį – aš sudedu į indelius ir nešu į šaldymo kamerą, o 10-12h prieš planuojamą valgymą ištraukiu ir palieku kambario temperatūroje. Tačiau visada esu labiau „už” šviežiai pagamintą kepeninę. Toliau skaityti „Kalakutienos kepeninė su kriaušėmis ir sezamais”

Raugas naminei juodai duonai

Labai džiaugiuosi naujomis pažintimis su Lietuvos ūkininkais, prieš kelis mėnesius atradau žmogų, gaminantį ruginius miltus iš herbicidais nepurkštų rugių. Tai didelė retenybė. Ir miltų skonis yra visiškai kitoks. Ką jau kalbėti apie duoną… Jei pamenate juodą duoną, kuri yra rūgšti, skalsi ir tikrai juoda – būtent tokia iš tokių miltų ir gaunasi.

Daug šeimininkių kepa duoną, bet mažai kuri gamina raugą. Noriu paneigti mitą, jog raugo gamyba yra labai didelio triūso reikalaujantis darbas. Tikrai ne. Reikia tik laiko, o raugas įrūgs pats.

Taigi, į gilų vidutinio dydžio indą dozuoju Toliau skaityti „Raugas naminei juodai duonai”

Naminis obuolių actas

Jau seniai kirbėjo mintis, kad reikia pasigaminti naminio acto. Ir štai pagaliau atsirado proga – kaimynė rudenį padovanojo žieminių obuolių. Prisiskynėme tiek, kad suvalgyti niekaip nepajėgėm, o kai vasario mėnesį obuoliai pradėjo raukšlėtis, nusprendžiau pabandyti pagaminti obuolių vyno ir jį sugadinti – paversti actu 🙂 Merfio dėsniai veikia visur, pirmas bandymas niekaip nenorėjo virsti actu, ir tapo puikiu vynu (kada nors ir apie tai). O po kelių savaičių gaminta antra partija labai pradžiugino. Natūralus actas skoniu nė kiek nepanašus į pirktinį. Tai labai kvapnus, truputį gazuotas, natūralus produktas. Naudoju jį bet kur, kur reikia acto (valymui tokio produkto naudoti ranka nekyla) – sodai pyragams gesinti, barščiams ir burokėlių salotoms, užpilams, padažams ir net naminiam limonadui gaminti. Ir, žinoma, su nekantrumu laukiu konservavimo sezono, keliolika stiklainių bus konservuoti su šiuo actu. Toliau skaityti „Naminis obuolių actas”

Želatinu dekupuoti margučiai

Kiekvienais metais ieškau įdomesnių margučių puošybos būdų, man svarbu, kad kiaušinis liktų valgomas. Daržovėmis, arbatomis, žolėmis ir kopūstais marginti kiaušiniai jau pabodo, todėl šiemet atkreipiau dėmesį į dekupažą natūraliomis priemonėmis. Šiandien buvo repeticija ir ji pavyko tiesiog puikiai! Skaičiau ir apie krakmolo klijus, bet juos paliksiu kitiems metams. Toliau skaityti „Želatinu dekupuoti margučiai”

Naminė „Nomeda”

Pagaliau… Pagaliau spėjau nufotografuoti bent kelis gabaliukus šio gardėsio. Tai vienas naujausių mano konditerinių atradimų, gimęs galvoje, bevoliojant Kalėdinius džiovintų vaisių saldainius. Tikrą „Nomedą” kartą per metus nusipirkdavau tam, kad įsitikinti, jog vaikystės skoniai lieka vaikystėje. Nebe tas saldainis ir nežinia kodėl :/ Todėl ir sugalvojau sulipdyti „Nomedą” iš kuo natūralesnių produktų. Tikrai nesitikėjau tokio nuostabaus rezultato, jei esate šio saldumyno gerbėjai – būtinai pasigaminkite jo namie. Tikrai smarkiai neišsitepsite, nereiks plauti gausybės indų, tereiks kantrybės.  Toliau skaityti „Naminė „Nomeda””

Kokosų „pienas”

Įkvėpta vienos maisto rašytojų diskusijos, irgi pabandžiau pasigaminti kokosų „pieno” iš kokosų drožlių. O ir proga buvo – jau seniai buvau sumaniusi savaitgalį palepinti šeimyną trupučiu egzotikos (kokosinę žuvienę aprašysiu netrukus). Todėl perverčiau kelis maisto rašytojų blogus ir supratau, kad pasigaminti kokosų „pieno” yra neįtikėtinai paprasta. Tereikia turėti kokosų drožlių, vandens ir kokteilinę/smulkintuvą/virtuvinį kombainą.

Proporcija visada 1:2, pvz. Toliau skaityti „Kokosų „pienas””

Žalumynai ant palangės – morkų lapeliai

Šiemet, kaip niekad anksti užsimaniau žalios spalvos ant palangės ir lėkštėse. Kai tik ruošiu morkų šiaudelius šaldymui, nupjaunu apie 2-3cm koto su žiedynu ir juos sudedu į lėkštę su borteliu, užpilu vandens tiek, kad būtų apsemti kotai iki žiedkočio ir pradedu laukti. Po kelių dienų pradeda kaltis pirmieji lapeliai, ypač, jei lėkštė stovi ant palangės, po kuria yra radiatorius.

Lapelius naudoju maisto puošybai, salotų ir sriubų gardinimui, pyragėlių įdarams. Specialistai teigia, kad morkų lapuose naudingų medžiagų yra netgi daugiau, nei pačiose morkose.

Tokiu pačiu būdu auginu burokėlių, pastarnokų ir ridikų lapelius.

Rauginti moliūgai

Net truputį liūdna – pjauti moliūgus reiškia, kad tai paskutinis konservavimas šiemet, vasara tikrai baigėsi. Bet užtat Kalėdos jau nebetoli, ir vėl pradės ilgėti dienos ir tai bus gera pradžia pradėti laukti pavasario ir naujo derliaus sėjos…Rauginti moliūgai jokia naujiena pietų šalyse, idėją parsivežiau iš pernykštės kelionės po Gruziją. Man tai buvo atradimas, jie puikiai pakeitė tikrai pabodusią agurkų klasiką. Raugintus moliūgus išbandžiau visur, kur iki šiolei naudojau raugintus agurkus, ir galiu drąsiai teigti, kad man moliūgai tiko ir patiko žymiai labiau.  Toliau skaityti „Rauginti moliūgai”