Išgyvename tikrą subproduktų renesansą, tačiau man asmeniškai tinka ne viskas. Ypač po vienų Velykų, kurias sutikau mažulytėje Graikijos saloje. Po pompastiškos ir labai jaukios ceremonijos cerkvėje, pasidalinę ugnimi, bėgome tolyn nuo švenčiančių graikų, nes mūsų ramesniam „švęsti šventę” suvokimui dinamito sprogdinimai po kojomis kėlė visai šiaip sau emocijas. Todėl pabėgėję iki pirmos tavernos, tūpėme prie stalo ir puolėme kvosti šeimininkę – kuo gi tokiu tradiciniu, Velykiniu, ji mus galėtų pavaišinti? Ech, geriau būtume nekvotę… Kikendama į prijuostę, šeimininkė siūlė tradicinės sriubos, verdamos būtent Velykų proga, bet mūsų moteriška kompanija turbūt jai pasirodė miela, tad ji rekomendavo paimti vieną lėkštę ir daug šaukštų.
Belaukiant lėkštės, gavome po virtą dažytą kiaušinį, mainais už juos davėme šeimininkei savo ugnies, kuria ji piešė kryžius ant staktų ir langų rėmų. Ir viskas būtų ėjęsi visai šventiškai, jei ne ta sriuba… Suproduktų sriuba, o teisingiau visų įmanomų suproduktų, net ir tų, į kuriuos Lietuvoje mes tik ką nors kemšame 🙂 Tęsinys buvo visai nelinksmas, todėl negadinsiu jums nuotaikos, verčiau aprašysiu tai, ką su malonumu gaminu, valgau ir rekomenduoju kitiems – kalakutų kepenėles.
Liaupsinamos mitybos specialistų, ir mano, gaminančios iš jų bene 10 patiekalų, irgi. O salotos su jomis puikuotųsi top dešimtuke. Ir dabar, berašydama, sumąsčiau,
kad pasiūlysiu jums šių salotų variacijų receptus kiekvienu sezonu. Ir nors šiandien už lango dar rugpjūtis, drįsiu pavadinti šį variantą rudeniniu. Nes vasariškas yra su braškėmis, kurių šiuo metu nebėra, o šis – su vynuogėmis, kurios jau mėlynuoja kieme ir žaliuoja turguose.
Toliau skaityti „Sezoninės salotos su kalakutų kepenėlėmis – ruduo”
